Žinojimas be mąstymo: kaip dirbtinis intelektas keičia mūsų santykį su informacija?

Dirbtinis intelektas (DI) vis sparčiau skverbiasi į mūsų kasdienybę – nuo išmaniųjų paieškų iki sprendimų, kuriuos priimame vos keliais paspaudimais. Tačiau ši technologinė pažanga kelia ne tik žavesį, bet ir klausimus: ar DI stiprina mūsų gebėjimą mąstyti, o gal atvirkščiai – jį slopina?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas ir projekto „SustAInLivWork“, kuriančio Dirbtinio intelekto kompetencijų centrą Kaune, narys dr. Paulius Astromskis teigia, kad, viena vertus, dirbtinis intelektas (DI) reikšmingai palengvina kasdienes situacijas – jis akimirksniu surenka ir apdoroja pirminę informaciją, todėl leidžia priimti greitesnius ir racionalesnius sprendimus.

„Kita vertus, toks kognityvinės apkrovos mažinimas gali peraugti į kognityvinę apatiją – tai yra tingėjimą galvoti. Dėl to gali silpti motyvacija ir gebėjimas aktyviai mąstyti, kartu mažėti pasitikėjimas savimi, kritinio mąstymo, sprendimų priėmimo, vadovavimo bei lyderystės įgūdžiai“, – sako jis.

Kognityvinė apatija

P. Astromskis pažymi, kad nuolat pasikliaujant DI sugeneruotais atsakymais, lengva priprasti prie greito rezultato, gaunamo beveik be pastangų – tačiau tai vyksta mąstymo proceso sąskaita.

„Piktnaudžiaujant šia technologija, ypač tarp vaikų, moksleivių ar studentų, kurie dar tik formuoja mąstymo įgūdžius, kyla rizika prarasti analizės ir kritinio mąstymo gebėjimus. Tai gali turėti neigiamų pasekmių vėlesniuose gyvenimo etapuose, kai teks savarankiškai vertinti informaciją ir priimti pagrįstus sprendimus“, – svarsto jis.

VDU mokslininkas atkreipia dėmesį, kad nuolatinis DI naudojimas gali silpninti atsakomybės jausmą, nes lengviau perkelti kaltę kitam – ypač kai tas „kitas“ yra mašina ar įrankis. Tai gali skatinti asmeninės atsakomybės ir įsipareigojimų vengimą, mažinti lyderystės apraiškas bei sukelti sprendimų priėmimo paralyžių, ypač situacijose, kai tenka veikti savarankiškai, be technologinės pagalbos.

„DI kai kuriose situacijose gali priimti net geresnius sprendimus nei žmogus – ypač kai tenka analizuoti didelius duomenų kiekius, atlikti sudėtingus skaičiavimus, objektyviai vertinti įvairius kriterijus ar greitai reaguoti į pokyčius. Vis dėlto DI kol kas trūksta intuicijos, empatijos, gebėjimo įvertinti kontekstines detales bei priimti kūrybiškus ir inovatyvius sprendimus“, – sako jis.

Pasak P. Astromskio, ideali pusiausvyra tarp DI pagalbos ir žmogaus sprendimų priėmimo atsiranda tuomet, kai DI naudojamas atsakingai – kaip įrankis, siūlantis galimas alternatyvas, o galutinį sprendimą priima žmogus, kritiškai įvertinęs informaciją iš kelių šaltinių. Tam užtenka vadovautis taip vadinamu trianguliacijos principu, kai informacija, nuomonės ar patarimai gaunami iš trijų skirtingų šaltinių. Vienas jų gali būti generatyvinis DI, kitas – nuodugnesnė paieška, pavyzdžiui, „Google“, o trečias – kolegų, ekspertų ar kitų patikimų žmonių nuomonė.

„Turint tris skirtingus informacijos šaltinius, sprendimui priimti reikalinga informacija dažniausiai būna pakankama, o sprendimo kokybė – aukšta. Tai ir yra kritinio mąstymo esmė: sužinoti, pasitikrinti ir pertikrinti – kaip byloja sena patarlė, „devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk“. Generatyvinis DI suteikia unikalią galimybę turėti vieną lengvai prieinamą informacijos šaltinį beveik bet kokiais klausimais, tačiau jis turėtų būti tik vienas iš kelių naudojamų šaltinių, o ne vienintelis“, – pažymi jis.

Svarbu gebėti formuluoti klausimus

VDU mokslininkas pasakoja, kad Europos Sąjungoje (ES) DI technologijų naudojimą reguliuoja DI aktas, kuris, nors šiuo metu dar yra pereinamojo laikotarpio stadijoje, jau apibrėžia aiškias nuostatas – nuo draudžiamų praktikų iki griežtų reikalavimų didelės rizikos DI sistemoms ir skaidrumo taisyklių mažesnės rizikos atvejams. Tai reiškia, kad ES reguliacinė aplinka jau peržengė etinių gairių ar rekomendacijų ribas ir tapo teisiškai įpareigojanti.

„Be abejo, etikos gairės, gerosios praktikos pavyzdžiai, moksliniai tyrimai, kultūriniai veiksniai ar bendruomenės spaudimas ir toliau išlieka svarbiais reguliavimo ar savireguliacijos elementais. Vis dėlto atsakingo ir patikimo DI principai jau perkelti į privalomų nurodymų lygmenį – jie įtvirtinti teisės aktuose, kurių nesilaikymas gali lemti itin griežtas sankcijas“, – sako jis.

P. Astromskio teigimu, teoriškai galėtų egzistuoti ir tokios DI sistemos, kurios būtų paremtos Sokratinio dialogo principais – kai atsakymai ne tiesiog pateikiami, o atrandami per dialogą, nuoseklų klausinėjimą ir refleksiją.

Vis dėlto mažai tikėtina, kad tokie sprendimai – skatinantys mąstyti, kelti klausimus ir analizuoti – būtų komerciškai patrauklesni nei tie, kurie čia ir dabar pateikia greitus atsakymus be papildomų pastangų. Todėl pagrindinis vaidmuo čia tenka ne tiek pačių sistemų architektūrai, kiek švietimo ir ugdymo sistemai.

„Kritinį mąstymą ir gebėjimą formuluoti klausimus būtina ugdyti nuosekliai – nuo ankstyvojo ugdymo įstaigų, tokių kaip darželiai, iki mokyklų, universitetų ir visų studijų krypčių. Jei generatyvinis DI tampa neišvengiama realybe, galinčia pateikti atsakymus į beveik bet kokį klausimą, vienu svarbiausių gebėjimų tampa ne atsakymo formulavimas, o gebėjimas užduoti tinkamą klausimą“, – pastebi jis.

Generatyvinis DI reaguoja į bet kokią užklausą, todėl norint gauti vertingą ir kokybišką atsakymą, būtina gebėti formuluoti tikslius klausimus. Šiame kontekste vadinamoji „promptologija“ – arba užklausų inžinerija – tampa ne tik nauja, bet ir esmine kompetencijų sritimi, padedančia naviguoti sudėtingame informacijos pasaulyje.

„Kaip yra sakęs šaunusis kareivis Šveikas (Jaroslavo Hašeko romano personažas): „Dar niekad taip nebuvo, kad niekaip nebūtų.“ Net ir didžiausiame chaose anksčiau ar vėliau atsiranda tam tikra tvarka, dėsningumai ir struktūros. Ateinanti karta bus kitokia nei ankstesnės, tačiau žmonijos istorijoje tai – nieko neįprasto. Kaip sugebėjo prisitaikyti mūsų protėviai, taip prisitaikysime ir mes“, – sako P. Astromskis.