Netekome VDU garbės daktaro A. Nykos-Niliūno

Universiteto bendruomenė liūdi dėl VDU garbės daktaro, vieno iškiliausių XX a. lietuvių poetų, vertėjo, literatūros kritiko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Alfonso Nykos-Niliūno netekties.

Poetas mirė sausio 20 d. savo namuose Baltimorėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Liepos 15-ąją A. Nykai-Niliūnui (tikroji pavardė – Alfonsas Čipkus) būtų sukakę 96-eri.

Alfonsas Nyka-Niliūnas gimė 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščiuose, Utenos apskrityje. 1938 m. baigęs Utenos gimnaziją pradėjo romanistikos ir filosofijos studijas VDU, kurias 1942 m. užbaigė Vilniaus universitete.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur studijavo Tübingeno ir Freiburgo universitetuose, dirbo mokytoju Tübingeno lietuvių gimnazijoje, dėstė prancūzų kalbą Meno ir amatų mokykloje Freiburge. 1949 m. atvyko į JAV. Čia iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, redagavo straipsnius, knygas. Buvo antologijos „Žemė“ (1951 m.) dalyviu, vienu iš žurnalo „Literatūros lankai“ (1952–1959 m.) steigėjų ir redaktorių, žurnalo „Aidai“ redakcijos nariu, žurnalo „Metmenys“ bendradarbiu.

Eilėraščius spausdinti pradėjo dar 1939 m. Išleido poezijos rinkinius „Praradimo simfonijos“ (1946 m., apdovanotas Bendrojo Amerikos lietuvių fondo premija), „Orfėjaus medis“ (1953 m., „Aidų“ premija), „Balandžio vigilija“ (1957 m.), „Išduotas medis“ (1971 m.), „Vyno stebuklas“ (1974 m., Lietuvos rašytojų draugijos premija), „Žiemos teologija“ (1985 m.), taip pat rinktines „Būties erozija“ (1989 m.), „Eilėraščiai“ (1996 m.).

VDU garbės daktaro regalijos jam suteiktos 1997 m. kovo 26 d.

A. Nykos-Niliūno meninė pasaulėjauta formavosi veikiama egzistencializmo filosofijos, Vakarų simbolistinės poezijos, karo meto, išeivio patirties. Poezijoje vyrauja estetizuotas filosofinis būties išgyvenimas, atskleidžiamas jos laikinumas, trapumas, netekimas, gausu kultūros įvaizdžių. Ištobulintuose poetiniuose vaizduose vengiama daiktiškumo, antra vertus, abstrakčios būsenos sukonkretinamos, tampa realesnės už daiktinę tikrovę. Vėlesnio laikotarpio kūryba labiau koncentruotos formos – trumpesnė frazė, glaustesnis vaizdas, itin reikšmingos pauzės. Poetas ne tik rašė, bet ir vertino kitų kūrybą: L. Miškinio, A. Sietyno, K. Raudos ir kitais slapyvardžiais paskelbė esė pobūdžio kritikos straipsnių, kuriuose vadovavosi aukštais estetiniais kriterijais, ypač vertindamas poezijos originalumą, autentiškumą (rinktinė „Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika“, 1996 m.).

Išleido dviejų dalių knygą „Dienoraščio fragmentai“. Išvertė Ch. Baudelaire, A. Rimbaud, P. Claudel, H. Michaux, S. George, T. S. Elliot, G. Leopardi, Saint–John Perse poezijos, „Giesmių giesmę“, W. Shakespeare „Hamletą“ (1964 m.), Vergilijaus „Georgikas“ (1984 m.), J. V. Gėtės, Č. Milošo kūrinių.

Parengta pagal VDU bibliotekos informaciją.