Prof. L. Gudaitis: „Daugelis knygų dingo kaip sapnas“

Prieš trejetą metų VDU profesorius Leonas Gudaitis padovanojo savai aukštajai mokyklai 90 pavadinimų XX a. antrosios pusės Lietuvos laikraščių ir žurnalų rinkinį, kuriam universiteto vadovybė paskyrė atskirą kabinetą – skaityklą. To profesoriui nepakako ir šį rudenį jis pateikė antrą staigmeną – XX a. pirmosios pusės užsienio autorių vertimų į lietuvių kalbą kolekciją, kurią sudaro per pusantro tūkstančio knygų. Dabar jau jos laukia savo tyrėjų platesniems ir įvairesniems mokslinės veiklos užmojams.

Kviečiame skaityti pokalbį su Lietuvos mokslo premijos laureatu, profesoriumi Leonu Gudaičiu.

Kada pamėgote užsienio rašytojų kūrybą?

Bandysiu pasiaiškinti, kuo aš čia nusidėjęs. Mes visi atkeliaujame iš vaikystės, tačiau turbūt ne kiekvienas ryžtasi į ją atsigręžti. Mano skurdžioje vaikystėje nebuvo nieko patrauklesnio kaip be atrankos skaityti nuotykinius, kriminalinius, erotinius, okultinius ir kitokio tipo romanus, skirtus ne mano amžiui, o žymiai vyresniems. Tačiau dar menkai suvoktų faktų ir reiškinių mišrainė neilgai išsilaikė atminty. Taigi mano literatūriniame kelyje visą laiką tykojo duobė, kurią apeidavau iš tolo ar užpildydavau jau aiškesne lietuvių literatūros panorama. Tik prieš šešerius metus ryžausi nusipirkti antikvariate krūvelę neblogai išlaikytų vaikystės dienų romanų ir ėmiau skaitinėti tai, ko jau į rankas nebeimdavau. Be jokių pašalinių paskatų atsigavo pirmykštė įtaiga. Ne viskas tose apšiurusiose ir suterliotose knygose buvo prasta, pigu, bulvariška. Ten buvo ir masinančių pasaulinės literatūros šedevrų.

Kaip sekėsi rinkti užsienio literatūros garsenybių vertimus į lietuvių kalbą?

Iš pradžių neblogai. Tada Vidmanto Staniulio knygynas gundė Vakarų Europos ir Amerikos literatūros klasika. Buvo galima įsigyti gerai išverstų modernistinių rašytojų knygų. Bibliofilai smalsiai ieškojo dėžėse paslėptų vertenybių. Ir man buvo įdomu ten rasti kažką netikėta. Labiausiai skubėjau kaupti įvairiausių kultūros sričių ir literatūrinio palikimo veikalus. Toks kultūrinis judėjimas laikėsi gal trejetą metų. Staiga užsienio literatūros ėmė mažėti ir knygos brangti. Pajutau, kad tai ne atsitiktinis reiškinys – toliau gali būti dar blogiau. Nors mano knygų lentynos buvo apypilnės, bet pritrūko poros metų reikšmingiausiems leidiniams surasti ir įsigyti. Tada stvėriausi knygų perpardavinėtojų talkos. Jeigu nebūčiau su prekeivomis įsileidęs į nuostolingus man finansinius sandėrius ir nepavertęs jų mokslininko pareigos, pilietinės sąmonės ir žmogiško pakantumo išbandymais, tai daugelis iškiliausių veikalų būtų praslydę pro mano akis ir rankas. Dabar niekas nepastebėjo, kad tokių knygų jau nebėra – jos dingo kaip sapnas kartu su visa jaunąja karta, nemėgstančia turėti ryšių su praeitimi.

Kokias chronologines ribas apima Jūsų sukaupti vertimai?

Taikiausi į pusę epochos – nuo 1901 iki 1945 metų. Tie vertimai netolygūs savo istorine ir kultūrine svarba, bet stengiausi iš jų ištraukti tai, kas įmanoma. Netikėčiausia, kad spaudos draudimo laikotarpis padovanojo keletą Amerikoje išleistų apsakymėlių, o daug vilčių teikęs vėlesnis tautinio atgimimo tarpsnis pašykštėjo verstinės kūrybos, – matyt, jau buvo ištuštėję knygų ištekliai. Užtat plačiausiai išsiskleidė Lietuvos Respublikos spaudos lobynas, kuris pademonstravo pasauliui savo kūrybines išgales, o jo likučiai po to ne vieną dešimtmetį gaivino tautą. Štai šiuose vandenyse ir plaukiojau nuo pradžios iki galo.

