Naujų skulptūrų vizijos – kasamos duobės Vilniaus veide

1324

VDU studentė Vaida Stepanovaitė

2018 m. minėsime Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Dar 2013 m. buvo sudarytos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo valstybinės programos projekto rengimo darbo grupės, turinčios iki minėjimo nuveikti daugybę darbų, tarp jų – nuspręsti, kokios asmenybės bus įamžintos skulptūrose Lietuvoje.

Mažėjant laiko įgyvendinti projektus, diskusijos apie tinkamus paminklus vis aktyvėja ir aštrėja, siekiama paskubinti procesus bei pasinaudoti greito sprendimo priėmimo būtinybe. Tai ypač jaučiama Vilniaus mieste, kuriame vis dar atvira Lukiškių aikštės žaizda, bei po specialistų ir plačiosios visuomenės prieštaravimų nekinta paminklo Jonui Basanavičiui pasiūlymai, inicijuojami privačių asmenų lėšomis.

Situacija, egzistuojanti ir kituose Lietuvos miestuose, kelia aktualius klausimus: kaip paminklai formuoja reprezentacinį miesto veidą? Kas turėtų spręsti dėl paminklų statybos? Kokios problemos iškyla vertinant tam tikrus naujus reprezentacinius projektus ir kaip jas spręsti?

Nuo 1999-ųjų net keturis kartus nepavykę bandymai suformuoti Lukiškių aikštės viziją rodo įsisenėjusias problemas miesto architektūrinės ir urbanistinės reprezentacijos diskurse. Paskutinis Kultūros ministerijos konkursas dėl meninės idėjos projektų Lietuvos laisvės kovotojų atminimui įamžinti Lukiškių aikštėje Vilniuje buvo paskelbtas 2012 m. Jame 2013 m. nugalėjęs Vidmanto Gylikio, Vytenio Hansellio, Ramunės Švedaitės projektas „Tautos dvasia“ taip ir nebuvo pradėtas įgyvendinti, sulaukus prieštaravimų iš Vilniaus savivaldybės, Vyriausybės bei, kaip paaiškėjo, didelę įtaką turinčių patriotinių nevyriausybinių organizacijų.

Lukiskiu aikste

Šiemet Seimo pirmininkės pavaduotojos Irenos Degutienės balandžio mėnesį išplatintame pranešime Seimui teigiama, jog „išrinktųjų tautos atstovų pareiga yra įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir vykdyti jos valią. Lietuvos patriotinės nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios laisvės kovotojams ir gynėjams, politiniams kaliniams ir tremtiniams, kitiems nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems Lietuvos piliečiams, yra aiškiai išreiškusios savo poziciją dėl Lukiškių aikštės memorialo. Jų teigimu, Kultūros ministerijos 2012 m. pabaigoje organizuotas konkursas paminklui „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ sukurti tapo „pasityčiojimu iš kilnios idėjos“ dėl pasirinkto paminklo-abstrakcijos „Tautos dvasia“1.“

Jau daug metų vykstantis ir nepavykstantis konkursas neduoda realių rezultatų, kurie leistų reprezentatyviai pateikti šiuo metu tuščiai atrodančią aikštę. Negebant priimti sprendimo dėl paminklo statymo, iš Vilniaus valdininkų net pasigirdo svarstymai Lukiškių aikštę tvarkyti be architektų pagalbos – kitaip tariant, problemą sulopyti, iš tiesų jos neišsprendžiant.

Šių metų spalio mėnesį nuskambėjęs ir, kaip galima suprasti, bandysiamas įgyvendinti pasiūlymas iš Valstybės atkūrimo šimtmečio įprasminimo pogrupio vadovo Viliaus Kavaliausko – Lukiškių aikštėje pastatyti realistinės pateikties Vyčio paminklą. Tad galima jausti susidariusį vakuumą šios viešosios erdvės užpildymo klausime ir nesutarimus visuomenėje, kurie leidžia iškilti abejotinoms iniciatyvoms, nulemtoms skubos tvarka ir miesto gyventojų nuotaikų.

