Universitetai – biurokratų ir komercijos gniaužtuose

Europos švietimas išgyvena istorinius pokyčius, siejamus su ekonomikų transformacijomis ir pilietiškumo pokyčiais. Šiandien akademiniame pasaulyje ypatingą vaidmenį atlieka laisvieji menai – greitai prisitaikančias asmenybes ugdantis išsilavinimas. Šią temą nagrinėjo vidurio ir rytų Europos laisvųjų menų švietimo ekspertai VDU ir „IQ. The Economist“ surengtame bendrame projekte – tarptautinėje diskusijoje „Laisvieji menai neoliberaliais laikais. Vidurio ir rytų Europos pamokos, arba kodėl švietimas svarbus“.

Visuomenių ir organizacijų istorijose ateina tam tikros lemiamos akimirkos, kurių metu aštriai suvokiamos ir audringai aptariamos pakitusios visuomenės vertybės, vizijos, socialinės raiškos ir elgsenos. Šiandien atėjo dar viena tokia akimirka Europos švietime: dėl daugybės pokyčių visuomenėje švietimo idealą reikia permąstyti ir kartu įvertinti, kokią reikšmę nuolat besikeičiančioje visuomenėje turi laisvųjų menų išsilavinimas.

Tarptautinio Bratislavos laisvųjų menų koledžo (BISLA) rektorius Samuelis Abrahamas: Jei studijuoji tik inžineriją, tavo specialybė ir darbo rinka po kurio laiko keičiasi. Laisvieji menai padeda išugdyti sąmoningą pilietį ir suteikia įgūdžių ateities darbams, kurių dar nėra. Laisvieji menai yra klaidingai laikomi per plačiais, brangiais, neapibrėžtais. Geriausias būdas tai paneigti yra įvertinti pavyzdžius – D. Britanija ir Olandija jau parodė, kad kiekvienam universitetui reikalinga laisvųjų menų programa.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto direktorius prof. Egidijus Aleksandravičius: Prieš 25-erius metus puikiai supratome iššūkį: atkurti VDU kaip priešpriešą sovietinėms specializuotoms mokykloms. Ankstyva specializacija buvo laikoma pačiu blogiausiu dalyku, koks galėtų nutikti Europos aukštojo mokslo sistemai. Bet finansavimas leido mums išvystyti šią tikrą laisvųjų menų universiteto koncepciją. Prof. A. Avižienis iš Harvardo atvežė naują programą kaip pavyzdį ir padarė kažką neįtikėtino. Tačiau dabar mes susidūrėme su naujais iššūkiais – biurokratija ir komercializacija, tai yra, klaidingu suvokimu, kas yra pelninga.

Pasak sociologo Zygmunto Baumano, gyvename likvidžioje visuomenėje, kurios struktūros keičiasi per greitai, todėl nespėjame prisitaikyti. Rytų ir vidurio europiečiai neturi prabangos patogiai atsipalaiduoti ir analizuoti situaciją, mums reikia greitai reaguoti. Spaudimas dėl pelningumo, priešiška perdėtos komercializacijos, biurokratijos aplinka – šiandien visa tai laisvųjų menų universitetams vidurio ir rytų Europoje prilygsta karui, kasdienei kovai už būvį.

Europos humanitarinio universiteto prorektorius dr. Darius Udrys: Atsikūrusiose posovietinėse valstybėse laisvieji menai turi nueiti ilgesnį kelią, nei senosiose demokratijose. Laisviesiems menams praverstų patikimas pritarimo balsas, pavyzdžiui, iš verslo lyderių pusės. Steve‘as Jobsas sakė, kad išradimus kurti jį įkvėpė kaligrafijos paskaita, kurią jis pasirinko iš bendros meno programos. Jis taip pat atskleidė, kad samdė žmones su laisvųjų menų išsilavinimu. Tai padeda atremti argumentus apie nepraktiškumą.

Esminis iššūkis – laisvieji menai turi parengti laisvos visuomenės piliečius, kurie aktyviai dalyvautų demokratijos kūrime, o tai daug sudėtingiau čia nei, pavyzdžiui, JAV. Laisvųjų menų modelis turi perteikti gilų žmogiškumo supratimą, kad galėtume prisitaikyti prie pokyčių, kurie reikalingi norint sukurti sėkmingas visuomenes.

