Mažojo vartojimo kreditavimo sandorių reguliavimo modelis (Vadyba 03 S)
Anotacija
Vartojimo kreditavimas yra įprastas namų ūkių poreikių finansavimo šaltinis, neišvengiamas daugeliui jų. Kreditavimo rinkos pokyčiai, atsiradę ekonomikos sunkmečio laikotarpiu 2008-2009 metais, lemia ypatingai didelį šios tematikos mokslinių tyrimų aktualumą. Tradicines bankų ar kredito unijų teikiamas vartojimo paskolas papildė nauji skolinimo instrumentai, tarp kurių populiarūs ir žinomi – mažieji vartojimo kreditai, pasižymintys aukšta palūkanų norma ir lengvu prieinamumu.
Dėl mažųjų vartojimo kreditų populiarumo tarp socialiai pažeidžiamų asmenų ir augimo, šie sandoriai tapo reguliavimo objektu. Reguliuotojui čia kyla sudėtingas uždavinys subalansuoti reguliavimo objekto – mažojo vartojimo kreditavimo sandorio šalių (skolininko ir kreditoriaus) interesus šio sandorio proceso metu.
Baltijos šalyse, įskaitant ir Lietuvoje, mažojo vartojimo kreditavimo sandoriai ir jų reguliavimas yra visiškai mokslininkų netyrinėtas reiškinys.Mokslinės literatūros analizė parodė, kad tyrėjai nesutaria ar visumoj mažieji vartojimo kreditai labiau padeda vartotojams, ar yra jiems labiau žalingi. Dažnai moksliniai tyrimai neatsako į klausimą – kaip reguliuoti mažojo vartojimo kreditavimo sandorius, kad būtų užtikrintas kredito prieinamumas ir subalansuota skolininko bei kreditorių interesų apsauga.
Mokslinėje literatūroje nėra pasiūlyto mažojo vartojimo kreditavimo sandorių reguliavimo modelio, nėra nusistovėjusio požiūrio į priešingų skolininko ir kreditorių interesų balansavimą ar mažojo vartojimo kreditavimo sandorių analizės metodą. Nepakankamas mažojo vartojimo kreditavimo sandorių, skolininkų veiksmus ir šių veiksmų pasekmių ištirtumas palieka šios srities tyrimuose laisvą nišą, kurią siekiama užpildyti šia disertacija.
Raktiniai žodžiai: Kreditas, sandoris, prasiskolinimas, reguliavimas, diskrecija
