Refleksijos be nuotolio laike ir erdvėje – „Darbai ir dienos”
Prof. Rūta Petrauskaitė, Žurnalo „Darbai ir dienos” vyriausioji redaktorė
Tiems, kas ne naujokai moksle, yra gerai žinoma, kaip sunku nesusitapatinti su savo svarstymų ir tyrimų objektu. Ypač tada, kai reikia atsitraukti, atsitverti metodo pertvara ir pažvelgti į žmones, daiktus ar reiškinius, į viską, kas vyksta čia ir dabar, matyti procesus nebe dalyvio, bet stebėtojo akimis, kai būtina atpažinti, įvardyti ir paaiškinti dar sunkiai apčiuopiamus dalykus. Ir juo skubiau tą reikia padaryti, tuo sunkiau, tačiau kartu ir svarbiau, kad, reflektavę vyksmą, dar spėtume pakreipti jį kita linkme. Sunku, bet verta pabandyti, nes tik taip galima nusileisti iš mums inkriminuojamo dramblio kaulo bokšto ir tapti reikalingi kitiems, o kalbant biurokratų žargonu, atliepti į savo laiko ir savos visuomenės iššūkius tada, kai to labiausiai reikia.
Štai iš tokių paskatų atsirado šio pandeminio numerio monografinė dalis. Iš siekio su(si)vokti, kaip kinta mūsų orumas per pandemiją, kuri, kaip išimties būklė, komplikuoja visuotinę žmogaus teisę į orumą, kokie svarbūs orumo atsvarai yra meno kūriniai ir kaip pandemija matuoja moralinį mūsų jautrumą, vaizduotę bei komunikaciją. Siekiama iš naujo atrasti ir perprasminti esmines žinomų filosofų sampratas, tokias kaip negalia ar tapsmas mažuma, įsigilinti į šiuolaikinės negalios filosofijos problematiką, parodyti negalią ne kaip biologinį fenomeną, bet kaip kultūrinį reiškinį, kaip ontologinį nugalinimą ir šių dienų socialinę praktiką. Stebima žiniasklaidos laikysena, įvardyta kaip erzulio komunikacija (neįsisąmoninta ar tyčinė), paveiki, tačiau visai netinkama sveikatos krizės fone. Sociologo žvilgsniu apžvelgiant dialektinę modernizacijos raidą kvestionuojama pandemijos kontekste išryškėjusi galios asimetrija ir daugialypės jos pasekmės psichologinei žmogaus ir vertybinei laikysenai.
Kiti žurnalo tekstai, paprastai nesusiję su monografinės dalies tema, sukritę kas kada, šįkart įdomiai rezonuoja pagrindinę numerio temą tarsi ją paryškindami, bet ir atsverdami. Juose kalbame apie suvaldytos ironijos sampratą ir vaidmenį individo išorybės ir vidujybės įtampoje, jos teikiamą galimybę susikurti distanciją tarp savęs ir išorės. Ironiška apie suvaldytą ironiją kalbėti nesuvaldytos ar jau ir nevaldomos viešojo diskurso ironijos laikais, ironiška, bet itin aktualu. Panašiai gali nuskambėti ir tekstas apie gyvenimą ir gyvavimą viešojoje miesto erdvėje, rašytas dar prieš šiai erdvei susitraukiant beveik iki nebūties. Ir net visai tradicinis lingvistikos tekstas, nepretenduojantis atspindėti gausių pandemijos laikų draudimų, labai simboliškai yra ne apie bet kokį, o apie labai pasiilgtą dalyvį galima. Trumpai tariant, šiandienių realijų fone šie tekstai suskamba visai kitaip.
Su pandemijos tema tiesiogiai siejasi ir kronikoje publikuojama trečiosios Leonido Donskio atminimui skirtos konferencijos metu pasakyta kalba. Konferencija „Kartu per atstumą. Emocinis gerbūvis ir socialinis solidarumas COVID-19 metu“ skirta globalios iniciatyvos psichiatrijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto drauge su Europos universitetų aljansu „Transform4Europe – T4E“ pradėtai kampanijai. Ji akcentuoja žodžio galią ir siūlo keisti beįsigalintį terminą bei su juo susijusį elgsenos tipą socialinis nuotolis į fizinį nuotolį, taip palaikant visus socialiai kenčiančius nuo sutrikusios dvasinės pusiausvyros, ypač studentus. Tam Vytauto Didžiojo universitete įsteigta savitarpio pagalbos platforma.
Paskutinė žurnalo dalis skiriama detaliai „Darbų ir dienų“ 46–70 numerių rodyklei. Šis netrumpas publikacijų sąrašas puikiai reflektuoja žymų žurnalo leidybos etapą, vadintiną vyriausiojo redaktoriaus prof. Egidijaus Aleksandravičiaus era, kurios vertę bei prasmę galime suprasti ir pajausti tik pabandę aprėpti tuo metu publikuotų darbų visumą.
Naujausią žurnalo „Darbai ir dienos“ numerį galite rasti čia.
