J. Jurkėnaitė: „Nustebino prancūzų valgymo įpročiai“

VDU prancūzų filologijos trečiakursė Judita Jurkėnaitė – veikli ir darbšti studentė, jau spėjusi ne tik pasimokyti Suomijoje bei stažuotis Prancūzijoje, bet ir vadovauti universitete įkurtam Prancūzų kultūros klubui. Mergina pasidalino savo įspūdžiais iš studijų ir kelionių užsienyje, papasakojo apie nepriimtinus prancūzų valgymo įpročius ir atskleidė, kodėl pradėti mokytis kalbos niekada nevėlu.

Kodėl pasirinkai prancūzų filologijos studijas?

Nekilo nė tokio klausimo – vienuoliktoje klasėje savarankiškai (neoficialiai padedant vienai mokytojai) pradėjau mokytis prancūzų kalbą ir man labai patiko. Todėl pildydama savo pasirinkimus įrašiau prancūzų filologiją ir beliko tik išsirinkti, kuriame universitete studijuoti.

O prieš baigdama mokyklą dar užėmei ir antrą vietą respublikinėje prancūzų k. olimpiadoje…

Pasimokiau prancūzų kalbos pusantrų metų ir įpusėjus dvyliktą klasę mokytoja sako: „Pabandom – rajone nėra dalyvių, ten jau laimėjai nedalyvavusi, nuvažiuok“. Nuvažiavau – ten dauguma dalyvių jau buvo mokęsi prancūzų kalbą nuo antros klasės ir panašiai. O aš viską intensyviai, „šviežiai“ mokiausi, savarankiškai, nors ir su mokytojos prisilietimu.

Įdomiausia buvo akimirka, kai pradėjo kviesti nuo prasčiausiai pasirodžiusių dalyvių. Sėdžiu ir galvoju, „Kad tik nepakviestų pirmos“… Pakviečia pirmą, antrą, trečią, galvoju: „Jau nebegėda būtų, ne paskutinė“. Tada pranešė, kad paskelbs nugalėtojus, laureatus. Galvoju – pasimetė mano darbas, net diplomo, kad dalyvavau, negausiu… Buvo labai keista, kai pakvietė kaip II-os vietos laimėtoją. Žmonės galvojo, kad meluoju, kai pasakiau, kad taip trumpai prancūzų kalbos mokiausi.

Prancūzų kalbos įgūdžius galėjai pasitikrinti dalyvaudama stažuotėje Prancūzijoje – kas ten labiausiai nudžiugino ir nustebino?

Labiausiai nudžiugino tai, kad buvau atrinkta, nes į tą stažuotę iš vienos šalies paprastai paima po vieną žmogų ir kitais metais jau negali pakliūti, nes tik vieną kartą gyvenime ten gali važiuoti.

O ten labai įdomu buvo tai, kad prancūzai tokie svetingi. Gyvenom šeimose pas juos: tris dienas vienoje šeimoje, tada vykome į kitą miestą, pas kitą šeimą… Ir visur visi priėmė labai noriai. Aišku, nežinau, ar visi prancūzai tokie svetingi, bet tos šeimos, pas kurias gyvenau, tikrai buvo.

Dar nustebino ir valgymo įpročiai, kurie man buvo visiškai nepriimtini. Tarkim, pusryčiams jie valgo tik kažką su daug cukraus – dažniausiai tai kruasanas (prancūziškas ragelis – red. past.), kokia nors uogienė, „Nutella“ ir pan. Man tai visiškai nepatiko.

Stažuotės metu ne tik lavinai kalbos įgūdžius, susipažinai su Prancūzijos kultūra, bet ir pamatei įspūdingas šalies vietoves. Savo tinklaraštyje esi rašiusi apie įsimintiną kelionę į kalvą Mont Saint Michel, kurioje potvynio metu neįmanoma išlikti gyvam…

Ten buvo įdomu, nes ta kalva yra vidury vandenyno. Kai vandenynas atsitraukia, prie kalvos būna sausuma, net įmanoma privažiuoti mašina, bet mes pasirinkome nueiti pėsčiomis, kad būtų įdomiau. Jei einant ten bent kiek nukrypsi nuo gido, gali pakliūti į vietą, kurioje yra nedidelis sausumos sluoksnis, o po juo – labai daug vandens. Tas viršutinis sausumos sluoksnis yra toks plonas, kad tiesiog sugrimsi ir viskas. Tai buvo šiek tiek baisu. Jei ten pasimestum ir ilgai užtruktum ieškodamas, kaip išeiti, pamatytum vandenyną grįžtant – o tai reikštų, kad jau negalėsi pabėgti.

