Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalies 1 sakinio taikymas prenatalinėje stadijoje (Teisė 01 S)
Anotacija
Ilgą laiką Europos žmogaus teisių teismas vengė aiškiai pasisakyti teisės į gyvybę pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 2 (1) straipsnį apimties klausimu. Tačiau Konvencijos institucijos jau kurį laiką buvo linkusios manyti, kad negimęs vaikas yra nuo motinos atskira būtybė, ir ne kartą atsižvelgė į negimusį vaiką, nors ir aiškiai neįtraukdami negimusio vaiko į normos taikymą. Net ir kilus abejonėms dėl EŽTK 2 (1) straipsnio taikymo prenatalinėje stadijoje, Konvencijos institucijos niekada nepriėmė sprendimo expressis verbis. 2010 metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismas nusprendė, kad teisė į privataus gyvenimo gerbimą neapima teisės laisva valia pasidaryti abortą. Teismui pasisakius prieš teisę pasidaryti abortą ir teisę į eutanaziją, kitas logiškas jo žingsnis būtų aiškesnis sprendimas dėl negimusio vaiko ir asmenų, kurie dėl savo sveikatos būklės negali pareikšti savo valios ir rizikuoja negauti pakankamos sveikatos priežiūros, teisės į gyvybę. Šiuo darbu siekiama parodyti, kad toks žingsnis yra ne tik galimas pagal esamą Europos žmogaus teisių teisę, tačiau taip pat ir reikalingas, siekiant užtikrinti geresnę asmenų, kurie negali kalbėti patys už save, pagrindinės teisės apsaugą.
Remiantis Teismo praktika ir akademine literatūra, šiame darbe daroma išvada, kad negimę vaikai tikrai turi teisę į gyvybę pagal EŽTK 2 (1) straipsnį.
