Saulius Garbaravičius

VDU filosofijos bakalauras

Jeigu ne filosofijos studijos, aš tikrai nebūčiau pasukęs į žiniasklaidą.

Saulius Garbaravičius, Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos bakalauras, kompanijos „SC Baltic Media“  valdybos pirmininkas, „SC Baltic“ valdybos narys. „SC Baltic Media“  yra viena didžiausių leidybinių įmonių Lietuvoje ir viena sparčiausiai augančių visame Baltijos regione. Kompanija šiuo metu leidžia 12 leidinių trijose Baltijos šalyse, valdo internetinę naujienų svetainę ir neseniai pristatė planšetinį savaitraštį. |monė taip pat bendradarbiauja su britų „The Economist“, „BBC Worldwide“, dirba su viena seniausių ir didžiausių Prancūzijos leidybinių bendrovių „Les Editions Jalou“ – leidžia mados leidinį „L’officiel“ Lietuvoje, aktyviai plėtoja veiklą IT srityje.

Didžiojoje Britanijoje padarius apklausą paaiškėjo, jog statistinio brito svajonų darbas – laidos „Aukščiausia pavara“ vedėjas. Ar žurnalo „Top Gear“ leidėjas – svajonių darbas Lietuvoje?

Darbas su „Top Gear“ – viena iš mano svajonių. Kažkada Berlyne susipažinęs su „BBC Worldwide“ vadovu užsiminiau, jog norėčiau Baltijos šalyse išleisti žurnalą. Po dvejus metus užtrukusių pokalbių pavyko juos prisivilioti į šį regioną. Dar sykį reikėjo, kaip aš sakau, parduoti regioną – nors esame Europos Sąjungoje, Vakarų Europoje labai trūksta žinių apie mus. Verslininkai iš vakarų žino mūsų regioną, Lietuvą, Latviją, Estiją, tačiau išsamios, kokybiškos informacijos neturi. Todėl dažnai tenka paplušėti įrodinėjant, kad jiems verta su savo prekės ženklais ateiti pas mus ir vykdyti savo veiklą čia.

Darbas su „Top Gear“ – tikrai įspūdingas, kupinas nuotykių. Žurnalo redaktoriai galėtų papasakoti apie tai daugiau. Man pačiam teko iš jų girdėti, kad ypač įspūdingi yra televizijos laidų kūrimai. Be abejonės, Jeremy Clarksonas yra aukščiausio lygio žvaigždė ir labai užimtas žmogus, todėl su juo bendravimas yra garbės reikalas, o ne kasdienybė. Visgi „Top Gear“ yra didelis prekės ženklas, turintis milžinišką komandą ir daug labai patyrusių žmonių. Britų žurnalo vyriausias redaktorius ir vyriausio redaktoriaus pavaduotojas yra ypač įdomūs žmonės, su kuriais labai įdomu diskutuoti, bendrauti, dirbti. Beje, Tomas Fordas, dabartinis vyriausio redaktoriaus pavaduotojas, buvo vienas iš laidos „Penktoji pavara“ („Aukščiausios pavaros“ konkurentai) vedėjų.

„Top Gear“ filosofijoje automobiliai – gyvenimo būdas. Televizijos laidoje matoma nuotaika užkrečia visus, kurie dirba su šiuo prekės vardu. Pavyzdžiui, mūsų redakcija neseniai prikabino „Smart“ automobilį prie oro baliono ir skraidė po Vilnių. „Top Gear“ fanatiškas elgesys, nuolatinis eksperimentavimas, labai geras humoro jausmas – tarsi virusas, kuris užkrečia visus.  Darbas su „Top Gear“ – tai neįkainojama patirtis. Sunku tai pavadinti darbu. Tai yra laisvalaikis.

Kokios sąsajos gali būti tarp verslo ir filosofijos studijų?

Filosofija yra iš tiesų netikėtas pasirinkimas, net ir man pačiam. Aš su pagyrimu baigiau mokyklą, kurioje matematika buvo sustiprinta, ir turėjau stoti į ekonomiką, vadybą ar tiksliuosius mokslus. Bet norėjau kardinaliai pakeisti discipliną, todėl pasirinkau humanitarinius mokslus. Stodamas į universitetą rinkausi tarp filosofijos ir istorijos; pirmoji man pasirodė įdomesnė dėl savo platumo. Iš tiesų, filosofija – labai plati disciplina, visų mokslų pagrindas, kuris duoda labai gerą pagrindą ateičiai. Gyvenimas yra nuolatinis mokymasis, ir baigus studijas teko mokytis dar labai daug ir labai įvairių dalykų, kuriems filosofija padėjo pamatus. Drąsiai galiu pasakyti, jog, jei ne filosofijos studijos, aš tikrai nebūčiau pasukęs į žiniasklaidą.

