Tadas Jeršovas

VDU verslo administravimo bakalauras

Džiaugiuosi, jog galiu derinti darbą ir malonumą

Tadas Jeršovas – VDU verslo administravimo bakalauras, keliautojas. Nors Tadas užkopė į aukščiausius pietų ir šiaurės Amerikos kalnus – Vitnį Aliaskoje ir Akonkagvą Argentinoje, taip pat ne sykį kopė į Himalajų viršūnes, jis teigia esąs ne alpinistas, o keliautojas, kuris nevengia pamatyti ir pažinti ne tik kalnus. Šiltą liepos popietę su Tadu kalbėjomės apie universitetą, verslą ir, žinoma, buvusias bei būsimas keliones.

Keliautojas – gyvenimo būdas, o ne specialybė ar pareigos. Labai įdomu kaip tampama keliautoju?

Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą išvažiavau į stažuotę pietų Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.  Gyvendamas nuostabioje vietoje tarp Ramiojo vandenyno ir kalnų, savaitgalius leisdavau vaikštinėdamas po kalnus. Apėjęs šalia esančius, nutariau užkopti aukščiau ir su draugu pradėjau žygį  į aukščiausią JAV kalną, apart Aliaskos, – Vitnį (4421 m. ). Žygis buvo labai sunkus ir varginantis, nes iš anksto nepasidomėjome apie aklimatizaciją, aukščio poveikį, maitinimąsi. Todėl grįžęs pradėjau domėtis, kodėl viršuje buvo taip bloga ir, apskritai, apie alpinizmą.

Po trijų Amerikoje praleistų metų grįžau į Lietuvą, tačiau susidomėjimas kelionėmis nedingo. Dar daugiau, ieškodamas pragyvenimo šaltinio nepamiršau aistros kelionėms. Žinojau, jog kelionės man niekada neatsibos, todėl nusprendžiau investuoti savo laiką, žinias ir energiją į turizmo reikmenų prekybą. Džiaugiuosi, jog galiu derinti darbą ir malonumą – kas kartą važiuodamas į parodą ar susitikimą užsienyje, paskiriu porą dienų aktyviam poilsiui.

Užsiminėte, jog po studijų važiavote stažuotis į JAV. Ką prisimenate iš studijų laikų?

Didžiausia studijų nauda – bendrasis išsilavinimas. Taip pat, labai džiaugiuosi, kad išmokau anglų kalbą, pramokau ispaniškai. Pastaroji kalba itin pasitarnavo keliaujant po Lotynų Ameriką. Galų gale VDU įgijau labai platų draugų ratą. Studijų laikais su studentų organizacijomis teko važinėti į Ukrainą, kuri šiuo metu yra mano pagrindinė verslo kryptis – ir tai dėka studijų metais užmegztų kontaktų.

Iššūkių nebijote nei kelionėse, nei versle? Rizikavote ne tik kopdamas į kalnus, tačiau ir nusprendęs į Lietuvą atvežti prekes skirtas keliautojams.

Prieš pradėdamas vystyti aktyvaus laisvalaikio prekių eksportą atlikau rinkos tyrimą, užmezgiau kontaktus su gamintojais, tiekėjais, pardavėjais. Taigi mano verslas – ne akla rizika. Visgi buvo ir klaidų. Prieš tris metus nusprendžiau, jog verslas užaugs ir suklestės pardavinėjant dviejų rūšių striukes: nuo vėjo ir nuo lietaus. Taigi, nekukliai paskaičiavęs atsivežiau jų nemažai.  Laikui bėgant įsitikinau, jog žmonėms, reikia ne tik striukių. Šiuo metu mano tikslas – atidaryti elektroninę parduotuvę, kurioje lankytojas patogiai ir lengvai ras viską, ko reikia konkrečiai kelionei. Tarkim, jei jūs nuspręsite keliauti į Indiją, mes rekomenduosime kokie marškinėliai, batai, piniginė yra tinkamiausi. Norime pasiūlyti geriausiais ir tinkamiausiais prekes kiekvienai kelionei.