Stebint nesutarimus tarp architektų, menotyrininkų, miesto ir šalies valdytojų, nevyriausybinių organizacijų ir plačiosios visuomenės, kyla daugybė klausimų. Vienas jų – kodėl valstybė ir tam tikri suinteresuoti asmenys turi poreikį įprasminti savo kasdienę aplinką ją apstatę vidutinio ar žemo meninio lygio kūriniais? Rodos, kad, išnešę Leniną kaip politinės propagandos ženklą, likusią tuštumą galime užpildyti tik klišiniais skulptūriniais projektais, atkartojančias dabartinės politinės santvarkos oficialius valstybinius ženklus. Aiški norima paminklo kryptis atsiskleidžia V. Kavaliausko pasakymuose – planuojamas Vyčio paminklas yra tinkamas, nes tai bus visiems suprantamas, „normalus“, gražus, niekam netrukdantis paminklas.

Tačiau kodėl norime skirti didžiules lėšas tokių projektų rengimui, kurie būtų dar vienas neišskirtinis intarpas viešojoje erdvėje? Šiuolaikiniam žmogui nekeliantis jokių jausmų, tenkinantis tam tikrų nevyriausybinių organizacijų atstovų užsakymą, ir, svarbiausia – neatitinkantis numatomos žymėti erdvės simbolinės aplinkos, paskirties, nuotaikos (kaip, pavyzdžiui, paminklas popiežiui Jonui Pauliui II Santakos parke Kaune).

krantinesarka

Baimė atiduoti paminklų, skulptūrų projektus į profesionalių šiuolaikinių menininkų rankas kyla dėl daug rezonanso visuomenėje sukėlusios Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos” atvejo. Šis kūrinys tapo chrestomatiniu pavyzdžiu abiems stovykloms – ir realistinės patriotinės, ir šiuolaikines realijas atitinkančios skulptūros šalininkams, atitinkamai – kaip elgtis ar nesielgti.

Rodos, jog netikėtai dėl šiuolaikinio meno kūrinio viešojoje erdvėje iškilę skandalai paskatino Vilniaus miesto valdžios atstovus prabilti apie elektronines visuomenės nuomonės pareiškimo sistemas, o tradicinio meno šalininkus – pasinaudoti galimybe prisiimti daugumos nuomonės atstovų vaidmenį. Galima sakyti, jog tai yra tendencingas, neprofesionalus sprendimas ir parodo nepasitikėjimą profesionalais – architektais, menotyrininkais, miesto planuotojais. Taip pat idėja riboti paminklų statymą valstybės lėšomis, jų finansavimą atidavus gyventojams, gali baigtis vizualiniu fiasko, miesto reprezentatyviosios erdvės struktūros sueižėjimu ir populistinių projektų suvešėjimu.

Negebėjimas atitikti nūdienos realijų, mąstyti šiuolaikiškai ir galvoti apie reprezentaciją ateityje – tokias mintis kelia šiuo metu taipogi aktualiose diskusijose dalyvaujantis ketinamas statyti paminklas Jonui Basanavičiui Vilniuje. Kaip Lukiškių aikštės Vytis, taip ir šis projektas taps didelių išlaidų pareikalausiančia 2018 m. vyksiančio Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimo išdava.

Paminklo J. Basanavičiui statymas patvirtina prieš tai išsakytas mintis apie privačių asmenų ar įmonių finansinį prisidėjimą prie viešas erdves formuojančių objektų sukūrimo ir iš to kylančius pavojus. Žinoma, jog šio paminklo liejimą iš bronzos ketina finansuoti koncernas „MG Baltic“ su valdybos nariu Romanu Raulynaičiu priešakyje, kuris ketverius metus vadovavo J. Basanavičiaus sodybai-muziejui Ožkabaliuose. „Mes norėtume, kad paminklo statybos iniciatore ir organizatore būtų Nacionalinio muziejaus direktorė B. Kulnytė, kas būtų natūralu, nes ji tai gerai išmano. Mums taip pat priimtinas jos pasiūlytas skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus sukurtas J. Basanavičiaus paminklas, kuris atsirastų Konstantino Sirvydo skvere“, – teigia R. Raulynaitis2.

