Lietuvos meno ir kultūros paveldo tyrimai: tapatybė, atmintis, politika

Tyrimų kryptys

Klasterio nariai koncentruojasi ties tarpdisciplininiais Lietuvos architektūros, dailės ir kultūros paveldo tyrimais Europos ir pasaulio kontekste. Klasterio mokslininkai tyrinėja Lietuvos architektūros ir dailės objektus, reiškinius, personalijas, meninių mokyklų istorinę, stilistinę ir ikonografinę kaitą, meno istoriografiją ir metodologiją, meno sklaidą ir recepciją. Pagrindinės klasterio tyrimų tematikos reprezentuoja mokslininkų grupės interesų įvairovę:

  • LDK laikotarpio pasaulietinė ir sakralinė dailė, koncentruojantis į ikonografijos ir tarpkultūrinių meninių mainų studijas;
  • Architektūros istorija, apimanti Lietuvos renesansą ir klasicizmą, tarpukario modernizmą bei sovietmečio architektūrą ir dizainą;
  • Medžiaginio ir nemedžiaginio kultūros paveldo tyrimai, akcentuojant paveldo išsaugojimo, animavimo ir panaudojimo klausimus;
  • Lietuvos modernios ir šiuolaikinės dailės, taip pat taikomosios dailės tyrimai, įtraukiant atminimo politikos, muziejų tyrimų ir kūrybinių industrijų teorines prieigas.

Klasterio mokslininkai plėtoja fundamentaliuosius Lietuvos architektūros, dailės ir kultūros paveldo tyrimus, apjungdami menotyrinį tyrimų pobūdį su kultūros studijų ir paveldo vadybos sričių teorinėmis nuostatomis. Išskirtinis klasterio bruožas –  fundamentalių mokslinių tyrimų derinimas su taikomaisiais tyrimais ir jų rezultatų sklaida ir viešinimu, kuris vyksta keliais būdais. Pirmiausia tai – ekspertinis meno ir kultūros paveldo objektų vertinimas ir taikomojo pobūdžio tyrimai, prisidedantys prie tausojančio ir maksimalų autentiškumą palaikančio aplinkos formavimo. Antra sritis – meno ir kultūros paveldo objektų kaip kūrybinių industrijų potencialo tyrimai bei jų sklaida per visuomenės švietimą. Menotyrinių tyrimų duomenys taip pat įterpiami į kuruojamas parodas, viešas paskaitas, radijo ir televizijos  laidas, kuriamas interneto svetaines.

Klasterio nariai

Doktorantai

Apgintos daktaro disertacijos klasterio tematika

  • Iveta Dabašinskienė. Lietuvos geležinkeliai (1858–1990 m.): raida, architektūra ir urbanistiniai ypatumai. Kaunas: VDU, 2018.
  • Indrė Šurkutė. XVII-XVIII amžiaus Nukryžiuotojo altoriai Lietuvoje: atvaizdo semantika retabulo ikonografijos kontekste. Kaunas: VDU, 2016.
  • Viltė Migonytė-Petrulienė. Lietuvos tarpukario (1918-1940) kurortų architektūra kaip modernėjančios visuomenės reiškinys. Kaunas: VDU, 2016.
  • Gintautas Žalėnas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bažnyčių varpai ir jų gamintojai. Kaunas: VDU, 2015.
  • Lina Preišegalavičienė. Interjeras tarpukario Lietuvoje: veiksniai, formos, tendencijos. Kaunas: VDU, 2014.
  • Aurelija Rusteikienė. Karmelitų vienuolijos dailė: Švč. M. Marijos Škaplierinės ikonografija istorinėse LDK ribose. Kaunas: VDU, 2013.
  • Ingrida Veliutė. Kauno tvirtovės istorinis bei architektūrinis paveldas ir jo animavimo galimybės. Kaunas: VDU, 2012.
  • Aušra Vasiliauskienė. Naratyvinių Švč. Mergelės Marijos atvaizdų ikonografija XVII –XVIII a. Lietuvos tapyboje. Kaunas: VDU, 2011.
  • Jolita Butkevičienė. Lietuvos mūrinės architektūros paveldotvarkos tendencijos sovietmečiu. Kaunas: VDU, 2010.
  • Raimonda Norkutė. Angelų ikonografija Lietuvos bažnytinėje dailėje (XVI-XVIII a.). Kaunas: VDU, 2010.
  • Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė. Lietuvos architektūros ikonografija XIX a. II pusėje – XX a. I pusėje: dailės dokumentiškumo aspektas. Kaunas: VDU, 2008.
  • Rima Valinčiūtė. Jėzaus Kristaus ikonografija Lietuvos baroko altorių tapyboje. Kaunas: VDU, 2006.