Inovatyvus mokymas(is) skaitmeniniame ir kultūrų migracijos amžiuje
VDU Edukologijos instituto doktorantės Giedrė Tamoliūnė ir Vaida Jurgilė dalyvauja ES finansuojamame tarptautiniame projekte, skirtame inovatyviai pedagogikos metodikai „Mokymo(si) atkodavimas“, kuri buvo sukurta Indianos universitete (JAV). Doktorantės pakalbino doc. dr. Jolantą Mickutę, šios metodikos ekspertę, kuri taip pat dirba šiame pedagogines inovacijas diegiančiame projekte.
Projektas ,,Mokymo(si) atkodavimas Europos aukštosiose mokyklose – tarpkultūrinis ir tarpdisciplininis požiūris į mokymą(si)“ (,,Decoding the Disciplines in the European Institutions of Higher Learning: Intercultural and Interdisciplinary Approach to Teaching and Learning“) suvienijo keturis partnerius: Vytauto Didžiojo universitetą, Romos Tre universitetą, Golvėjaus Nacionalinį Airijos universitetą ir VšĮ „Pasaulio virtuvė“. Projekto koordinatorius – „Vives“ universitetas Belgijoje.
Kaip atsirado poreikis inovatyvios metodikos taikymui?
Bendrai kalbant, manau, kad jis atsirado iš nesusišnekėjimo tarp dėstytojų ir studentų, ypač šiame amžiuje, kai į aukštąjį mokslą ateina studentai iš labai skirtingų socialinių grupių, kultūrų, disciplinų bei amžiaus grupių (juk mūsų pirmakursiai neįsivaizduoja pasaulio be interneto, be semestrų užsienyje). Rodosi kartais, kad kaip dėstytojas aiškini tą pačią medžiagą ar aptari tą pačią problemą begalę kartų semestras po semestro, bet vis tiek didelė dalis studentų nesuvokia, ,,kur šuo pakastas“. Taip mes, dėstytojai, toliau bambėdami taisome tas pačias studentų klaidas, susidurdami su tais pačiais iššūkiais.
Tuo metu, kai šį nesusišnekėjimą pradėjo rimtai aptarinėti užsienio švietimo specialistai, aš studijavau JAV Indianos universiteto doktorantūros programoje, kur šią akivaizdžiai niekur nedingstančią problemą ėmėsi spręsti keletas mano katedros profesorių. Laimėjusi atrankos konkursą, prie inovatyvios metodikos kūrėjų komandos prisijungiau ir aš, jaunesnioji asistentė. Palengva per specialias užduotis užsiėmimų metu, diskusijas tarp profesūros ir studentų, bendrai rašomas refleksijas, iš studentų renkamas reakcijas (kiekvieno semestro pabaigoje ėmėme iš jų interviu apie metodikos naudą) ir pan. pradėjo rastis šios inovatyvios metodikos kontūrai, terminai ir pritaikomumo ribos.
Kuo šis metodas išskirtinis? Ar kiekvienas dėstytojas bei mokytojas galėtų jį taikyti savo veikloje?
Be jokios abejonės, kiekvienas dėstytojas ar mokytojas gali ją taikyti savo ugdomojoje veikloje. Eksperimentų Indianos universitete metu pastebėjome, kad tai, ką dėstytojai kaip savo sričių specialistai net nemirktelėję atlieka savo galvose, yra be galo sunku atlikti studentams. O ką jau kalbėti apie giluminį medžiagos įsisavinimą bei gebėjimą pritaikyti žinias savarankiškai…
Čionai glūdi šios metodikos esmė. ,,Mokymo(si) atkodavimo“ metodika grindžiama dėstytojų mąstymo ir studentų mokymosi procesų išskleidimu. Savo mąstymo procesus dėstytojai iškelia viešumon, jiems skiria keletą minučių savo užsiėmimų metu. Po to sukuria trumpą arba ilgesnį praktinį užsiėmimą, padedantį studentams atkartoti tuos pačius mąstymo procesus. Tokiu būdu bandoma nutiesti tiltą tarp eksperto ir naujoko mąstymų ir mokyti studentus galvoti kritiškai.
Siekis sumažinti spragą tarp dėstytojo ir studento mąstymų, arba, kitaip tariant, analitinio mąstymo mokymas, yra vienas pagrindinių šios metodikos tikslų. Metodas padeda atskleisti, KAIP tam tikroje disciplinoje atsiranda jos turinys. Nebesiekiama perduoti kuo daugiau turinio, nes skaitmeninės informacijos amžiuje, kai viskas prieinama klavišų paspaudimu, informacija yra lengvai pasiekiama. Nebeliko poreikio užsiėmimų metu perteikti kuo daugiau informacijos, bet atsirado naujas poreikis, plūstant informacijos lavinoms – poreikis mokyti studentus atsirinkti naudingą, patikimą, įvairiapusę informaciją.
Kadangi tam tikri mąstymo procesai yra panašūs visose disciplinose, metodika pasižymi tarpdiscipliniškumu. Be to, pastebėjome, kad ji padeda dirbti tarpkultūrinėse grupėse, tad išryškėjo jos tarpkultūrinis pobūdis.
