VDU viešėjo idealais ir vertybėmis apsiginklavęs architektūros kritikas iš JAV A. Betskis (VIDEO)
Vasario 4 d. VDU galerijoje „101“ vyko susitikimas su JAV architektūros tyrinėtoju, kritiku ir rašytoju Aaronu Betskiu (Aaron Betsky). Sulaukęs pilnos auditorijos klausytojų svečias prisipažino tikėjęsis labiau diskusijos nei paskaitos, visgi netrukus pradėjo neformalią paskaitą apie savo gyvenimo kelius link architektūros ir kartu su ja.
Lina Sabaitytė, lina.sabaityte@fc.vdu.lt
Aaronas Betskis yra laikomas vienu įtakingiausiu XXI-ojo amžiaus architektūros proceso asmenybių. Sinsinačio Dailės muziejaus direktorius Aaronas Betskis turi didžiulę vadovavimo, dėstymo, architektūros analizės, kritikos patirtį, yra traktatų, nagrinėjančių sąsajas tarp architektūros, estetikos, psichologijos ir žmogaus seksualumo, autorius.
Aaronas Betskis – 2008 m. Venecijos 11-osios architektūros bienalės direktorius, nuo 2001-ųjų iki 2006-ųjų vadovavęs Nyderlandų Architektūros institutui Roterdame (Olandija).
Aarono Betskio keliai nežinomi, bet tikslingi
Aaronas Betskis, pabrėžiantis gyvenimo momentų ir istorijos svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime, su klausytojais pasidalijo savo gyvenimo istorijomis, kurios jį atvedė ten, kur jis yra dabar. „Gimiau kalnuotoje vietovėje Missoula, Montanoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri buvo išskirtinė savo kalvotu kraštovaizdžiu. Vis tik vėliau, kai buvau dar visai vaikas, tėvai persikėlė gyventi į Nyderlandus. Jie įtikino mus su seserimi, kad gyvenimas ten bus labai smagus, bet kaip prisimenu tuos laikus, galiu pasakyti, kad jie mums melavo. Mums, kaip vaikams buvo sunku priprasti prie permainų, galima sakyti buvo šioks toks kultūrinis šokas, juk nuo gimimo gyvename JAV, todėl naujoji vieta nebuvo labai patraukli. Tikriausiai tai patiria daugelis tų, kurie būna patyrę persikraustymą ankstyvoje vaikystėje. Mes ten jautėmės lyg įmesti į visiškai svetimą kultūrą, buvome amerikiečiai vaikai, kurie nežaidė amerikietiško futbolo ir dar žydų kilmės. Nesąmoningai nuolatos bandėme tilpti į svetimos kultūros rėmus.“
A. Betskio videopaskaita (filmavo ir montavo Kristijonas Jakubsonas, k.jakubsonas@vkt.vdu.lt).
Keliones ir kitokios kultūros pažinimą A. Betskis įvertino tik vėliau, supratęs kokią naudą tai gali atnešti: „Vienas esminių dalykų, kodėl žmonės keliauja ir kodėl aš atvykstu į vietoves kaip ši, dėl to, kad dažnas persikėlimas iš vienos vietos į kitą, skatina atidžiau ir atsargiau žvelgti į lankomas vietoves bei kultūras. Todėl tik po daugelio metu aš tapau vienu iš aktyviausiai kalbančių apie olandų architektūros privalumus. Priežastis, kodėl olandų architektūrą vadinu puikia ir kodėl rekomenduoju imti pavyzdį iš jų yra ta, kad Nyderlandai yra viena iš nedaugelio vietovių pasaulyje, kuri sukurta pačių žmonių. Dauguma teritorijų, kraštovaizdžių per daugelį metu yra perkurti, todėl, jei nuvyktumėte į patį gūdžiausią mišką Europoje, jis gyvens jau nepirmą gyvenimą. Per amžius miškai buvo užaugę, iškirsti, paversti dirbamais laukais, po to ten vėl užauginti miškai. Nyderlanduose visa vakarinė šalies dalis, kurioje gyvena didžioji gyventojų dauguma, tiesiog neegzistavo ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu. Kaip tuo metu rašė romėnai, tai buvo teritorija, kurioje susitinka dangus ir žemė. Tačiau, laikui bėgant, olandai atliko melioracijos darbus ir sukūrė dirbtinį landšaftą. Olandija yra techniškai žmogaus sukurta vietovė, o kaip panaudoti šią žemę yra nuolatinis pakartotinio panaudojimo klausimas.“
