Rita Valiukonytė

Vokiečių kalbos ir literatūros bakalauras

„VDU man – tai galimybės, laisvė išraiškai ir laisvė pasirinkimui“

Rita Valiukonytė šiuo metu dirba Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje. Jauna, energinga ir žavi mergina tiki, kad kelias į jos karjerą prasidėjo VDU, kuris ją žavi laisva dvasia bei galimybe mokytis daugybės kalbų. „Tačiau svarbiausia, – taria ji pokalbio metu, – žinoti, ko nori ir sistemingai to siekti.“

Kuo svajojote būti užaugus?

Vaikystėje svajojau tapti mokytoja. Taip, aš dar iš tos kartos (juokiasi). Tais laikais daugelis svajojo tapti mokytojais. Vėliau svajonės koregavosi, keitėsi. Kai man buvo 14 metų, jau žinojau, kad norėsiu studijuoti užsienio kalbą. Tada dar nežinojau, ar man pavyks. Labiausiai norėjau keliauti ir studijuoti užsienio kalbą, tad įstojau į Vokiečių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete. Svajonė išsipildė!

Kodėl būtent vokiečių kalba, kuo ji sudomino?

Na, pasirinkimo kaip ir nebuvo. Baigiau Lekėčių vidurinę mokyklą, kurioje mokiausi rusų ir vokiečių kalbų. Tad anglų kalba iškart atkrito, prancūzų, kuria taip pat žavėjausi, irgi. Vokiečių kalba buvo duotybė, kuri tapo svajone.

Ar galima sakyti, kad kalba Jus atvedė į VDU?

Taip, tik ši istorija kiek sudėtingesnė. Iš pradžių stojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, tačiau neįstojau ir grįžau į Kauną. Nusprendžiau rinktis tai, ką geriausiai tuo metu mokėjau, tad įstojau į VU KHF Lietuvių kalbą ir literatūrą, ketindama kitais metais perstoti į vokiečių kalbą. 1995 metais visai netikėtai VDU buvo steigiama Vokiečių kalbos ir literatūros katedra, buvo renkami studentai į pirmą, antrą ir trečią kursus. Taigi, įstojau tiesiai į antrą.

Kas studijų metu labiausiai įsiminė?

Socialinis gyvenimas, draugai, taip pat labai patiko studijų sistema. Juk čia buvo galima mokytis daugybės užsienio kalbų. Mano bendramoksliai mokėsi švedų, italų, graikų, prancūzų ir kitų kalbų, aš lankiau anglų, lotynų ir italų kalbos kursus. Turėjome didelę laisvę rinktis, ir ne tik specialybinius dalykus. Be to, skirtingai nei kituose universitetuose, turėjau draugų iš įvairių fakultetų, kadangi visi lankydavome tas pačias anglų kalbos paskaitas. Ir nors iš pradžių norėjau studijuoti Vilniuje, dabar tikrai nesigailiu, kad likau Kaune – iki šiol jaučiu didelius sentimentus VDU.

Pabaikite sakinį „VDU man…“

…laisvė išraiškai, laisvė pasirinkimui ir galimybės.

Papasakokite, kaip tapote LR kultūros atašė?

Baigiau bakalauro studijas VDU, Vokiečių filosofijos magistrantūrą Bergeno universitete, po to Berlyne – Europos mokslų magistrantūros studijas. Baigdama studijas sužinojau, kad startuoja nauja Roberto Bošo fondo programa „Kultūros vadybininkai iš Rytų ir Vidurio Europos“. Pateikiau paraišką ir mane priėmė, tad metus dirbau Hamburge, Literatūros namuose. Organizavau ten ir savo inicijuotus projektus, per metus įgijau tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Po to dirbau tai vienur, tai kitur, kol visai atsitiktinai sužinojau, kad ieškomi žmonės į kultūros atašė postą. Nusiunčiau savo CV ir man nusišypsojo laimė būti pakviestai į interviu. Galėčiau pasakyti, kad mano kelias buvo pakankamai paprastas. Svarbiausia – žinojimas, ką nori daryti. Aš norėjau dirbti kultūros srityje.

Kažkuriame interviu minėjote, kad Jūsų darbas – tai kultūros eksportas. Gal galite papasakoti plačiau, koks yra LR kultūros atašė darbas?

Trumpai tariant, tai yra Lietuvos kultūros pristatymas užsienyje. Stengiamės parodyti Lietuvą, jos kultūrinius pasiekimus tų šalių, kuriose reziduojame, gyventojams. Veikla apima renginių organizavimą, jų viešinimą, kartais lydime tos šalies kuratorius į Lietuvą, kad jie susipažintų su mūsų kultūra, pasikviestų mūsų menininkus. Darbas – daugiasluoksnis, apimantis daugybę veiklų: nuo administracinių užduočių, planų rašymo, ataskaitų rengimo, finansų valdymo iki kontaktų užmezgimo, projektų iniciavimo, tarpininkavimo tarp kultūros institucijų, oficialių vizitų organizavimų.

Koks kultūrinis renginys, vyksmas ar iniciatyva per pastaruosius metus Jums paliko didžiausią įspūdį?