Nuo 2016 metų dirbu „Pasaulio virtuvėje“ Ugdomosios veiklos vadove. Ši nevyriausybinė organizacija kaip tik ir vadovauja minėtajam „Erasmus+“ projektui, kurio tikslas – padėti Europos dėstytojams ir mokytojams veiksmingai dėstyti savo disciplinas tarpkultūrinėms studentų grupėms. Projekto tyrėjų ir ekspertų komandą sudaro mokslininkai ir pedagogai iš VIVES universiteto Belgijoje, Romos Tre universiteto Italijoje, Airijos nacionalinio universiteto Golvėjuje ir Jūsų Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvoje. Kaip matote, šį metodą jau taiko nemaža grupė europiečių.
Kaip pavyko šį metodą taikyti savo veikloje? Ar pastebėjote kokių pokyčių?
Pateiksiu Jums truputį statistikos. Taikydami šią metodiką JAV, pastebėjome, kad studentų pažymiai išauga nuo 10 iki 30 proc. Bet geresni rezultatai pastebimi ir pas mus, Europoje. „Erasmus+“ projekte dalyvaujanti fizikos dėstytoja Ineke De Coninck iš Belgijos, praėjusį semestrą taikiusi šią metodiką savo fizikos paskaitose, pastebėjo, kad studentų pažymiai, po jos ,,atkodavimo“ užsiėmimo uždavus praktinę užduotį, pakilo per 2 ar netgi 3 balus (palyginus su kitais studentais, kurie atliko panašią užduotį po įprastinės paskaitos, kurioje ,,Mokymo(si) atkodavimo“ metodika nebuvo taikoma). Be to, po ,,atkodavimo“ paskaitos studentai priėjo prie jos, kad padėkotų už paskaitos aiškumą ir įdomumą. Ją nustebino tokia šilta studentų reakcija.
Aš pati pastebėjau, kad studentai labiau įsitraukia į užsiėmimus, medžiagos ,,nebekala“, bet bando ją įsisavinti. VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete mišriai studentų grupei esu dėsčiusi dalyką anglų kalba ,,Orientalism and Cultural Awareness, or The Other in Europe“ (,,Orientalizmas ir kultūrinis sąmoningumas, arba kiti Europoje“), kurį konceptualiai visiškai pertvarkiau ir dėsčiau pagal šią metodiką. Šiek tiek jaudinausi, ar pavyks pritaikyti iš JAV parsivežtą metodiką lietuviškoje akademinėje dirvoje. Pavyko. Studentai lankė paskaitas, noriai ir kartais netgi audringai dalyvavo diskusijose. Po semestro užbaigimo katedros vedėja man parašė, kad semestro aptarimo metu studentai pareiškė didelį pasitenkinimą mano darbu ir mane įtraukė tarp keleto geriausių fakulteto dėstytojų.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte taikydama ,,Mokymo(si) atkodavimo“ metodiką Lietuvoje?
Studentai kartais priešinasi naujai metodikai, bet tai nutinka labai retai ir dėl emocinių priežasčių (žr. straipsnį „Pasaulio virtuvės“ tinklalapyje). Dažniausiai jie pozityviai priima šią metodiką, ima dažniau arba net reguliariai lankytis paskaitose, aktyviai jose dalyvauti, domėtis dėstomu dalyku.
Dėstytojai iš pradžių reaguoja skeptiškai – visų pirma, jie yra apkrauti milžiniškais dėstymo krūviais, tad nori būti tikri, kad verta dėti papildomas pastangas ir laiką į susipažinimą su nauja metodika. Antra, jie jau turi savo dėstymo įpročius, kuriuos nėra lengva keisti. Ne veltui sakome, ,,papratimas – antras prigimimas“. O trečia, yra sunkoka sistemingai kažką naujo įdiegti, kai dėstytojų dedamos pastangos į užsiėmimų tobulinimą arba visišką jų perdarymą pagal XXI amžiaus poreikius nėra tinkamai vertinamos. JAV ar Anglijoje, kur man tekę dėstyti, taip nėra. Ten dėstytojai vertinami išimtinai pagal savo paskaitų kokybę ir privalo kas semestrą peržiūrėti ir atnaujinti savo paskaitų planus. Bet manau, kad šitai ims palengva keistis ir Lietuvoje dėl labai paprastos priežasties – mažėjant studentų skaičiui dėl Lietuvoje vykstančių demografinių pokyčių, mūsų universitetai sieks pritraukti kuo daugiau studentų iš užsienio. Kad juos sudomintų atvykti Lietuvon, reiks siekti novatoriškumo paskaitose ir ugdyti įgūdžius, padėsiančius dėstyti tarpkultūrinėms, skaitmeniniame amžiuje išaugusių studentų grupėms.
Norintys daugiau sužinoti apie šį projektą ar metodiką kviečiami rašyti el. paštu Giedrei Tamoliūnei (giedre.tamoliune@vdu.lt) arba „Pasaulio virtuvei“ (info@pasauliovirtuve.org).