Aaronas Betskis užtikrintai kalba apie olandų architektūrinį suvokimą: „Apie teritoriją jie galvoti kaip apie trijų dimensijų erdvinę konstrukciją, kurioje yra galimybė visiems būti susijusiems vieniems su kitais. Viskas priklauso nuo žmonių koalicijos, kurie kartu nusprendžia, ką daryti su žeme, kurioje gyvena. Ne tik architektai čia yra svarbūs, bet ir ūkininkai, menininkai, politikai, ekonomistai. Asmeniškai man, tai yra idealus modelis, kaip šalis turėtų būti valdoma bei kokią vietą čia užima architektūra. Supratimas, kad jų šalis yra abstraktus konstruktas, neapibrėžiamas lingvistiniais ar etniniais panašumų.“
Gyvenimas Nyderlanduose ir olandiškos architektūros pavyzdžiai, pamokos A. Betskiui padėjo įvertinti kitokias architektūros vertybes, geros urbanizuotos terpės kūrimo principus: „Svarbiausia architektui suprasti, kad jo darbas nėra pristatyti kuo daugiau pastatų. Architekto svajonė turėtų būti, parodyti kritišką požiūrį, darant savo šalį geresne, panaudojant sugebėjimus, kuriuos turi įgijęs, suprantant erdvę ir technologijas, suvokiant, kaip šalis buvo sukurta. Įstabiausia Nyderlandų architektūroje yra tai, kad geriausi jų kūriniai nėra monumentalūs pastatai, o geriausia urbanistinis planavimas bei socialinių būstų kūrimas. Jų urbanistinis planavimas nesiremia konservatyviomis nuostatomis, pastarąją profesiją galima būtų pavadinti mirusia, šiuolaikiniu požiūriu, urbanistinis planavimas yra kraštovaizdžio architektūra. Kraštovaizdžio architektai, atsiradę maždaug 80-ųjų pabaigoje, pradėjo suvokti, kad norint sukurti tinkamą urbanistinę terpę reikia suprasti žemę, gamtą, medžius, natūraliuosius procesus, tai, kokią įtaką žmonės yra padarę per praėjusius šimtmečius.“
Architekto profesija kaip atradimas
Besimokydamas mokykloje Aaronas Betskis pirmą kartą susidūrė su įstabia architektūra, kai teko apsilankyti unikaliame Truus Schröder-Schräder name, nuo 2000-ųjų mėtų įtrauktame į UNESCO paveldo sąrašus: „Privažiavęs Schröder-Schräder namą, dviratį pasistačiau prie lango, pro kurį mane pasitiko šeimininkė. Pokalbio pro atvirą langą metu jaučiausi atradęs kažką nuostabaus, kad pastato fasadas, vieta kur prasideda ir baigiasi namo išorė, nėra tik statiškas taškas, jis tampa vieta, kur gali susitikti viešumas ir privatumas. Kol šeimininkė aprodinėjo man namus, su įdomiu interjeru, erdvių išnaudojimu, ji pasakojo įvairias istorijas apie savo gyvenimą ir kaip namas yra su jomis susijęs. Tuo metu aš jaučiau, kad man tenka išgirsti dalį viso namo istorijos, susidedančios iš daugybės momentų. Vėliau šeimininkė pakvietė išgerti arbatos ir atidarė langą, kuris buvo kambario kampe, tuo momentu atrodė, kad visas oras buvęs kambaryje išsiveržė laukan, o laukinis pliūptelėjo vidun. Šiais laikais tai vadinama modernistų triuku – kampiniu langu. Jis suteikia pojūtį, kad visa struktūra tiesiog išnyksta, erdvė išsiplečia, perlauždama visus apribojimus.“ Architektas prisipažino, kad tada pirmą kartą susimastė apie savo būsimą profesiją.