Kai dirbau LR kultūros atašė Austrijoje, vienas didžiausių įvykių buvo Lietuvių kultūros dienos Zalcburge. Tuo metu vyko labai daug renginių, tad galbūt dėl savo masto šios dienos taip įsirėžė į atmintį. Galiu paminėti ir daugiau Lietuvos kultūros viešinimo sėkmės istorijų, pavyzdžiui, projektus, kuriuos rėmė LR kultūros ministerija: Žilvino Kempino personalinė paroda Vienoje, Jono Meko paroda „Serpentine“ galerijoje ir filmų retrospektyva Britų filmų institute Londone, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Hamletas“ Londono „Shakespeare Globe“ festivalyje ir t.t. Projektų buvo gausybė, kol kas jie visi gyvi mano atmintyje, galėčiau vardinti ir vardinti. Laiko neužtektų (juokiasi).

Dirbote LR kultūros atašė Austrijoje ir Kroatijos respublikoje, dabar Jungtinėje Karalystėje. Ar darbo specifika skiriasi?

Žinoma. Austrija skiria daug lėšų kultūrai, dėl to ten šiek tiek lengviau inicijuoti projektus, lengviau gauti paramą. Jeigu lygintume, Jungtinėje Karalystėje vyksta daugiau komercinių renginių – žinoma, čia ir finansavimo sistema kitokia. Jungtinėje Karalystėje didelis dėmesys skiriamas kultūrinei edukacijai: kiekvienas muziejus, galerija ar teatras turi savo edukacinį skyrių, stengiamasi į savo veiklą įtraukti vaikus, neįgaliuosius, vyresnio amžiaus žmones. Be to, žmonės ir bendrauja kitaip. Pavyzdžiui, Austrijoje, jeigu tau sako „na, pažiūrėsim“, tai dažniausiai reiškia neigiamą atsakymą. Reikėjo laiko tai perprasti. Anglai bendrauja konkrečiau, jei „ne“ – vadinasi, „ne“. Kroatai panašesni į mus, tačiau jų kultūros finansavimo struktūros, ypač pastaraisiais metais, neigiamai paveiktos ekonominės padėties.

Galvojama, kad menininkų bendruomenės gana uždaros. Ar svetimoje šalyje Jus lengvai priima?

Norint prisistatyti svarbiose institucijose ar festivaliuose, reikia daug padirbėti. Konkurencija didelė, jiems siūlomi projektai iš viso pasaulio. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Pietų Korėja, Kinija, Lenkija netgi sutinka pačios apmokėti visas išlaidas, daug investuoja, dėl to yra geriau matomos ir tuo pačiu patrauklesnės didelių festivalių organizatoriams. Į tokius festivalius patekti sunku, bet įmanoma. Mes turime juos sudominti: ne tik išradingai prisistatyti, bet ir turėti, ką pristatyti, o čia jau tampame priklausomi nuo Lietuvos menininkų, jų darbų. Žinoma, galima padaryti daug, nors tai ir reikalauja nemažai jėgų bei energijos. Labai svarbus ir žmogiškasis faktorius. Būtina susitikti su kuo daugiau žmonių, bendrauti ir įgyti jų pasitikėjimą.

Kokia įprastinė jūsų darbo diena?

Žiūrint, apie kokią dieną kalbėsime – ar paprastą dieną ambasadoje, ar komandiruotę? Jei tai eilinė diena, papusryčiauju ir išeinu į darbą, kurį pasiekiu per 40 min. Pirmiausia pasitikrinu elektroninį paštą, o tada darbas darbą veja: korespondencija, skambučiai, projektų koordinavimas, dažnai susitinku su kultūrinių institucijų, festivalių atstovais ir menininkais – kartais pačioje ambasadoje, kartais mieste. Pirmadieniais mūsų ambasadoje visuomet vyksta savaitinis pasitarimas, kurio metu aptariami einamieji darbai. Vakarais dažniausiai tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose. Tad jei tai įprasta diena, ji baigiasi 23 val. Jei kalbėtume apie komandiruotes, tai kartais tenka važiuoti į Kardifą, Glazgą, Mančesterį, Liverpulį, kitus didžiuosius miestus. Tada būna tikras maratonas: per dieną stengiuosi susitikti, susipažinti su kuo daugiau žmonių, sužinoti, ką jie daro, ieškoti galimybių naujiems projektams.

Ko norėtumėte palinkėti VDU studentams?

Svarbiausia turėti svajonių, nes nuo to viskas ir prasideda. Svajonė yra tas kelrodis, į kurį galima orientuotis. Žinoma, šiais laikais jauniems žmonėms, tik baigusiems universitetą, nėra taip paprasta, tačiau studijuodamas VDU gali rinktis daugybę ne savo specialybės dalykų, pavyzdžiui, mokytis kalbų. Taigi, reikia išnaudoti visas galimybes, kurias suteikia universitetas. Manau, kad pati jas išnaudojau, nors gal ir ne 100 procentų… Galbūt dabar elgčiausi truputėlį kitaip, mokyčiausi daugiau kalbų, bet tuo, ką gavau studijų metu, labai džiaugiuosi!