Švietimas dėl vaikų selekcijos ar dėl kiekvieno vaiko?

Jonas Ruškus, VDU profesorius, Jungtinių Tautų žmogaus teisių ekspertas

Pranešimas, skaitytas Santaros-Šviesos suvažiavime 2019 metų birželio 22 d.

Viešos medijose komunikuojamos istorijos: kasmetiniai „šimtukininkų“ pagerbimai Valdovų rūmuose, puikūs, gražūs ir protingi vaikai, išskirtinai gabūs, tai yra, absoliutūs brandos egzaminų įvertinimai šimtukais, juos sveikina ministrai, nacionalinė medija, Lietuvos elitas. Dauguma jų iš elitinių, vadinamųjų „prestižinių“, Lietuvos mokyklų, visi planuoja studijuoti geruose ar geriausiose užsienio universitetuose.

Kita papasakota istorija: „nešimtukininkas“, eilinis emigrantų iš vidutinio Lietuvos miesto vaikas, Norvegijoje sutiktas mokinys, paklaustas apie šių šalių mokyklų skirtumus: „Kai Lietuvos mokykloje aš bandžiau kalbėti ir kreiptis pagalbos, manęs niekas nesuprato, kai patekau į Norvegiją, manęs nuolat klausia, ar aš viską pasakiau, ką dar norėčiau pasakyti, ir kaskart klausia, kaip aš jaučiuosi“.

Bet mano kalbėjimas šiandien ne apie emigraciją, nors gal „kažkur ore“ yra ir tai, kad švietimo sistema, ko gero, skatina emigraciją, ypač tų, kurie ieško pagarbos ir pripažinimo kažkur, tik ne Lietuvoje. Aš apie dramblį kambaryje, apie nelygybę ir diskriminaciją legitimuojantį švietimą Lietuvoje. Mes galime apsimesti, kad dramblio svetainėje nėra, tačiau Europos Komisija šiemet vėl mums jau priminė apie augančią socialinę nelygybę šalyje.

Mano pranešimo tikslas yra praskleisti „tylėjimo suokalbį“, atpažįstant dabartinę švietimo sistemą kaip diskriminacinę erdvę, kur nacionalinė švietimo politika, ypač oficialūs idealai ir siekiai, švietimo realybėje bevaidina mažą vaidmenį. Ši sistema, palikta diskriminacinių mąstymo ir neoliberalių instrumentų įtakai, ne tik atlieka vaikų rūšiavimo darbą, bet patyliukais ir užtikrintai legitimuoja diskriminacinį mąstymą ir elgsenas, o taip pat diskriminacinę visuomenę, kurioje maža vietos kiekvienam žmogui ir pagarbai kitokiam.

Norint suprasti, kaip veikia švietimas, reikia atsigręžti į pagrindines idėjas, kurios leidžia geriau suprasti, kad švietimas yra ypač kontekstuali, aplinkos ir tikslų determinuota struktūra, panardinta į socialinių ir politinių santykių bei idėjų visumą, kur susikerta pačios įvairiausios latentinės ir manifestinės funkcijos. Čia remiuosi sociologu Robertu Mertonu, pasak kurio, manifestinės yra tos švietimo funkcijos, kurių visuomenė tikisi, ir latentinės, kurių visuomenė nesitiki, bet jos vis tiek egzistuoja ir pasireiškia įvairiais pavidalais. Kokie latentiniai ir manifestiniai procesai vyksta, ką reiškia pompastiški „šimtukininkų“ apdovanojimai ir vaiko jausmas būti nematomam Lietuvos ir būti matomam Norvegijos mokykloje?

