Dovana Kaunui – vakaras su baltarusių rašytoju Viktoru Martinovičiumi

Gegužės 22 d., šeštadienį, 18 val. Kauno kultūros centro terasoje (Vytauto pr. 79) vyks pasimatymas su garsiu baltarusių rašytoju Viktoru Martinovičiumi. Rašytojo kūrybos skaitymus bei pokalbį apie (r)evoliuciją ir literatūrą moderuos literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas. Po susitikimo su autoriumi nuo 19.30 val. bus rodomas ir pagal autoriaus romaną sukurtas trumpametražis filmas „Laimės ežeras“, kurio nemokamą peržiūrą „Kauno literatūros savaitės“ festivalio žiūrovams dovanoja kino centras „Romuva“, filmas bus transliuojamas ir „Romuvos“ virtualių filmų peržiūros svetainėje.

„Šis renginys – gegužės 20–23 d. pirmą kartą vyksiančio tarptautinio rašytojų ir knygų festivalio „Kauno literatūros savaitė“ dalis.  Festivalis įvairias Kauno miesto erdves pripildys literatūros: vyks diskusijos, knygų skaitymai, bus pasakojamos intriguojančios istorijos, pristatomi ne tik įdomiausi Lietuvos, bet ir užsienio rašytojai. Vienas iš šiųmetinio festivalio svečių – Minske gyvenantis, Vilniuje dėstantis, žymus viduriniosios kartos baltarusių prozininkas, publicistas ir meno kritikas Viktoras Martinovičius. Vakaro su rašytoju metu bus pristatytas naujausias jo romanas „Revoliucija“, o vėliau seks pagal prozininko kūrybą pastatyto filmo „Laimės ežeras“ peržiūra“, – pasakojo viena iš festivalio „Kauno literatūros savaitė“ iniciatorių ir organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto docentė Rūta Eidukevičienė.

Tarp Minsko ir Vilniaus

Rašytojas gimė 1977 m. visai šalia Lietuvos, vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus – Ašmenoje. Valstybiniame Baltarusijos universitete studijavo meno istoriją ir kritiką. Čia pat parašė daktaro disertaciją apie XX a. pradžios Vitebsko avangardo tapytojus Marką Šagalą ir Kazimirą Malevičių. Deja, V. Martinovičiui nebuvo leista jos apsiginti – koją pakišo darbas redaktoriumi nepriklausomame savaitraštyje „Belgazeta“, pagarsėjusiame kritika A. Lukašenkos režimui.

Su neigiamu valdžios dėmesiu susiduria ir V. Martinovičiaus grožinės literatūros kūryba, kurią sudaro jau septyni romanai. Nors  knygos noriai verčiamos į anglų, vokiečių, lenkų, suomių kalbas, gimtinėje jos vis atsiduria po cenzūros didinamuoju stiklu. Debiutinis romanas „Paranoja“ paslaptingai dingo iš knygynų lentynų beveik iš karto po išleidimo ir tapo pirmuoju Baltarusijoje uždraustu kūriniu, parašytu rusų kalba.

Numanydamas, kad panašaus likimo sulauks ir jo antrasis romanas „Šaltasis rojus“ (Cold Paradise), autorius net nesivargino popierinės knygos leidimu, vietoje to skaitytojams pasiūlydamas tik internetinę versiją. V. Martinovičiaus kūrybai būdingas lengvai distopinio politinio trilerio žanras, dažnai įkvėptas tos pačios, šiuolaikinės lukašenkiškos diktatūros realijų. Tad nenuostabu, kad rašytojas akylai stebimas Baltarusijos cenzorių.

V. Martinovičių su Lietuva pirmiausia susiejo darbas Europos Humanitariniame universitete (EHU), kažkada buvusiame privačiu universitetu Baltarusijoje, bet dabar veikiančiame tremtyje, Vilniuje. Nuo to laiko rašytojo gyvenimas teka tarp dviejų sostinių, Minsko ir Vilniaus. Dabar EHU rašytojas skaito kūrybinio rašymo, dramos, dailės istorijos ir kitus kursus. 2008 metais, Vilniaus dailės akademijoje, jam pagaliau buvo suteikta galimybė apsiginti disertaciją apie Vitebsko avangardinį meną.

Baltarusių kalbos gaivintojas

Kaip rašytojas, Lietuvoje dar menkai girdėtas, tėvynėje V. Martinovičius jau spėjo pagarsėti kaip baltarusių kalbos gaivinimo entuziastas ir baltarusiško identiteto puoselėtojas. Pats prozininkas neslepia, kad jo pirmoji kalba nėra baltarusių – pirmiausia kalbėti išmoko rusiškai, mokykloje mokėsi, o vėliau ir universitete studijavo rusų kalba.

Viskas pasikeitė, kai V. Martinovičiui kilo idėja savo antrąją knygą „Šaltasis rojus“ rašyti baltarusiškai. Tai įvyko visiškai natūraliai: romanas pasakoja apie prastai įvaldytą kalbą ir klaidas, kurios demaskuoja žmones, kai šie apsimeta kažkuo, kuo iš tikro nėra. Tad mėginimas rašyti baltarusiškai, kad ir su klaidomis, puikiai atspindėjo kūrinio mintį. Rašydamas šį romaną, vėliau įvertintą Maksimo Bahdanovičiaus premija, V. Martinovičius išmoko baltarusių kalbą. Dabar autorius džiaugiasi šia kalba rašantis, šnekantis, netgi mąstantis.

Viktoro Martinovičiaus knygos

Distopiniame romane „Mova“, ji netgi virsta visų geidžiamu narkotiku. Kažkada totalitarinės valdžios sunaikintos baltarusių literatūros išlikę tik fragmentai; jei perskaitomi, veikia svaiginančiai. Jie tokie vertingi, kad dėl jų pešasi iki dantų ginkluotos kinų nusikalstamo pasaulio organizacijos. Knyga šešis mėnesius laikėsi Baltarusijos perkamiausių knygų viršūnėje, o pirmasis tiražas buvo iššluotas per savaitę.

„Laimės ežeras“

Penkto V. Martinovičiaus romano motyvai atgimsta 2018-aisiais susuktoje juostoje „Laimės ežeras“. Mažame Baltarusijos miestelyje, kuriame driekiasi trumpametražio filmo veiksmas, laikas, atrodo, stovi vietoje. 9-erių metų Jasja išgyvena motinos mirtį. Jos tėvas neiškenčia ir išsiunčia mergaitę į vaikų namus. Bet ji nusprendžia pabėgti, grįžti namo.

Filmo režisierius Aliaksei Paluyan teigia, kad panašią traumuojančią patirtį teko išgyventi jo tėvui, todėl „Laimės ežeras“ jam – itin asmeniškas. Filmas atkreipia dėmesį į vaikų išgyvenamas vidines dramas, kai šiems tenka pakelti sunkią naštą pasirinkimų ir problemų, kurias ne visada pakelia suaugusieji.

Susitikimą su garsiu baltarusių rašytoju Viktoru Martinovičiumi dovanoja Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Festivalis gegužės 20–23 d. Kauną pavers miestu, pilnu literatūros. Ši iniciatyva yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, o prie jos įgyvendinimo jungiasi daug partnerių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių ir literatūrinių miesto bendruomenių. Festivalio programa nuolat pildosi įdomiais ir vertais dėmesio akcentais. Informaciją apie festivalį rasite oficialiame festivalio puslapyje literaturossavaite.lt bei socialiniame tinkle „Facebook“ @literaturossavaite.

Teksto autorius Robertas Gilvickis