VDU studentas iš Latvijos – apie pasirinktą ir nueitą kelią

Julianas Trofimovas – VDU Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos studentas, kilęs iš Latvijos. Latvijoje pasirinkęs Baltų filologijos studijas, jis vėliau nusprendė atvykti į Lietuvą ir sustiprinti savo lietuvių kalbos žinias mūsų šalyje. Šiuo metu jis gyvena Kaune – studijuoja, dirba vertėju ir užsiima fotografija. Kviečiame skaityti studento pasakojimą.

Prisimenu save vaikystėje, kai turėjau milijoną klausimų. Kas bus toliau? Kokia bus ateitis? Ar galima pakeisti savo likimą, ar jis jau iš anksto nulemtas? Pamenu, kad jau tada jaučiausi kaip menininkas ar nepaprastas žmogus, ir aiškiai supratau, kad mane traukia kalbos. Prisimenu, kad per savo gimtadienį norėjau kuo greičiau užaugti – maniau, kad būdamas suaugęs sugebėsiu geriau suprasti pasaulį ir atsakyti į visus savo galvoje esančius klausimus.

Kai ėjau į mokyklą Latvijoje, dauguma moksleivių mano klasėje nebuvo suinteresuoti ką nors pasiekti gyvenime – mane supo žmonės, kurie neturėjo tikslų. Supratau, kad niekas kitas žmogui nesuteikia tiek vidinės ramybės ir principingumo, kiek aiškus supratimas, kur link jis eina. Tačiau tokioje aplinkoje buvo labai sunku susivokti, ko noriu ir kokį kelią pasirinkti. Tuo metu daug dvejojau ir analizavau, galiausiai sėkmingai baigiau mokyklą ir buvau priimtas į valstybės finansuojamą vietą Latvijos universitete.

Lyginant su mokykla, studijos universitete buvo gerokai sudėtingesnės. Mane supo stiprūs žmonės, kurie žinojo, ko nori, o aš buvau vis dar sutrikęs. Rusas, studijuojantis Baltų filologiją (latvių ir lietuvių), jiems atrodė kaip kažkas neįprasto. Pirmaisiais metais girdėjau sakant, kad man čia ne vieta. Šie žodžiai paskatino dirbti dar sunkiau.

Pamenu, vieną dieną netyčia perskaičiau vieną straipsnį – ten buvo parašyta, jog, jei nori „atkurti save“, tai užtrunka penkerius metus. Kitą dieną man buvo pasiūlyta puiki galimybė ir prasidėjo mano „atsikūrimo“ etapas. 2018-aisiais, lietuvių kalbos dėstytojo Edmundo Trumpos dėka, gavau galimybę studijuoti Klaipėdoje. Priėmiau gan spontanišką sprendimą persikelti į Lietuvą, nors ir nebuvau pasiruošęs tokioms permainoms. Buvo sunku – buvau praktiškai vienas naujoje šalyje, tačiau jaučiau artimųjų paramą ir pasiryžau susitelkti į savo tikslus.

Žinoma, lietuvių kalbos mokytis nebuvo lengva, tačiau daug praktikavau ir galiausiai pramokau – buvo verta, ypač mano ateities vardan. Vėliau, grįžęs į Rygą, sustiprinau žinias lietuvių kalbos kursuose. Netrukus po to buvau priimtas į „Erasmus“ programą ir vėl išvykau į Lietuvą – šįkart į Kauną, Vytauto Didžiojo universitetą.

Kadangi dabar jau gana gerai mokėjau lietuvių kalbą, nebuvo taip sunku, kaip Klaipėdoje. VDU studijavau lietuvių filologiją kartu su labai įdomiais kursiokais ir dėstytojais. Jaučiau, kad tai vieta, kur mano mintys ir žinios turi vertę. Man ypač patiko, kad dėstytojas čia nelaiko savo nuomonės svarbesne už kitų. Jis čia daugiau kaip moderatorius, kuris vadovauja diskusijai seminaruose. Atrodo, kad lietuvių dėstytojams svarbiau ne tik išdėstyti teoriją, o ugdyti studentų kritinį mąstymą.

Būtent čia ir atradau savo stiprybę: kadangi jaučiau didelį dėstytojų palaikymą, supratau, kad mano pašaukimas yra kalbų mokymasis ir kad šioje srityje galiu tapti patyrusiu profesionalu. Atradęs savo svarbiausią tikslą, ėmiausi veikti – pabaigiau savo bakalauro studijas Latvijos universitete ir nusprendžiau persikelti į Kauną neribotam laikui.

Tai visai nebuvo baisu. Esu žmogus, kuris sprendimus priima tik intuityviai, labai retai pasveriu privalumus ir trūkumus. Nes tiesiog nebuvau laimingas profesinėje srityje, ir nebūsiu laimingas, kol nepriimsiu sprendimo. Manau, kad dažniausiai žmonės veržiasi, nes jie tiesiog per daug galvoja apie dalyko stiprybes ir silpnybes, tačiau visiškai nepasikliauja savo jausmais ir pojūčiais. Todėl galiu tik patarti įsiklausyti į save. Žinoma, racionalūs aspektai yra labai svarbūs, tačiau turėtumėte pasikliauti ne tik jais, bet ir savo jausmais.

Ir svarbiausia, reikia pažymėti, kad čia jaučiuosi kaip namuose. Žinoma, esu labai arti savo tikrųjų namų, bet niekada nebūčiau pagalvojęs, kad turėsiu kitus namus, kuriuose galėčiau jaustis laisvas. Man patinka latviai, patinka ir lietuviai. Esu labiausiai dėkingas tiems žmonėms, kurie sustiprino abiejų tautų ryšius, skatindami tiek kalbos, tiek literatūros studijas. Norėčiau pabrėžti, kad tarp latvių ir lietuvių tautų yra skirtumų, tačiau gilus kalbos giminiškumas padaro šiuos ryšius ypatingus, todėl čia taip gerai jaučiuosi. Svarbu, kad latviai ir lietuviai šiame bendradarbiavime giliau suprastų save ir tai, kas yra panašu ir skiriasi nuo kaimyno, o tarp abiejų tautų turi būti gilesnis supratimas – abi mūsų tautos visada bus draugės, giminės ir broliukai. Čia radau nuostabių žmonių, kuriuos jau laikau artimais žmonėmis, ir esu jiems labai dėkingas už tai, kad jie taip šiltai priėmė mane ir mano juokingą lietuvišką akcentą.

Dabar, galiausiai, jaučiuosi tvirtai – pavyko susirasti gerą vertėjo darbą, studijuoju VDU Literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją, mano gyvenimas pasikeitė į gera. Geriausia tai, kad tai yra visiškai nauja kryptis ir tai tikrai labai įdomu, nes galiu studijuoti ne tik literatūrą, kaip įprasta, bet ir filosofiją, žiniasklaidą, kūrybinį rašymą, taip pat kurti literatūrinius projektus ir rašyti straipsnius – būtent tokia buvo mano svajonė. Nesigailiu, kad dėl savo svajonės turėjau nueiti ilgą kelią. Kartais reikia išeiti iš komforto zonos – nebijoti siekti savo tikslų. Kuo labiau sieki saugumo, tuo mažiau jo turi. Bet kuo daugiau ieškai galimybių, tuo didesnė tikimybė, kad pasieksi reikiamą saugumą.