Visi pripažinsime, kad švietimo sistemos vaidmuo yra vaikų ir jaunimo integracija į visuomenę, jų socializacija, tai yra, perdavimas vaikams ir jaunimui tų vertybių, elgesio normų ir įgūdžių, kurie padėtų sėkmingai dalyvauti ir veikti visuomenėje. Dar sociologas Emilis Durkheimas XX a. pradžioje apibrėžė šiuolaikinę mokyklą kaip visuomenės cementą, edukaciniais idealais perduodančią vaikams būtinas moralines vertybes. Be to, anot E. Durkheimo, mokykla kiekvienam vaikui ruošia vietą visuomenėje, darbo rinkoje. Mokykla, viena vertus, vertybių perdavimu vaikus unifikuoja, kita vertus, juos diversifikuoja pagal vaiko atitikimą visuomenės lūkesčiams arba kiekvieno vaiko pademonstruotus gebėjimus ir kompetencijas. Socialinis statusas įgyjamas pagal nuopelnus; kitaip dar tai vadinama meritokratija – paprastai tariant, „ko nusipelnei mokykloje, tuo ir dirbsi“.

Taip E. Durkheimo aiškintas šiuolaikinio švietimo modelis suponuoja vadinamąjį kredencializmą. Kredencializmas yra formaliųjų švietimo kvalifikacijų skatinimas, jomis sukuriant žmogaus patekimo į visuomenę ir darbo rinką prielaidas, tuo pačiu jam įgyjant galios pozicijas atsiveriančiomis tolesnio mokymosi galimybėmis ir gerai apmokamu darbu. Kredencializmas pasireiškia nuolatiniu vaiko įgyjamų žinių / kompetencijų vertinimu, dažniausiai vadinamuoju popieriaus-pieštuko testu ar egzaminu, kuriuo remiantis nusprendžiama apie vaiko gebėjimų ir kompetencijų lygį. Tai kritikų dar yra vadinama testokratija, kuri, įskaitant kredencializmą, šiuolaikinėje Lietuvos švietimo politikoje laikoma kone vienintele ir būtina ne tik švietimo, bet ir visuomenės pažangos duotybe ar sąlyga. Popieriaus-pieštuko testas diskriminuoja tuos, kuriems pritrūksta gebėjimo tinkamai atsakyti į testų užduotis, nesvarbu, dėl kokios priežasties: negalios, socioekonominės padėties ar kt. Mokinių kompetencijų vertinimas kaip esminė meritokratinio ugdymo dimensija, atsiradusi dar XIX a. viduryje, ir šiandieninėje mokykloje užima centrinę vietą. Tai lemia daug priežasčių: švietimo kaštų augimas ir jų optimizavimas, numanomai geresnės mokyklos savo vaikui ieškančių tėvų spaudimas, mokyklų reitingavimas ir pan.

Lietuvoje mes turime akademinių pasiekimų testavimo įsigalėjimą ir jų absoliučią viršenybę. Nepaisant pačių geriausių atskirų pedagogų ir mokyklų pastangų remtis humanistiniais švietimo idealais, akademinių pasiekimų testų kasmetinis taikymas ir kraštutinai disciplinuoti brandos egzaminai seniai prarado ugdomąją vertę ir įsitvirtino kaip kontrolės ir meritokratijos instrumentai. Testokratija mus atvedė į tai, ką jau seniai aprašė sociologas Michelis Foucault, metaforiškai disciplinuojančią kalėjimo struktūrą atpažinęs visuomenės institucijose, įskaitant ir švietimą, kur testai ir vadinamieji brandos egzaminai pasireiškia kaip kontrolės, disciplinavimo ir bausmės instrumentai. Čia anoniminė galia yra ne kas kita kaip centriniame švietimo stebėjimo bokšte įsitaisiusi meritokratinė ir neoliberali švietimo politika.

Kredencializmo ir testokratijos hegemonija ir kalėjimo tipo kontrolės įsigalėjimas tebuvo įmanomas technokratiškai švietimą suprantančių ir neoliberalius idealus nekritiškai išpažįstančių asmenų ir jų grupių dėka. Akivaizdu, kad meritokratinė švietimo politika yra anti-demokratinė politika. Socialinio teisingumo tyrėjas Johnas Rowlsas yra aiškiai konstatavęs, kad meritokratija yra moraliai neteisinga ir diktatoriška: „Niekas nenusipelnė būti paskirstytas dėl savo įgimtų gabumų nei dėl geresnės startinės pozicijos visuomenėje“, –  teigė Rawlsas.