JB

Apie kokį paminklą kalbama? Tai tarpukario romantinėje dvasioje dar 1930 m. lipdytas skulptoriaus R. Jakimavičiaus nedidelis eskizas, vaizduojantis žymų, aktyvų politinį veikėją J. Basanavičių susigūžusį ant masyvaus postamento, pasirėmusį ant skydo su pavaizduotu Vyčiu. Pasirodžius šiai informacijai, ji buvo sutikta su daug prieštaravimų iš profesionalų bendruomenės bei platesnės visuomenės dalies.

Jiems kliuvo formos neatitikimas gyvenamam laikotarpiui, neprofesionalus noras statyti didelio mastelio paminklą pagal nedidelį eskizą, atmestinas požiūris į turintį daugiau pastangų ir ieškojimų pareikalauti projektą. Vietos šiam paminklui parinkimo klausimas taip pat tapo ginčų objektu. Nenusprendžiant, kur jį statyti – K. Sirvydo skvere ar priešais Nacionalinę filharmoniją – Vilniaus savivaldybės iniciatyva buvo surengtos dvi atviros diskusijos, tačiau jos rezultatų nedavė, nes į siūlymus nebuvo atsižvelgta ir turime vis dar tokį patį, kaip ir pradžioje, projektą.

Kaip labai taikliai pastebėjo menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė lapkričio 22 d. LRT laidoje „Durys atsidaro” – „Dabar, rodos, bet kas, jeigu tik turi pakankamai pinigų ir entuziazmo varsyti atitinkamas duris, gali pastatyti paminklą absoliučiai bet kam, nors ir Zuikiui Puikiui“ (šis konkretus pasiūlymas, pateiktas pramogų pasaulio atstovų, jau yra neseniai svarstytas Vilniaus savivaldybėje).

Vilniuje iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimų 2018 m. ketinama pastatyti keturias skulptūras – dar nenutartą projektą Lukiškių aikštėje, paminklą broliams Vileišiams Kosciuškos skvere, kuris taip pat bus įgyvendintas privačiomis lėšomis, Antano Smetonos ir minėto J. Basanavičiaus atminimo projektus. Matyti, jog didelės valstybinės šventės ir vėl taps proga finansuoti valstybės politiką atitinkančių abejotinos vertės objektų iškilimą, turinčių mažai ką bendro su šiuolaikinėmis aktualijomis. Susiduriame su perdėtu poreikiu įamžinti istorines asmenybes, įvykius lyg vienu šablonu, realistine figūrine skulptūrine forma, kuri visuomet privalo tiesiogiai žymėti tautos kančios, laisvės, vargų, liūdesio temas.

Nepavyksta kurti šiuolaikinio miesto veido per estetiškai aktualių skulptūrų įgyvendinimą, nes numatomi projektai tik tęsia ilgametę klišinę liniją. Ne veltui kompetentingi ir apie šiuolaikinės kultūros kontekstą nusimanantys architektai, menotyrininkai bei urbanistai, kurie turėtų spręsti dėl viešosios erdvės formavimo, su nerimu laukia naujų objektų pasiūlymų ir patvirtinimų. Peršamas valdžios atstovų teiginys, kad paminklai turi būti parenkami remiantis daugumos nuomone, atspindi vyraujantį neprofesionalų suvokimą apie meno kūrinio reikšmę viešosios erdvės ir individo formavimui apskritai.

[1] Seimo Pirmininko pavaduotojos I. Degutienės pranešimas: I. Degutienė ragina Vyriausybę sutvarkyti Lukiškių aikštę iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio paminėjimo (2015 04 22). Prieiga per internetą: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=618&p_k=1&p_t=155643. Žiūrėta: 2015 11 29.

[2] Vyšniauskaitė, Birutė. Paminklas J. Basanavičiui Vilniuje: vėl ginčai be rezultato. 2015 08 14. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/111000. Žiūrėta: 2015 11 29.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.