Besimokydamas Yale‘o universitete Aaronas Betskis sutiko tokius žmonės ir mokytojus, kurie labai prisidėjo prie jo architektūrinio išprusimo, iš kiekvieno jis pasiėmė dalelę to, kad jam pačiam buvo artima. Profesorius Vincentas Scullis jį išmokė, kad architektūra nėra vien tik gražūs pastatai, tai galimybė suprasti kraštovaizdį. Architektūra gali apjungti politinius, ekonominius, socialinius procesus vienam bendram tikslui. „Pavyzdžiui, Vašingtono mieste stovintys balti monumentalūs pastatai pasižymi apsunkinta paminkline architektūra, kuri reprezentuoja galią, dabar daugeliui iš mūsų jau mirusią galią. Visa miesto-sostinės išvaizda skleidžia galios pojūtį, kuriuo turi tikėti šalies gyventojai. Šio miesto architektūra kalba apie visiems bendrus įsitikinimus, idealus ir ilgaamžes vertybes.“
Kitas A. Betskis mokytojas buvo Charles W. Moore – tuometinis Yale‘o universiteto dėstytojas, postmodernistas, kuris sakė, kad architektūrą reikia humanizuoti (sužmoginti), viską kurti atsakingai prieš gamtą, žmogaus kūną ir visuomenę.
Architektūra nėra tik architektūra
Neslėpdamas savo susižavėjimo Kalifornija architektas pasakojo apie Jungtinių Amerikos Valstijų urbanizacijos procesus ir ko išmoko ten gyvendamas. A. Betskio nuomone, labai teigimas to krašto bruožas buvo tas, kad architektūroje paplitusi nauja urbanizacijos forma, atsisakoma sostinės sureikšminimo, o teritorija suskirstoma į tam tikrus koncentruotus taškus, kur kuriasi įvairūs traukos centrai, ir tai neturi būti valdžios institucijos. Tai galėjo būti muziejai, prekybos centrai, universitetai ir daugelis kitų, kurie aplink save stimuliuotų aktyvų gyvenimą. Todėl dabar tas kraštas tapo toks įvairialypis ir įdomus, susidedantis iš daugybės skirtingų detalių, kurias sunku apibūdinti paprastais žodžiais. „Kurti bendruomenes ir gebėjimas dirbti su egzistuojančiu kraštovaizdžiu – tai, mano nuomone, yra pagrindiniai architekto iššūkiai,“ – sakė architektūros tyrėjas.
A. Betskio gyvenimo istorijos parodo, kad kartais meilė savo profesijai gali būti neribojama nei finansų, nei geografinių kliūčių: „1999 m. man pasiūlė dirbti „San Francisko Modernaus Meno Muziejuje“ Architektūros ir dizaino skyriaus kuratoriumi. Aš sutikau už labai nedidelį atlyginimą vien dėl to, kad taip žavėjausi pačių muziejaus pastatu, kad norėjau jame praleisti visą darbo dieną, tiesiog jame būti.“
2006 metais Aaronas Betskis pradėjo vadovauti Nyderlandų Architektūros institutui Roterdame. Jam teko sugrįžti į kraštą, kuriame užaugo. Čia jį pasitiko nauji iššūkiai, patirtys ir išmoktos pamokos: „Supratau, kad architektai turėtų visapusiškai ištirti aplinką, socialinius aspektus, ekonomiką, gamtą ir daugelį kitų dalykų, ir tik tada spręsti, ar reikia kažką statyti, ar tiesiog palikti kaip yra, ir geriau investuoti į tai, kaip išlaikyti tą erdvę kuo geresnę, tvarkingesnę. Investuoti į galimybes žmonėms naudotis erdve tokia, kokia ji yra dabar. Apie architektūrą reikia galvoti kaip apie atidų permastymą to, kas jau egzistuoja.“
Architektūros ir meno sąsajos, anot architekto, yra labai stiprios, ypatingai padedant suprasti skirtingas kultūras ir priežastis, kodėl mes esame ten kur esame, ir kur einame toliau.