Įrodyta, kad formalios kvalifikacijos, arba egzaminais tikrinami akademiniai gebėjimai, mažai koreliuoja su individualiais asmens gebėjimais ar net su realiais darbiniais reikalavimais. Priešingai, kredencialai arba akademinius gebėjimus nurodantys pažymiai ir diplomai  dažniausiai naudojami ne individualiems gebėjimams pasireikšti, bet arbitriškai ir negarbingai paskirstyti socialines pozicijas. Kredencializmu besiremiančios praktikos ne tik diskriminuoja akademinių gebėjimų testus neišlaikančius vaikus ir jaunimą, bet keičia pačią švietimo prigimtį, rūšiuodamos  vaikus į gabius ir, pagal nutylėjimą, negabius ir taip versdamos švietimą vaikų selekcijos bei išskirstymo aparatu. Sociologas Randallas Collinsas kredencinį švietimą įvardijo kaip pilietinį žmogaus teisių pažeidimą.

Testokratijos įsigalėjimas Lietuvoje neišvengiamai sukūrė grynai meritokratinį ir kredencialistinį produktą – gabaus vaiko konceptą. Priminsiu, gabaus vaiko konceptui naujos reikšmės buvo suteiktos aukštojo mokslo reformos metu, apie 2008-2009 metus, pagrindžiant atrankos į aukštąsias mokyklas mechanizmą ir suteikiant vadinamiesiems brandos egzaminams galią atrinkti jaunimą į aukštąsias mokyklas. Jaunimą į specialybes atrenka anoniminis aparatas ne pagal jaunuolio motyvacijos ir gebėjimų atitiktį specialybei, bet pagal kontrole grįstų vadinamųjų brandos, nors iš tiesų tik akademinių pasiekimų, egzaminų rezultatus. Iškyla paradoksas: Lietuvos Konstitucijos 41 straipsniu garantuojama, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, visgi švietimo technokratai vietoje motyvacijos ir gebėjimų atitikties specialybei ir profesijai sugebėjimus redukavo į mokyklinių testų rezultatus. Techniškai taip atlikti atranką yra daug paprasčiau. Sukurtas įspūdis, kad užtikrinsime tariamai absoliučiai objektyvią stojančiųjų atranką į aukštąsias mokyklas.

Aukštojo mokslo reformos metu sukurtas gabaus vaiko kultas buvo perkeltas į  Nacionalinę pažangos strategiją, kuri kviečia „remti gabių (ne visų! J.R.) vaikų akademinį, kūrybinį ir sporto neformalųjį ugdymą – sutelkti geriausius šalies mokytojus, mokslo, kultūros ir sporto ekspertus, pritraukti užsienio specialistų“ (12 p.). Nereikia nė pasitelkti Pierre‘o Bourdieu socialinės reprodukcijos teorijos, anot kurios, labai tikėtina, kad švietimas vis labiau pakartos ir net sustiprins socialinius konfliktus ir ypač socialinę nelygybę. Pasiturinčių tėvų ir iš edukaciškai turtingų šeimų vaikai geriau išlaikys akademinius testus ir vadinamuosius brandos egzaminus nei vaikai iš ne tokių ekonomiškai pajėgių šeimų. Ypač žinant korepetitoriavimo mastus, kai samdyti papildomai mokytojus arba, sakykime tiesiai, nusipirkti švietimą ir diplomą išgali tikrai ne visi. Valstybės kontrolės analizė 2017 m. parodė, kad apie 34 proc. vaikų turi bent vieną korepetitorių. Dalis šių vaikų turi daugiau nei vieną korepetitorių. Didžiuosiuose miestuose šis procentas viršija 40. 24 proc. tėvų samdytų, bet neturi tam lėšų, taip pat yra pradinukų, turinčių po du ar net daugiau korepetitorių. Testokratijos baimė virsta paraleline švietimo sistema pasiturintiems.

Taigi „gabus vaikas“, pagal lietuvišką apibrėžtį, yra labiau pasiturinčios, išsilavinusios šeimos korepetiroriavimo ir „kultūrinio turgaus“ (Randallo Collinso terminas) rezultatas, bet ne Dievo „apdovanotas“ ar gabus iš prigimties, kaip jį bepavadinsime, vaikas. Švietimas patapo preke, kurią reikia nusipirkti, švietimo prieinamumo konceptas Švietimo strategijoje netenka prasmės ir turinio.

