Žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, teologinė perspektyva

Nuo seniausiųjų laikų žmogus siekia vis labiau pažinti save. Iš tiesų amžių tėkmėje jis išsiaiškino savo sandarą, kūno anatomiją, psichologijos ypatumus ir daugelį kitų dalykų. Vis dėlto aktualus išlieka vienas esminis klausimas: kas aš esu, kas yra žmogus? Šventasis Augustinas savo knygoje „Išpažinimai“, apmąstydamas savo būtį, kelia klausimą žemei, žvaigždėms, pasauliui: „Mano klausimas buvo mano įsižiūrėjimas, o jų atsakymas buvo jų grožis. Tada aš atsigręžiau į save ir paklausiau savęs: „Kas tu esi?“ Ir atsakiau: „Žmogus“.1 Augustinui žmogaus supratimas kyla iš jo originalumo bei žmogaus ir daiktų
skirtingumo suvokimo. Šis suvokimas atveria kelią į Dievą. Nerimas žmogaus širdyje yra begalybės ilgesio ženklas: „nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje, Viešpatie.“2 Krikščioniškoji antropologija yra teologijos šaka, ieškanti atsakymo į klausimą „kas yra žmogus?“, žvelgdama į dieviškąjį Apreiškimą. Pažymėtina, kad išeities taškas nėra tai, jog žmogus savo iniciatyva leidžiasi ieškoti atsakymo į klausimą, kas jis yra, ir kokiu nors būdu jį suranda, o tai, jog dieviškasis Apreiškimas dovanoja žmogui atsakymą. Tad krikščioniškosios antropologijos
centre yra ne žmonių turima samprata apie Dievą, o santykis, kurį Dievas užmezga su žmogumi, ir tai, ką Jis mano apie žmogų, kaip pastarąjį supranta ir traktuoja. Kitaip tariant, krikščioniškoji antropologija gvildena klausimą, kas Dievui yra žmogus. Atsakymą pateikia ne gerai parengtas teorinis mokymas ar doktrina, o santykis – Dievo santykis su žmogumi, ypač per Jėzų iš Nazareto. Visa Dievo ir žmogaus santykių istorija, visa tai, kaip Dievas elgėsi su žmogumi ir ką dėl jo nuveikė, leidžia formuluoti tokį teiginį: žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą amžinai bendrystei
ir vienybei meilėje.