„Svarbiausia – puiki architektūra, o ne gražūs pastatai“
Paklaustas apie Lietuvos architektūrą, A. Betskis negalėjo labai išplėstai pakomentuoti, nes turėjo per mažai laiko apžiūrėti miestus, bet mielai pakomentavo į akį kritusius dalykus: „Trumpo vizito Vilniuje metu, pastebėjau, kad Lietuvoje galioja Europinis urbanizacijos modelis, kuris dominuoja beveik visoje Europoje. Miestai kūrėsi šalia upių, netoli kalvų, ant kurių buvo statomos pilys, aplink koncentravosi gyvenvietės, kurios vėliau išaugo. Matyti sąveiką tarp skirtingų režimų, kurie pasiūlė savo formas bei kraštovaizdį ir galimybė palyginti tai su kitomis variacijomis. Kol kas, kiek teko matyti Baltijos šalyse, pastebėjau tam tikrą skirtingų kultūrų mišinį, tarp Hanzos miestų sąjungos periodo, vokiečių, rusų, lenkų ir, šiuo metu, standartizuoto globalaus architektūros modelio – visa tai susivienija šioje vietoje. Tai – iš tiesų labai įdomu.“
Paklaustas, ar galėtų save pavadinti filosofuojančiu architektu, Aaronas Betskis išliko kuklus ir paprastas: „Filosofu savęs tikrai nepavadinčiau: aš save suvokiu kaip architektą, nestatantį pastatų. Manau, kad mano architektūrą pasireiškia per mano paskaitas, straipsnius, parodas ir knygas. Aš kuriu architektūrą aplink save suburdamas jau egzistuojančius darbus, kalbėdamas apie juos ir analizuodamas.“
JAV architektas neapsiriboja vien statinių kritika ir analize – jam rūpi ir žmogaus prigimties sąsajos su architektūra bei jau esamu istoriniu palikimu. „Aš esu parašęs knygą apie žmogaus seksualumo, vyro ir moters vaidmens visuomenėje sąsajas su tam tikrais architektūros aspektais bei kūryba. Nagrinėjau, kaip galima pamatyti šių dviejų giminių atstovų vaidmenų padarytą įtaką žmogaus sukurtoje aplinkoje. Domiuosi moteriškumo ir vyriškumo apraiškomis urbanistinėje visuomenėje ir architektūroje, atsižvelgiant į laikotarpį. Kitoje knygoje aprašiau konkrečioje vietovėje gyvenančių homoseksualių žmonių (vyrų ir moterų) savęs suvokimą, identifikavimą, ir kaip tai galėjo prisidėti prie sukurtos gyvenamos terpės.“
Žinoma, labai įdomu ir tai, ką architektas mano apie sakralines žmonių vietas, pastatus, tokius, kaip bažnyčios. „Moderniosios bažnyčios yra arba kultūrinės institucijos arba bendruomenių susibūrimo institucijos, kur žmonės susirenka ir visiškai atsiduoda vedini bendros vizijos. Šiuolaikiniai muziejai bei filharmonijos yra tokios vietos, kur žmonės susiburia dėl pagarbos jausmo arba savotiškai meditacijai, kaip į visuomenės paminklinius pastatus. Taip pastarieji palaipsniui vis dažniau pasisavina bažnyčių paskirtį ir galią. Meno muziejai pradeda funkcionuoti iš dalies kaip sakraliniai pastatai, kur žmonės susirenka kaip bendruomenė, vedini panašių pomėgių, tikslų.
Viso pokalbio metu Aaronas Betskis norėjo pabrėžti esminį dalyką – svarbiausia kurti ne gražius pastatus, o puikią architektūrą.
Kviečiame žiūrėti Jono Petronio (j.petronis@vkt.vdu.lt) ir Erikos Vyšniauskaitės (erika.vysniauskaite@fc.vdu.lt) fotoreportažą VDU paskaitą skaitė garsus JAV architektūros kritikas A. Betskis.
Daugiau informacijos anglų kalba rasite čia:
Aaron Betsky’s Blog on Architect Magazine
Audio recording of Aaron Betsky’s, Aaron Levy’s and William Menking’s discussion ‘On the Difficulty of Showing Architecture’