Nepaisant norma tapusio tėvų apmokamo paralelinio švietimo – korepetitoriavimo – Lietuvos švietimo strategijoje taip pat akcentuojama, kad „stokojame dėmesio gabiesiems“. Greta to, Lietuvos švietimo strategija akivaizdžiai legitimuoja diskriminuojantį švietimą netiesiogiai rūšiuodama vaikus. Pavyzdžiui, 19.3. skyriuje, netiksliai cituoju, ieškant ugdymo dermės atskiriamos socialinės atskirties, prekybos žmonėmis aukos, rizikos bei specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų grupės ir gabūs asmenys. Šitaip Švietimo strategijoje netiesiogiai išgirstame apie „antros klasės“ piliečius, dėl jų socialinio, ekonominio pagrindo, edukacinių nesėkmių ir kitų numanomų ar realių trūkumų. Tokia filtro teorija teigia, kad mokyklos funkcija yra vaikų rūšiavimas ne tiek pagal jų kompetencijas, kiek pagal jų elgesio savybes ir moralinį standartą.

Gabių vaikų kultas dar labiau išryškina vaikų padalijimą į atskiras rūšis, gabiems vaikams esant puikių akademinių rezultatų produktu, o didelei daliai kitų vaikų tampant natūraliu socialinės atskirties produktu dėl skurdesnių socialinių-ekonominių pagrindų ar negalių. Ne gabūs, o kitokie vaikai bus labai greitai patologizuojami, priskiriant juos spec. poreikių kategorijai ir suponuojant, kad šių vaikų poreikiai yra kitokie nei vadinamųjų gabiųjų. Jiems priskiriama spec. ugdymo, spec. klasių, spec. mokyklų ir spec. pedagogų pagalba.

Štai čia kredencializmas švietimo sistemoje įsižemina dar kartą atlikdamas socialinės reprodukcijos ir meritokratijos funkciją. Etiketė „spec.“ nerodo nieko kita kaip švietimo sistemos negebėjimą ir/arba nenorą sudaryti tinkamas ugdymo sąlygas visiems. 30 procentų didesnis individualaus švietimo paslaugų krepšelio finansavimas dėl vadinamųjų specialiųjų poreikių nė kiek nepadidino pagalbos negalių turinčiam mokiniui ir nė kiek nepaskatino mokyklų sudaryti tinkamas ugdymo sąlygas vaikams. Nebuvo atliktas joks 30 procentų  aukštesnio vadinamojo specialiųjų poreikių krepšelio auditas, tačiau ir be audito aišku, kad ši priemonė neatliko savo paskirties padėti mokymosi sunkumų, sutrikimų ar negalių turinčiam vaikui.

Ko gero, ir negalėjo atlikti. Lietuvos švietimo įstatymas niekaip nedraudžia ir nebaudžia moksleivių diskriminacijos. Švietimo įstatymas yra tiesiogiai diskriminacinis, kai 29.10 straipsniu mokyklos legitimiai gali sau leisti nepriimti vadinamojo specialiųjų poreikių turinčio vaiko tinkamų ugdymosi sąlygų neturėjimo pretekstu. Valstybė neįsipareigoja sudaryti tinkamų sąlygų ir leidžia mokykloms atsirinkti vaikus. Žinoma, kaip priežastį pasitelkdamos kredencialus arba akademinių pasiekimų testus. Vaikų diskriminacija ne tik nėra draudžiama, bet netgi skatinama manifestiškai ir latentiškai kredencialų – akademinių pasiekimų testų ir egzaminų – pagalba, vaikų filtravimu ir gabaus vaiko kultu, neįgalaus vaiko patologizavimu ir mokykloms suteikta teise vaikų selekcijai. Anot Weberio, mokykla yra socialinių hierarchijų ir socialinės nelygybės įprasminimo ir legitimavimo vektorius. Koks paradoksas, pagal prigimtį giliai visuomeniškas švietimas tapo socialinės nelygybės varikliu.