Kolekcijoje yra įvairių pasaulio tautų literatūros vertimų. Ar jos teminė apimtis platesnė?

Iškilo problema, ką verta pasilikti kaip iškilius kultūros reiškinius ir ką apeiti. Nusprendžiau neriboti to, kas susiję su bendriausiais mokslo ir studijų reikalais, filosofija, teologija, socialine sfera, medicina, menais, geografija, istorija, kelionėmis. Tačiau viskam reikėjo laiko: buvo pamažu sukalta daili spinta, susidarė galimybės sukrauti knygas, ir per bibliotekos elektroninį katalogą atsiskleidė darnus pasaulis, kuris dabar reprezentuoja aštuoniolikos tautų kūrybą. Tai klasikinė, anglų, amerikiečių, vokiečių, austrų, norvegų, švedų, danų, prancūzų, italų, ispanų, rusų, lenkų, čekų, latvių, vengrų, suomių ir Indijos tautų literatūros.

Gal paminėtumėte ypatingesnes vertimų knygas?

Visų nuomone, vertingiausi yra šeši vyskupo Juozapo Skvirecko išversti Šventojo Rašto tomai. Juos įspūdingai aptaisė oda knygrišys Leonas Panavas. Su mūsų Rektoriaus profesoriaus Zigmo Lydekos nurodymu visi jo tomai paženklinti Vytauto Didžiojo universiteto herbiniu antspaudu. Turime įvairaus tikėjimo biblijų, nemažai šventųjų gyvenimų, religinių apmąstymų ir žymiausių pasaulio teologų veikalų.

Mūsų universiteto filosofinę mintį tarpukariu atskleidžia penki originaliai spaustuvės užkonservuoti profesoriaus Levo Karsavino „Europos kultūros istorijos“ tomai, kelios studijos. Kažin ar kas matė 1918 metais Petrapilyje išleistus Karsavino veikalus „Katalikybė“ ir „Vidurinių amžių kultūra“. Įsidėmėtini Vokietijos užsienio reikalų ministro J. von Ribbentropo pareiškimai Europos šalių vyriausybėms 1940 metais.

Kokie bibliofiliniai atradimai slypi knygų lentynose?

Pirmiausia paminėtini trys ankstyviausi Kazio Binkio eiliuoti vertimai. Jų poligrafija nenusileidžia šiuolaikinei. Dvi knygas išleido „Niola“: R. Dehmel „Stebuklingoji paukštė“ (1923 m.) ir D. N. Mamin-Sibiriak „Pasaka apie atkaklųjį ožį“ (1926 m.); Trečiąją išleido „Pribačio“ leidykla – H. Hoffmann „Vaikai – vanagai“ (1928 m.). Žinau, kad šią knygą turi tik Vilniaus universiteto biblioteka.

Pavyko surinkti kelis „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų vertimo variantus. Keturiolika nebaigtų tęstinių knygelių su T. Ž. inicialais 1913–1914 m. Rygoje išvertė Latvijos lietuvių žurnalistas A. Vronevskis, o pardavinėjo L. Jakavičius. Vėliau vienas šių pasakų rinkinys pasirodė Šiauliuose 1923 m. (vertė B. Grigaitytė) ; kitas – Kaune 1939 m. (vertė J. Talmantas). Pastarasis 1945 m. buvo išleistas atskira knyga „Jūrininko Sindbado nuotykiai“ su įdomiomis T. Valiaus iliustracijomis, bet be sovietmečiu įtartinai išbraukto vertėjo pavardės.

Kaupdamas ir tyrinėdamas vertimus, daugiausia rėmiausi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kontroliniais knygų sąrašais ir savo nuovoka. Pastebėjau, kad ir pati biblioteka neturi kai kurių svarbių literatūros knygų: H. Haggard „Marija“ (1939 m.), M. Leblanc „Stebuklingasis akmuo“ (1939 m.), E. Ph. Oppenheim „Šokėjos meilė“ (1940 m.), Th. M. Reid „Sutartis su velniu“ (1940 m.), M. Radzevičiūtė „Našlaitės dalia“ (1940 m.).

Dėkojame už interviu!

Kalbino VDU bibliotekos direktorė Lina Bloveščiūnienė.