Atspėti ko reikia Lietuvai – iššūkis, tačiau žinios ateina su patirtimi. Kiekvienais metais pabandau atvežti ką nors naujo. Nė vienas gamintojas negali garantuoti produkto pasisekimo šalyje. Jeigu, prekė išpopuliarėja Estijoje, Lenkijoje ar Ukrainoje, tai dar nereiškia, jog ji turės tokį patį pasisekimą Lietuvoje ir atvirkščiai. Taip pat, kiekvieną sykį keliaudamas pasiimu ką nors naują išbandyti, todėl labai gerai žinau kiekvieno daikto galimybes ir pritaikomumą. Lengviau kuomet pats išbandau, kuri striukė tinka Himalajuose, kuri Turkijoje, o kuri Amerikoje ant ugnikalnio viršūnės.

Keliavimas ir verslas yra labai panašūs. Į mano organizuojamas keliones susirenka patys įvairiausi žmonės. Vadovavimas į sunkias sąlygas patekusiai grupei žmonių – nemaža atsakomybė ir iššūkis. Todėl kelionės po kalnus – labai gera mokykla, kurioje visi išmokstame kaip bendrauti su bendrakeleiviais esant nekomfortabiliomis sąlygoms: miegant minusinėje temperatūroje, nuolatos valgant tą patį maistą, kovojant su nuovargiu. Jau grįžus į Lietuvą ne kartą teko išgirsti: „Buvo pačios sunkiausios gyvenime atostogos, tačiau noriu dar!“ Tai suteikia motyvacijos nesustoti ir tęsti darbą.

Ar svarbu kelionei pasiruošti iš anksto, susirasti visą galimą informaciją apie laukiančius nuotykius?

Egzistuoja dvi vyraujančios nuomonės šiuo klausimu. Vieni keliautojai mano, jog viską susižinojus ir susiplanavus iš anksto kelionė netenka įdomumo ir žavesio. Geriau atrasti nepažintus nuotykius jau nuvykus. Antra nuomonė – reikia susižinoti, kur važiuoji ir ko negali nepamatyti, nepatirti nuvykęs. Savo ruožtu, keliaudamas vienas aš ieškau aukso vidurio: visada šiek tiek pasidomiu apie vietą, į kurią vykstu, tačiau pasilieku ir galimybę atrasti kažką naujo, nepažįstamo. Labai gaila, kuomet jau sugrįžęs sužinai, jog kelionėje nepamatei kažko labai gražaus tik todėl, kad nepasidomėjai iš anksto. Jeigu aš važiuoju su draugų kompanija – esu atsakingas už juos, todėl informacijos ieškau daug rimčiau ir atsakingiau. Visgi, net atsakingai sudėliojus visos kelionės dienotvarkes, laikas nuo laiko atsiranda nenumatytų veiklų.

Ir versle, ir kelionėse labai svabu efektyviai atrinkti naudingą informaciją?

Taip, tai yra labai svarbu. Į paieškos laukelį įvedę žodį „Himalajai“ internete rasite dešimtis tūkstančių rezultatų, todėl ypač svarbu mokėti atsirinkti ir susisteminti svarbiausią informaciją.

Pernai kopėte į Aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną. Gal galite plačiau papasakoti apie espediciją į Aliaską?

Praėjusių metų pavasarį vyko devynių lietuvių ekspedicija „Lituanica Denali 2011“ į aukščiausią Šiaurės Amerikos viršukalnę Denali, kurios aukštis – 6194 metrai. Į šį kalną galima užkopti per dvi savaites, nes šeši kilometrai nėra labai aukštai, tačiau jis yra labai toli šiaurėje, kur gyvenimo salygos ypatingos, todėl planavome, jog tris savaites praleisime ant kalno ir dar savaitę Aliaskoje. Gegužės viduryje nuvykę i kalno papėdę mes neradome jokios žalumos, tik sausa pernykštė žolė, visgi po dviejų savaičių mus pasitiko atgijusi, sužaliavusi gamta. Šioje ekspedicijoje kopėme be vietinių pagalbininkų, teko patiems neštis visą kelionės mantą. Atskridus į bazinę stovyklą (2200 metrų aukštyje) mano kuprinė svėrė 26 kilogramus, o rogės 24 kilogramus. Taigi, kelionės pradžioje kiekvienas iš mūsų turėjo 50 kilogramų krovinį, neskaitant rūbų ir batų. Tokį sunkų krovinį privalėjome gabentis, nes ten orai – nenuspėjami ir gali būti, jog savaitę teks išgyventi palapinėje. Be to, papildomai tenka neštis maisto, kuro – būtiniausių daiktų išgyvenimui. Oro temperatūra regione gali nukristi iki 40 – 60 laipsnių šalčio, todėl mūsų apranga buvo pritaikyta: batai išlaikantys kūno temperatūrą lauke tvyrant – 60°C, striukė – 60°C, miegmaišis – 40°C. Taip pat, reikia paminėti, jog gelbėtojų sraigtasparniai gali atskirti tik iki tam tikro aukščio, o jeigu esi aukščiau – esi atsakingas pats už save.