Mano įsitikinimu, Lietuva neturi švietimo strategijos. Taip, Švietimo strategijos dokumentas yra, bet jis yra pačių įvairiausių kompromisų rezultatas, matyt, todėl be idėjos, be tikslo ir be įgyvendinimo priemonių ir įsipareigojimų. Taip, esamoje Švietimo strategijoje yra daug gerų minčių, antai „užtikrinti švietimo prieinamumą ir lygias galimybes, maksimaliai plėtojant vaikų ir jaunimo švietimo aprėptį suteikti mokiniams, studentams ir jaunimui palankiausias galimybes išskleisti individualius gebėjimus ir tenkinti specialiuosius ugdymosi ir studijų poreikius“ (par. 13.3.). Tačiau meritokratinis – patologinis požiūris į vaiką išlieka greta, antai 18.1. paragrafe teigiama: „Tai ypač aktualu atokių kaimo vietovių vaikams ir jaunimui, socialinės atskirties rizikos grupėms, emigrantams, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, kurie sunkiai integruojasi į bendrą besimokančiųjų srautą ir lieka anapus daugelio visuomeninių procesų“. Vaikai, teigiama, patys sunkiai integruojasi ir lieka anapus, bet ne švietimo sistema įsipareigoja taip pritaikyti ugdymo sąlygas, kad nė vienam nebūtų sunku integruotis ir nelikti anapus daugelio visuomeninių procesų! Nesėkmės priežastis ir pasekmė perkeliama į numanomai patologišką vaiką, o ne į numanomai netinkamas, nepritaikytas vaikams ugdymo aplinkas, programas ir priemones. Mūsų švietimo strategija yra kompromisinis ir eklektinis darinys, tik todėl, kad formaliai jos reikėjo, todėl nepakeitęs švietimo realybės.

Lietuvos valstybė iš esmės neturi aiškaus ir tikslaus švietimo ir ugdymo tikslo, kaip, antai, turi Suomija. Suomijoje jau septintajame XX a. dešimtmetyje metais buvo atsisakyta tuo metu populiarios idėjos skirstyti vaikus pagal skirtingus gebėjimus į skirtingas ugdymo grupes ir aplinkas. Tuo metu aiškiai suvokta, kad švietimas ir ugdymas yra prigimtinė kiekvieno vaiko ir jaunuolio teisė. 1972-1977 metais buvo pakeista senoji sistema ir sukurta kiekvienam vaikui visiškai prieinama bendrojo lavinimo sistema. Didžiausias dėmesys skirtas pedagoginiams metodams, siekiui išlyginti akademinius vaikų skirtumus ir pedagogų kvalifikacijai, kad kiekvienas mokytojas turėtų magistro laipsnį, kas numano teorinę, tyrimų ir praktikos vienovę pedagogų sąmonėje. Atsisakyta kontrolės ir konkurencijos skatinimo, vaikų patologizavimo ir selekcijos skirstant vaikus pagal pažangumą, sistema buvo decentralizuota pasiremiant pasitikėjimu mokytoju, mokyklos vadovu ir savivaldybe. Kaip rodo Suomijoje atlikti tyrimai, dėl lygiateisiškumu ir pasitikėjimu grįstos reformos iš esmės pagerėjo mokyklų kokybė, o taip pat išaugo ugdymo įvairovė.

Kodėl Lietuvoje mes neatpažinome nei akademiniame, nei politiniame, nei praktiniame lygmenyse, kad švietimas gali generuoti diskriminaciją? Kodėl Lietuva nė nemąstė ratifikuoti UNESCO Konvencijos prieš diskriminaciją švietime, nors štai Latvija ją priėmė dar 2009 metais, ir taip įsipareigoti pripažinti galimas diskriminacijos apraiškas švietime? Atsakymas, manau, elementarus: mes švietimą pripažįstame tik iš Durkheimiškos sampratos pozicijų ir diegėme meritokratinį švietimą ignoruodami užslėptus, bet realius socialinės reprodukcijos dėsnius, įvesdami gabaus vaiko kultą ir gabaus vaiko įsivaizduojamo standarto neatitinkančio vaiko patologizavimą. Užbaigti kritikos dalį norėčiau Stuarto Tannocko, švietimo ir socialinio teisingumo tyrinėtojo, švietimu grįstos diskriminacijos samprata, kurią jis įvardija kaip nemoralų, despotišką ir neteisingą žmogaus teisių, pritaikymų, laisvių, balso ar pagarbos atmetimą tiems, kurie patiria nesėkmes individualiais akademiniais pasiekimais, formaliomis kvalifikacijomis, mokyklinėmis galimybėmis ar įgimtais akademiniais gebėjimais paremtame švietime.

