Mindaugas Bilius

VDU diplomatijos ir tarptautinių santykių magistrantas

Turiu daug idėjų, ką ir kaip pakeisti Lietuvoje, kad neįgalūs sportininkai būtų labiau vertinami

Mindaugas Bilius – parolimpietis, aktyviai garsinantis neįgaliųjų sportą visame pasaulyje. Tarp jo pasiekimų – sidabro medalis Pasaulio neįgaliųjų sporto čempionate Prancūzijoje bei 6 vieta rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse Londono parolimpinėse žaidynėse. Veiklusis sportininkas užsiima ir papildomais darbais – bendradarbiauja su Sporto departamentu ir Neįgaliųjų sporto federacija.

Kaip manai, koks ryšys tarp sporto ir tarptautinių santykių? Kaip sekasi tai suderinti?

Stodamas į universitetą nedaug žinojau, kas yra diplomatija ar tarptautiniai santykiai. Tačiau studijų metu gavau labai daug naudingos informacijos – pavyzdžiui, apie derybų meną. Sportas ir tarptautiniai santykiai yra gana stipriai susiję. Kitos Europos šalys labai didelį dėmesį skiria neįgaliųjų sportui, tuo tarpu Lietuvoje ši sritis dar mažai žinoma. Tikiu, kad studijų metu įgytos žinios man pravers garsinant Lietuvos neįgaliųjų sportą pasaulio mastu.

Kada ir kodėl pasirinkai lengvąją atletiką?

Besimokydamas 11 klasėje pradėjau sportuoti lengvąją atletiką – rutulio stūmimą ir disko metimą. 1999 m. Šiaulių universitete įstojau į Kūno kultūros ir sporto pedagogikos specialybę, kur taip pat pasirinkau lengvosios atletikos sportą – mokiausi būti rutulio stūmimo ir disko metimo treneriu. Būdamas Amerikoje patekau į avariją, tad ilgą laiką praleidau už Atlanto. Tačiau grįžęs į Lietuvą nusprendžiau, kad pradėtus darbus reikia pabaigti – tęsiau studijas ŠU, kur gavau pasiūlymą dalyvauti neįgaliųjų sporte. Daug nežinodamas ir nesvarstydamas pamėginau. Beveik nesiruošęs 2010 m. „Žiemos čempionate“ užėmiau pirmąją vietą – tuomet supratau, kad tai nauja galimybė užsiimti lengvąja atletika, kurią turiu išnaudoti. Dabar mano tikslas – 2016 m. Brazilijoje vyksiančiose parolimpinėse žaidynėse tapti čempionu.

Kodėl pasirinkai studijuoti būtent VDU?

Po nelaimės grįžęs iš Amerikos, pirmiausia pabaigiau studijas Šiaulių universitete. Vėliau, stojant į VDU, man labai patiko liberalus šio universiteto požiūris ir sistema. Tai leido man studijas derinti su sportu, asmeniniu gyvenimu bei kita veikla.

Kas studijuojant VDU nustebino, pradžiugino? Ką naujo atradai?

Lyginant su universitetu, kuriame prieš tai studijavau, VDU labai nustebino tai, jog kiekvienam dalykui reikėdavo parengti prezentaciją, prieš auditoriją pristatyti atliktą darbą. Tuo metu tai manęs nedžiugino, tačiau vėliau supratau, kad ši patirtis labai naudinga – išmokau kalbėti prieš auditoriją, reikšti savo mintis. Gyvenime ši patirtis tikrai praverčia ir yra labai naudinga.

Kaip prisimeni grįžimą į sportą po nelaimės? Koks jausmas – juk viskas kitaip?

Sudėtingas klausimas… Aš manau, kad gyvenime niekada nereikia pasiduoti. Visgi susidūriau su labai dideliu sunkumu sporte – visuomet jausdavaus sveikiausias tarp savo grupės narių, tačiau numetęs diską suvokdavau, kad rezultatai gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos pasiekdavau būdamas sveikas… Tačiau po truputį su tuo susitaikiau. Norėjau, stengiausi, sportavau ir kartu su profesionalų pagalba viskas eina geryn – tai išties labai smagu.

Ar atstovavimas Lietuvai varžybose tave labiau nuteikia pergalei ir suteikia tikėjimo savo jėgomis, ar kaip tik užkrauna didelę atsakomybę?

Atstovauti Lietuvai yra smagu. Be galo geras jausmas stovėti ant pirmosios vietos pakylos ir girdėti grojant Lietuvos himną. Tačiau atstovavimas savo valstybei kartu ir įpareigoja – visi tikisi pergalės, tad jaučiu psichologinį spaudimą. Londono parolimpinėse žaidynėse varžiausi paskutinis, tad buvau paskutinė viltis, kad iš parolimpinių žaidynių Lietuvai pavyks parvežti medalį.

Esi įvertintas ir Lietuvos valdžios atstovų, gavęs medalį už sporto pergales. Kas tau svarbiau – ar pergalė arba aukšta vieta žaidynėse, ar toks įvertinimas? Kodėl?

Išties pergalė asmeninėse varžybose man yra svarbesnė. Aš įdedu daug darbo, sportuoju, kovoju… Valdžios atstovai įteikia medalį, pasako ačiū – gauni dėmesio, tačiau nesijauti tikrai įvertintas. Nekalbu vien apie save, tiesiog manau, kad neįgaliesiems Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Psichologiškai jie yra daug stipresni, nei sveiki žmonės. Tačiau netgi neįgaliųjų treneriai atlyginimų už tai negauna… Mano treneris, R. Plungė, dirbęs ir su sveikais sportininkais, man padeda tiesiog iš geros valios. Turiu daug idėjų, ką ir kaip pakeisti Lietuvoje, kad neįgalūs sportininkai būtų labiau vertinami.

Ar negalia pakeitė tavo požiūrį į gyvenimą, vertybes?

Taip, vertybės pasikeitė labai stipriai. Anksčiau mano pagrindinis tikslas buvo uždirbti kuo daugiau pinigų ir gerai gyventi. Nors tuo metu dar net nesuvokiau, ką iš tikrųjų reiškia geras gyvenimas. Amerikoje įvykusi autoavarija apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad esu pats laimingiausias žmogus. Esu laimingas, kad studijuoju, kad galiu sportuoti… Visada reikia stengtis galvoti pozityviai, norėti ir siekti to. Net ir VDU man suteikė daugiau parako – pradedant Studentų reikalų tarnyba ir baigiant mano katedra. Čia visi į mane žiūri ne tik kaip į studentą, bet ir kaip į žmogų – galiu ateiti, pasikalbėti apie man rūpinčius dalykus, klausti… Tai leidžia suvokti, kad vis dar yra gerų žmonių. VDU jų tikrai turi.

Koks dabar didžiausias tavo siekis?

Pirmiausia noriu pabaigti magistro studijas, vėliau galbūt mokytis dar… Lietuvoje beveik visi turi magistro laipsnį. Noriu būti pranašesnis už kitus ir turėti du (juokiasi).

Dėkui už pokalbį!