Kelias į žiniasklaidą buvo gan atsitiktinis. Aš prižiūrėjau vieną investicinį projektą ir pamačiau, jog rinkoje yra galimybė. Norėjau suteikti galimybę rimtą turinį gauti paprastai, lengvai  – važiuojant autobusu, sėdint oro uoste. Pirmas projektas – leidinys „Miesto  IQ“. Tai buvo drąsus žingsnis, nes pateikėme aukšto lygio kultūrinį turinį žurnaliniu formatu. Rizikavome, nes toks formatas yra labai brangus gamybos požiūriu, o aukšto lygio turinys yra patrauklus siaurai auditorijai. Visgi, tai buvo sėkmingas leidinys:  jo dėka mes pradėjome darbą su „The Economist“ grupe.  „Miesto IQ“ labai imponavo britams, o mes pamatėme,  jog į Lietuvą galime atvežti leidinį su stipriu vardu ir įdomiu, intelektualiu turiniu. Taigi, „Miesto IQ“ padalinome į dvi dalis: pirma dalis – mėnesinis kartu su britais leidžiamas ekonominis, politinis, kultūrinis žurnalas „IQ“. O antra dalis  – ketvirtinis kultūrinis leidinys „Inteligent Life“, kurį leisdami mes liekame ištikimi kultūros, solidaus ir turiningo laisvalaikio temoms.

Verta paminėti, jog  mūsų „Miesto IQ“ ir britų „Intelligent Life“ atsiradimo istorijos itin panašios. Kurdami „Miesto IQ“, vienoje stalo pusėje padėjome labai aukšto lygio leidinį, man rodos, „The New Yorker“, o kitoje pusėje – mados žurnalus, ir nusprendėme, kad reikia sukurti kažką per vidurį. Siekėme derinti rimtų leidinių turinį ir mados žurnalų vizualumą. Kai papasakojau šią istoriją partneriams iš Didžiosios Britanijos, pastebėjau nuostabą „The Economist“ atstovų veiduose. Jiems buvo labai keista, nes anot jų, jie padarė lygiai tą patį: vienoje pusėje padėjo „The New Yorker“,  kitoje –„Financial Times“ priedą „How to Spend It“, ir sukūrė „Intelligent Life“. Jie netgi tvirtino, jog buvo kilusi mintis naująjį leidinį pavadinti „IQ“, tačiau, deja, šis prekės ženklas tuo metu D. Britanijoje jau buvo užpatentuotas. Mūsų iniciatyva išleisti naują žurnalą gimė tik pusmečiu vėliau nei jų. Labai įdomu, jog dviejose visiškai skirtingose šalyse, skirtingose rinkose beveik vienu metu atsirado visiškai identiškos idėjos. Tai buvo labai geras pagrindas mūsų ilgalaikiam bendradarbiavimui.

Lietuvoje reikia nemažos drąsos investuoti į žiniasklaidą. Ar nedvejojote?

Drąsos, kartais netgi aklos rizikos, tikrai reikėjo. Visgi, mes turime ilgalaikę investicinę leidybinės srities strategiją. Tai reiškia, jog mes planuojam ne vienerius ir ne dvejus metus į priekį. Ne paslaptis, jog šiuo metu žiniasklaidoje vyksta globali revoliucija. Mes įvertinome dabartinius poslinkius ir atsiradusias galimybes, suradome vietinės rinkos nišas, į kurias galime įeiti. Ilgainiui pasirodė, jog mūsų strategija pasitvirtino – aukšto lygio leidiniai gali pasiekti plačią auditoriją. Pavyzdžiui, mados žurnalas „L’officiel“, kurį pristatant Lietuvoje buvo labai daug skepticizmo ir balsų, klausiančių: „Kam Lietuvoje reikalingas aukšto lygio tarptautinis mados žurnalas?“. Bet mes matėme galimybę ir nusprendėme pabandyti. Mūsų žurnalo pardavimams aplenkus populiariųjų bulvarinių leidinių pardavimus, paaiškėjo, kad buvome teisūs. Apskritai, šiuo metu žiniasklaidoje, įskaitant internetinę, yra labai daug turinio. Ankščiau norint rasti konkrečią informaciją reikėdavo skaityti knygas, žurnalus, enciklopedijas. Interneto dėka, šiandien „Google“ paieškos laukelyje įvedę bet kokį žodį gausime šimtus milijonų rezultatų. Taigi, šiandieninėje žiniasklaidoje turinio kiekis yra didelis, todėl vartotojai nori gauti informaciją, dėl kurios būtų verta gaišti brangų kiekvieno iš mūsų laiką. Todėl aukšto lygio turinys yra perspektyvus. 

Kalbant su dauguma verslininkų ir intelektualinės nuosavybės kūrėjų, tenka išgirst nusiskundimus ir nuogąstavimus dėl autorinių teisių apsaugos internete. Rodos, jums internetas nesukelia didelių problemų?

Mūsų leidybinė grupė yra vienintelė Lietuvoje, kuri priklauso tarptautinei leidėjų asociacijai. Nuolatos tenka bendrauti ir diskutuoti įvairiomis temomis su didžiaisiais pasaulio leidėjais. Visų didžiausių leidybinių koncernų atstovai pripažįsta, kad jie patys atidarė Pandoros skrynią, paskleidę idėją, jog internete turinys gali būti nemokamas. Deja, aukšto lygio kūrybos sąnaudos yra didelės, todėl neįmanoma tokio turinio dalinti už dyką. Dabar daug kas stengiasi apmokestinti turinį, tačiau tai bergždžias reikalas, nes žmonės nebelinkę mokėti internete. Visgi atsiranda nauji žiniasklaidos formatai, pavyzdžiui, skirti planšetiniams kompiuteriams, kurie sugrąžina galimybę apmokestinti turinį. Taigi, iš vienos pusės, tradicinei žiniasklaidai, ypač dienraščiams, internetas kenkia.  Iš kitos pusės, jis nėra kenksmingas kuriantiems ne tik naujienų srautą, bet ir aukšto lygio turinį. 

Dėkui už pokalbį!