Mes susikoncentravome į vaikų tarpusavio patyčių problemą, tačiau nematome, kad pati mūsų švietimo sistema generuoja diskriminacinį klimatą. Švietimas Lietuvoje turi pamatyti žmogų, kiekvieną! Nė vieno vaiko ir jaunuolio nepalikti nuošalyje, nesvarbu, koks jo ar jos amžius, lytis, negalia, gebėjimai, ar socialinis-ekonominis statusas, koks bebūtų vaiko tapatumas. Lietuvai reikia švietimo sistemos, kurioje būtų gerbiamas ir skatinamas kiekvienas. Tam mus kviečia ekspertinės žmogaus teisių ir švietimo pasaulinės organizacijos, Jungtinės Tautos ir UNESCO. Mes esame įsipareigoję Seime ratifikuotomis konvencijomis ir Darnaus vystymosi tikslams, mes esame dalis UNESCO pasaulinės programos Švietimas 2030 dalis, tam mus kviečia ta pati Ekonominio saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Noriu priminti, kad tiek Jungtinės Tautos, tiek UNESCO, tiek ir ESBO mus kviečia atsigręžti į nediskriminavimą, įvairovę, lygybę ir žmogaus teises. Pasaulio švietimo forume 2015 m. Incheone Pietų Korėjoje UNESCO priėmė programą ŠVIETIMAS 2030, kur aiškiai įvardintas švietimo tikslas: užtikrinti įtraukų ir lygiateisį kokybišką ugdymą ir skatinti mokymąsi visą gyvenimą visiems. Šis tikslas tapo ketvirtuoju Jungtinių Tautų skatinamų Darnaus vystymosi tikslų dalimi.

Įtraukus ugdymas reiškia, kad visi vaikai mokosi drauge, be atskirties, kad pripažįstama poreikių, savybių, gebėjimų įvairovė.  Įtraukus ugdymas reiškia ugdymo proceso prisitaikymą prie kiekvieno vaiko, prie vaikų įvairovės, kad kiekvienas vaikas būtų traktuojamas lygiateisiškai, kad kiekvienas vaikas patirtų sėkmę, kad ugdymo procesas atlieptų į kiekvieno vaiko poreikius, vaikų poreikių įvairovę. Įtraukusis ugdymas įpareigoja interaktyviam mokyklos ryšiui ne tik su bendruomene, bet ir su pasauliu bei globaliais tikslais. Įtraukus ugdymas įmanomas tik esant profesionaliam pedagoginiam atsakui, taigi, pagalba mokytojui dirbti heterogeninėje klasėje yra viena esminių įtraukaus ugdymo ašių.

Įtraukaus švietimo iššūkis dar geriau suprantamas žvelgiant iš negalios perspektyvos. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje 1 straipsnyje pasakoma, kad prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichosocialinių, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Taigi, valstybių uždavinys yra šalinti kliūtis, kitaip tariant, pakeisti diskriminacines nuostatas, praktikas, teisines normas, kurių dar vis yra labai daug, ir sukurti sąlygas visapusiškam ir lygiateisiam dalyvavimui visuomenėje, įskaitant ir švietimo procesuose, lygiai su visais asmenimis. JT Neįgaliųjų teisių komitetas yra išaiškinęs ir įtraukaus ugdymo sąvoką, kuri reiškia, kad Konvenciją ratifikavusios valstybės, tarp jų ir Lietuva, yra įsipareigojusios priimti įtraukaus ugdymo strategijas, atitinkamai keisti teisės aktus ir įgyvendinti įtraukų ugdymą pašalinant bet kokias diskriminacijos formas. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas. Tam būtina pagalba mokytojui, įskaitant ir mokytojus padėjėjus. Tam būtina investuoti į alternatyvios komunikacijos metodus, kad mokymasis be atskirties būtų užtikrintas neregiams, kurtiesiems, intelekto negalią, autizmą ar kitas negalias turintiems vaikams. Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencija aiškiai pasako, kad socialinė įtrauktis prasideda nuo tinkamo sąlygų pritaikymo. Ne vaikas integruojasi, prisitaiko arba neprisitaiko prie bendrojo ugdymo sąlygų, bet bendrojo ugdymo sąlygos yra pritaikomos prie kiekvieno vaiko!