VDU docentas JD Miningeris: Ką laisvieji menai reiškia tokioje nuolat besikeičiančioje tikrovėje? Mano supratimu, studijų dalykai turi bendrą branduolį: esminius įgūdžius, tokius kaip komunikacija, bendradarbiavimas, kūrybiškumas. Tačiau kartu su jais turėtų būti ir dar vienas – kritinis mąstymas. Nebūtinai norint turėti dar vieną kozirį renkantis darbą, bet tam, kad mokėtum pasirinkti, kritiškai apsvarstęs savo galimybes.

VDU Viešosios komunikacijos katedros lektorius dr. Mykolas Drunga: Svarbu žinoti, apie ką kritiškai svarstyti – reikia remtis patikimais pavyzdžiais, tokiais kaip Harvardas arba Čikagos universitetas. Antai pastarajame studentai turi žinoti 10-11 skirtingų dalykų pagrindus, įskaitant istoriją, filosofiją, dailę ir t. t.

Negalėsi priimti kritiškai pagrįsto sprendimo konkurencingoje srityje, kurioje dirbi, neturėdamas elementarių žinių apie visą pasaulį. Šios žinios, ypač filosofija, padeda pastebėti sąryšius, kurių kas nors kitas gali ir nepamatyti.

Sukrėtimus išgyvenusiose vidurio ir rytų Europos visuomenėse labai silpnai išvystytas supratimas, kas yra viešasis gėris arba viešoji paslauga – atsirado individualizuotos žmonių grupės, tačiau prarasta bendruomeniškumo idėja. Tai dar viena priežastis, kodėl laisvųjų menų švietimą ne visiems šiandien lengva priimti ir suprasti.

D. Udrys: Mane nuvylė tai, kad žmonės Lietuvoje neatsižvelgia į savo veiksmų poveikį visuomenei ir kaip ta įtaka sugrįžta ir paveikia juos pačius kaip asmenybes. Tačiau laisvieji menai gali padėti ir čia – tereikia pasitelkti literatūrą. Richardas M. Rorty rašė, kad geriausias būdas skatinti solidarumą yra literatūra, nes joje pateikiamos situacijos stimuliuoja mąstymą apie mūsų pačių veiksmus, jų įtaką kitiems, ir savo ruožtu mums patiems.

S. Abrahamas: Kaip sakė N. Makiavelis, bloga aplinka gali sunaikinti gerą žmogų ir pakeisti jį asmeniu be skrupulų. Labai svarbu surasti savo kelią, kokioje visuomenėje bebūtum. Manau, kad laisvieji menai šiuo atveju galėtų būti labai naudingi. Kita vertus, ketveri metai Dantės, F. Dostojevskio ir kitų kūrybos skaitymo nebūtinai užaugina geras asmenybes. Visas tas žinias gali įgyti ir blogas žmogus. Garantijos nėra, tačiau, kaip bebūtų, svarbu turėti platų pasaulio supratimą, nes tokiais žmonėmis sunkiau manipuliuoti. Vis dėlto, net didūs mąstytojai Lietuvoje, TSRS ir kitur buvo pakliuvę į ideologijos gniaužtus – žmogaus prigimtis permaininga. Pavyzdžiui, garsus čekų rašytojas Milanas Kundera kurį laiką priklausė komunistų partijai, o vėliau tapo disidentu.

E. Aleksandravičius: Galima ginčytis dėl Šekspyro ar kitos geros literatūros įtakos, tačiau laisvųjų menų programoje visuomet buvo svarbu integruoti pamokančios, moralizuojančios kultūros – filosofijos, literatūros, kino ir kt. kūrinius. O siaurame, specializuotame švietime galima turėti etikos kursą, bet jame paprastai mokoma kažkodėl tik apie gerą kalbėjimą, o ne bendruomeniškos, sąžiningos asmenybės ugdymą.

JD Miningeris: Kalbėdami apie gerą pilietį, neišvengiame sąsajų su ideologijomis, partijos palaikymu, nors gal iš tiesų turime omenyje tokį asmenį, kuris būtų pasiruošęs išsižadėti pilietybės, jei pamatytų, kad ji reiškia kažką nesąžiningo. Moralinės vertybės turi būti ne preskriptyvios, o deskriptyvios – reikia suprasti, kokia yra tavo paties vertybių schema, o ne stengtis pritapti prie tokios, kokia yra tavo visuomenėje.