Galbūt kelionėje pasitaikė ir kokių nors kuriozų ar nesusipratimų?

Jų visuomet būna, Prancūzijoje irgi pasitaikė. Pavyzdžiui, norint pasakyti, kad pavalgei, anglų kalboje yra frazė „I‘m full“ (aš pilna), bet jei tą patį pažodžiui pasakai prancūziškai (je suis pleine), tai reiškia „aš laukiuosi“. Po geros vakarienės man prancūzai pasiūlė dar pavalgyti, o aš pasakiau „Ačiū, ne, je suis pleine“, ir jie žiūri tokie nustebę, „Kaip?“, – sako. Sakau, „Nebenoriu valgyti“. Jie paklausė, „Tai ar tu laukiesi, ar tu pavalgei?“…

Tau jau teko išbandyti ir studijas užsienyje –  5 mėnesius mokeisi Suomijoje, dalyvaudama „Erasmus“ mainų programoje. Kodėl nutarei pasirinkti Suomiją, nors pati studijuoji prancūzų filologiją?

Pati nesu tikra kodėl. Antrame kurse, kadangi jau anksčiau mokiausi prancūzų kalbos, kai kurie dalykai man buvo per lengvi, tad pagalvojau, kol neprasidėjo sunkūs dalykai, geriau išvažiuosiu. Kai rinkausi šalį, buvau girdėjusi atsiliepimų apie Prancūziją, kad reikia labai pataikyti vietą, nes gali kilti daug nesusipratimų studijuojant. Bet nebuvo laiko gilintis ir ieškoti, todėl tiesiog pagalvojau, kurios šalys yra išsivysčiusios, kur aukšta mokslo kokybė. Norėjau į Šveicariją, bet ten studijuojama vokiečių kalba, tad pažiūrėjau šiauriau – į Skandinavijos šalis, o iš jų rinktis buvo galima tik Suomiją.

Galbūt Suomijoje pastebėjai kokių ryškesnių skirtumų ar panašumų su studijomis VDU?

VDU didžiausias privalumas yra renginiai studentams, papildomas užimtumas. Tarkime, apie prancūzų kalbą labai daug išmokstu iš Prancūzų kultūros klubo veiklos, bendravimo su užsienio studentais ir panašiai. Tuo tarpu Suomijoje renginių pasiūla buvo labai maža, ten mažai socialinio gyvenimo. Be to, ten mokymasis vyko daugiau paskaitose, o VDU daugiau palieka savarankiško darbo namuose, turime mažiau paskaitų.

Neatskiriama „Erasmus“ dalis – pažintis su kitų šalių studentais. Tinklaraštyje rašei, jog studijų Suomijoje metu ispanų studentai tau naktimis drumstė ramybę tiek, kad net juokais grasinai jiems ricinos įpilti. Ar teko to griebtis?

Ne, iškentėjau, bet iš Suomijos parsivežiau visą ausų kamštukų kolekciją – visokiausių spalvų ir tipų. Ispanai važiavo ten kitu tikslu – dėl gyvenimo draugijoje, smagaus laiko leidimo naktimis. Studijose jie pasirinko lengviausius dalykus, kad praeitų ir tiek. O mano interesas buvo studijos ir tik studijos – buvo labai sunku.

Gal turi praktinių patarimų norintiems dalyvauti „Erasmus“ studijose?

Siūlau šalį rinktis pagal save, kas patį traukia. Dėl Suomijos, man visi sakydavo, kad ten nieko prancūziško, man visai netinka. O aš vis tiek labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Ir pagalvokite, ko norite iš „Erasmus“ – jei norisi linksmybių, „atostogų semestro“, tada važiuokite į pietus. O jei norisi kokybės, važiuokite į labiau išsivysčiusias šalis.

Kaip VDU atsirado Prancūzų kultūros klubas, kuriam vadovauji?

Kai įstojau į prancūzų filologiją, dėstytoja pasiūlė burtis, įkurti klubą. Susėdom keliese, paklausiau, ar mes to norime, ir atsirado tokių, kuriems buvo įdomu. Aš buvau ta, kuri ėmėsi daugiau popierizmų, tokių juodesnių, nematomų darbų, bet buvo žmonių, kurie padėjo renginius organizuoti. Taip savaime ir įsikūrėme.

Ką galvoji veikti ateityje – po studijų arba tarp studijų?

Su ateities planais labai sunku… Man labiausiai norėtųsi dirbti pedagoginį darbą, bet neatmetu ir kitų galimybių. Labai norėčiau pasilikti ir dirbti VDU.

Dėkui už interviu!