Filosofas Avishai Margalitas aptardamas padorios visuomenės, tai yra, kiekvieną asmenį gerbiančios visuomenės sampratą, teigė, kad centrinės pagarbios visuomenės institucijos turi užkirsti kelią visoms asmens žeminimo ir diskriminacijos formoms. Padoriai visuomenei kurti neužtenka tik kviesti būti gailestingiems, empatiškiems, jautriems. Orumas nėra prekė ar empatijos objektas. Valstybės uždavinys yra saugoti asmens orumą nuo žeminimo, patyčių ir rūšiavimo meritokratiniais argumentais ar instrumentais. Lietuvos švietimo politika turi fundamentaliai keistis ir pripažinti, kad kiekvieno asmens orumas, kartu ir žmogaus teisės, yra jos esminė priedermė, kad nė vienas vaikas neliktų nuošalyje.

Jochanas Heinrichas Pestalozzi, vienas iš fundamentalių pedagogikos mokslo ir praktikos kūrėjų, piktinosi švietimo sistema, „gebančia ugdyti tik tuščiakalbius“. Mūsų pedagogė Gabrielė-Petkevičaitė Bitė taip pat kvietė atsižvelgti į kiekvieno vaiko ypatybes ir mokyklų pritaikymą visiems mokiniams. Vertinimo sistema turi atsižvelgti į vaiko augimo procesą, vaikų patirčių ir gabumų įvairovę.

Yra Lietuvoje mokyklų, kurios jau taiko įtraukų ugdymą, nediskriminuoja, o priešingai, priima į bendrojo ugdymo procesus negalią turinčius vaikus. Jaučiu didelę pagarbą įtraukų ugdymą ir vaikų įvairovę pripažįstančioms mokykloms. Jos yra unikalios ir prestižinės mokyklos, o ne tos, kurios atsirenka joms patogius vaikus ir patenka į vadinamųjų reitingų, sudarytų grynai pagal akademinių pasiekimų testų rezultatus, viršūnes. Tačiau be valstybės sąmoningo ir kryptingo palaikymo ir atitinkamos politikos tikrai demokratinis, pasaulio švietimo ekspertų skatinamas įtraukusis ugdymas ir liks „pačių skęstančiųjų reikalas“, perfrazuojant „Dvylikos kėdžių“ aforizmą. Jei išliks testų/egzaminų hegemonija garbinimas ir šlovinimas dabartiniu statusu, geros bendruomeninės ir įtraukaus ugdymo iniciatyvos liks tik kaip alternatyvios ir vyresnėse klasėse ištirpstančios praktikos, nustelbtos vaikų selekcijos ir ugdymo mokykloje kaip rengimosi egzaminams kultūros. Reikia pripažinti, kad Lietuva bandė, sukurdama ir patvirtindama Geros mokyklos, gerbiančios kiekvieną vaiką ir atviros visuomenei, koncepciją. Daug mokyklų siekia Geros, įtraukios mokyklos idealo. Tačiau Geros mokyklos įgyvendinimas baigiasi, kai prasideda  vadinamųjų brandos egzaminų hegemonija.

Pabaigai – haiku, kurį Aukštelkės kaimo mokykloje sukūrė mokytojai, dalyvavę diskusijose apie gerą ir įtraukią mokyklą:

saugi mokykla,

visi mes čia laimingi.

vasaros vėjas