Kopiant į kalnus neapima jausmas „koks velnias mane nešė į tą galerą“?

Dar prieš į žygį aš ilgai dvejojau ar kopti į Denali. Nuolatos  tvyrantis šaltis buvo pagrindinis akstinas pasilikti namie, visgi kiti argumentai nusvėrė į teigiamą pusę. Kalno papėdėje mus pasitiko  labai geras oras – tą dieną buvo tik -5°C. Visgi gera pradžia neužtikrino ramios kelionės – oras kopiant buvo labai permainingas: pirmas dvi dienas buvo giedra, saulėta; trečią dieną pamažu pradėjo snigti; tuo tarpu ketvirtos dienos rytą prabudę radome aplink siaučiančią pūgą – kopti toliau buvo tiesiog neįmanoma. Vėjo greitis tokiose vietose gali siekti iki 140 km/val., todėl palapinių miestelius įrengdavome daubose arba aptverdavome iš sniego suformuota siena. Pirmas kritinis momentas buvo ketvirtos dienos rytą bandant užkurti virykles, kad galėtume atitirpinti vandens ir pasigaminti maisto. Dėl siaučiančių vėjų man visą pusvalandį nepavyko užkurti viryklės. Per tą pusvalandį pamažu užvaldė neviltis, nes pradėjau suvokti, kad jeigu neužkursiu viryklės, tai nebus vandens, nebus maisto – žūsime. Visgi po to sugalvojau, jog reikia iškasti duobę sniege, įleisti viryklę ir užkurti ugnį ten, kur vėjas neužpučia. Tai buvo pirmas ir vienintelis momentas, kuomet galvoje sukosi mintis „Ką aš čia veikiu?“. Kopiant aukščiau viršuje atsivėrę vaizdai buvo per daug gražūs, tad dvejonėms vietos neliko.

Išgyvenus tokius potyrius formuojasi kitoks požiūris į gyvenimą, į nuolatinį skubėjimą?

Kalnuose praretėjęs oras neleidžia skubėti. Pačiame viršuje paėjęs dvi pėdas sustoju pailsėti, nes daugiau fiziškai negaliu. Kiekvieną kartą grįžęs iš kalnų turiu vėl priprasti prie labai skubančios aplinkos. Visi keliautojai žino, jog pabėgęs nuo civilizacijos, kalnuose turi daug laiko pabūti su savimi, apmąstyti savo gyvenimą. Kiekvieną pavasarį organizuojame apie 300 kilometrų trijų perėjų žygį Everesto regione, iš kurio žmonės grįžta su pokyčiais. Pažįstu ne vieną, kuris po žygio nusprendė pakeisti darbą, aplinką, mitybą – kažką savo gyvenime.

Keliaujant po kalnus skirtinguose regionuose, netgi skirtinguose žemynuose, nuolat bendraujate su vietiniais gyventojais. Ar daug skirtumų pajuntate?

Žmonės labai skiriasi. Skirtumus nesunku pajusti net tarp gyvenančių Himalajų kalnuose ir papėdėse, nors atstumas tarp jų labai mažas. Apačioje gyventojai bando turistams parduoti suvenyrų, įvairių niekučių ar lengvai apgauti. Tuo tarpu, kalnų gyventojai – labiau atsipalaidavę, nors gyvena vargingai, tačiau laimingesni už papėdžių gyventojus. Jaučiu labai didelę pagarbą kalnų žmonės, kurie nors ir gyvena paprastai, tačiau spinduoliuoja laimę, džiaugsmą. Himalajuose gyvenantys šerpai – vieni laimingiausių žmonių pasaulyje – ten šypsenų pamatysi daug daugiau nei Lietuvoje.

