Švietimo ir socialinės nelygybės sąveikos fenomenas: Lietuvos kontekstas (Edukologija 07 S)
Anotacija
Disertacijos tikslas – identifikuoti Lietuvos švietimo sistemos bruožus, paveikiančius socialinę nelygybę jos skatinimo arba redukavimo kryptimi. Švietimo vaidmuo socialinės nelygybės atžvilgiu yra vienas prieštaringiausių mokslinių diskusijų objektas. Ar švietimas iš tiesų yra efektyvus visuomenės emancipacijos, lygių galimybių bei socialinio mobilumo pamatas, ar atvirkščiai linkęs išlaikyti esamą socialinę visuomenės struktūrą dar šiandien yra atviras mokslinėms diskusijoms klausimas. Tyrimai rodo, jog švietimas savyje apjungia du prieštaraujančius pradus viena vertus, jis yra vienas plačiausiai pripažintų socialinių liftų, padedančių pakilti socialinio statuso laipteliais aukštyn kita vertus, švietimas atlieka ir mobilumo kontrolės funkciją. Dauguma tyrimų atskleidė, jog skirtingose šalyse koreliacijos tarp išsimokslinimo ir užimamo statuso yra skirtingos. Taigi, švietimo vaidmuo socialinės nelygybės atžvilgiu, tiesiogiai siejasi su šalies socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu specifiškumu. Disertaciniame tyrime taikytos kokybinio tyrimo priemonės kaip tik ir leido aprašyti švietimo ir socialinės nelygybės sąryšius bei identifikuoti konkrečius švietimo sistemos bruožus, mažinančius ir/arba didinančius socialinę nelygybę specifinėmis Lietuvos sociokultūrinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Sudarant tyrimo imtį kryptingai buvo apjungtas nacionalinės politikos ir savivaldos lygmuo, institucinis (švietimos ir kitos socialinės institucijos) bei individualus lygmuo (mokytojai, socialiniai pedagogai ir kt. bei žemo socialinio sluoksnio šeimose augusių asmenų gyvenimo istorijos) leido realizuoti holistinę tyrimo prieigą ir išvengti fragmentiškumo.
