Rusų nacionalinio pasaulėvaizdžio įtaka Nikolajaus Berdiajevo filosofijai (Filosofija 01 H)
Anotacija
Disertacijoje keliamas rusų nacionalinio mąstymo savitumo klausimas. Jo svarstymas grindžiamas filosofine nuostata, kad kiekvienoje kultūrinėje tradicijoje egzistuoja savitas žiūros į pasaulį kampas. Jį suformuoja vertės, kuriomis tautos protėviai paženklina juos supantį pasaulį ir tai įprasmina gimtojoje kalboje. Čia vertybiškai paženklintas pasaulis kiekvieno kultūrinio subjekto atžvilgiu egzistuoja kaip išankstinė duotybė, kurią jis dar ankstyvojoje vaikystėje perima betarpiškai: mokydamasis gimtosios kalbos ir tapdamas kultūrinio vyksmo dalimi. Dėl šių priežasčių kūrėjas savo darbuose perteikia ne tik individualias įžvalgas bei gebėjimus, bet ir intuityvią patirtį. Šios patirties elementai išryškėja ir akademiniuose veikaluose, kuriuose gvildenami pasaulėžiūrai artimi klausimai, vartojama vaizdinga kalba. Nagrinėjant tokį tekstą į tyrimų lauką tenka įtraukti iki-verbalinius, iki-refleksinius elementus kultūrinės tradicijos, kurioje kaip asmenybė ir kūrėjas formavosi teksto autorius.
Disertacijoje nagrinėjami trys rusų kultūriniai archetipai: Platuma, Gimtoji žemė, Keliavimas, sudarantys minimos tautos pasaulėvaizdžio pagrindą. Tiriama šiuos archetipus sudarančių elementų įtaka Nikolajaus Berdiajevo filosofijai. Aptariamų elementų pagrindu suformuotame semantiniame lauke išaiškinamos mąstytojo neįprastai vartojamų filosofinių sąvokų prasmės ir iracionalios, prieštaringos mintys. Tokiu būdu atskleidžiama esmė ir šiandien aktualių Berdiajevo samprotavimų apie visuomenės ir asmenybės vidinį konfliktą kūrybinėje, moralės bei socialinėje-politinėje srityse, apie Vakarų kultūros krizę ir jos sprendimo būdus.