Nusileidęs nuo kalno niekada nepraleidžiu progos artimiau susipažinti su vietos žmonėmis,  kultūra, istorija, papročiais. Pavyzdžiui, Argentinoje, šalia Akonkagva kalno, įsikūręs Mendosa – nedidelis šiek tiek daugiau nei 100 000 gyventojų miestas, tačiau jis – viena iš septynių pasaulio vyno sostinių. Šalia miesto organizavome dviračių žygį po vietines vyno daryklas. Visgi keliaujant po Argentiną ir, apskritai, Lotynų Ameriką, ispanų kalba būtina. Man labai padėjo ispanų kalbos paskaitos universitete, nes argentiniečiai angliškai nekalba.

Kokios jūsų, kaip keliautojo, didžiausios ambicijos?

Šį pavasarį užkopiau aukščiausią  Pietų Amerikos viršukalnę – Akonkagvą (6959 metrai) ir beveik pasiekiau septynis kilometrus. Dabar mano tikslas patekti į 8000 metrų klubą. Deja, visi aštuonių kilometrų kalnai yra labai komercializuoti ir labai brangūs. Pavyzdžiui, vien leidimas kopti į Everestą kainuoja 10 000 JAV dolerių. Taip pat, 8 kilometrų kelionė užtrunka porą mėnesių. Man ir daugumai dirbančių žmonių tai labai ilgas laiko tarpas.

Užkopti į Everestą nori visi – žinantys kaip tai padaryti ir nežinantys, profesionaliai ir pradedantieji. Vieną sykį teko matyti porą šerpų bestumiančių į viršų labai apkūnų keliautoją. Kultinis vardas – vienas pagrindinių šio kalno trūkumų. Prie Everesto bazinės stovyklos mes nukeliaujame kasmet. Šiemet mes radome miestą ant ledyno su 42 ekspedicijomis. Tai yra gerokai per didelis skaičius, ypač turint omenyje, jog dėl krintančių akmenų ir pavojingų sąlygų kelios ekspedicijos atšaukė žygius. Internete galima rasti nuotraukas, kuriose matosi jau pačiame kalno viršuje dėl grūsties susiformavusias žmonių eiles. Kartais tokie „kamščiai“ baigiasi labai skaudžiai. Pavyzdžiui, šiemet keturiems besileidžiantiems ir eilėje laukiantiems žmonėms pasibaigė deguonis – jie žuvo. Ir tai tik vienas iš nutikimų – mirčių dėl grūsčių ant Everesto šiemet buvo nemažai. Nors į Everestą įkopti labai norėčiau, tačiau tokios keliautojų masės demotyvuoja.

Apskritai, saugumas man yra labai svarbus, todėl nenorėčiau leistis į labai rizikingas ekspedicijas. Pavyzdžiui, K2 kalnas Pakistane yra antras pagal aukštį pasaulyje – 8611 metrai virš jūros lygio. Šis kalnas, taip pat, išsiskiria 25% mirtingumu. Kitaip tariant, kas ketvirtas į jį kopiantis žmogus gyvas nenusileidžia. Apie žygį į šį kalną aš nė nemąstau.

Jūs esate ne alpinistas, o keliautojas. Ar nekyla noro keliauti ne kalnynuose? Pavyzdžiui, prisijungti prie Lietuvių speleologų ekspedicijos „Gilyn į Žemės centrą 2012“ į giliausią pasaulyje Kruberio–Voronjos urvą?

Kryme aš bandžiau landžioti po urvus, tačiau jie manęs nesužavėjo: šalta, šlapia, filmuoti ir fotografuoti nelabai yra ką. Speleologija manęs netraukia. Mano geras bučiulis Gediminas Sakalauskas – vienas iš ekspedicijos „Gilyn į Žemės centrą 2012“ narių. Leidžiantis žemyn reikia labai stiprių nervų, nes  žinai, jog virš tavęs milijonai tonų uolienų. Urvuose pasitaiko vietų, kurios tokios siauros, jog pralysti gali tik iškvėpęs orą ir jeigu išsigąsi, susijaudinsi – net ir norėdamas negalėsi prakvėpuot.

Dėkui už pokalbį.