VDU bendruomenė prisimena 1991-ųjų sausio įvykius

Atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete 1991 m. sausį tebuvo įpusėję antrieji mokslo metai. Universitete mokėsi negausus būrys studentų, dėstytojų bendruomenė po truputį pildėsi, o auditorijos bei akademiniai padaliniai dar tikrai nepriminė šiandien mums įprasto vaizdo.

Kaip ir šiomis dienomis, tuomet VDU buvo atostogų metas, tačiau nemaža dalis dėstytojų bei studentų sausio įvykių metu susirinko dabartinių VDU Centrinių rūmų patalpose, kurios buvo šalia Lietuvos radijo ir televizijos studijos Kaune. Sovietų Sąjungos karinėms pajėgoms užėmus LRT pastatą Vilniuje, jie, kaip ir kiti miestiečiai, rinkosi saugoti televizijos studijos Kaune. Apie naktinius budėjimus universitete bei akademinėje bendruomenėje vyravusias nuotaikas mums pasakojo nuo pat VDU atsikūrimo čia dirbantys prof. Alvydas Butkus bei prof. Rūta Petrauskaitė.

Prof. Alvydas Butkus, VDU Letonikos centro vadovas:

„Prisimenu tų dienų įtampą ir Romualdo Ozolo kvietimą ginti Parlamentą. Važiavau ten naktį iš sausio 11-osios į 12-ąją. Autobusų parkas skyrė nemokamus autobusus prie buvusio Kauno kino teatro. Prabudėjau visą naktį su Latvijos vėliava, beje, dėl to mane ten laikė latviu. Minioje sukiojosi žmonės, moterys nešė kavą, arbatą, sumuštinius. Išlaukiau visą naktį ir paryčiais grįžau į Kauną. Miegojau visą dieną, o vakare prasidėjo tai, kas prasidėjo. Man paskambino kaimynas ir paklausė, ką dabar daryti. Sakau, kas turit mašinas, važiuokit į centrą. Važiavo žmonės su „žiguliukais“ į centrą Kaune, Juragius ir Sitkūnus. Aišku, ir prie Kauno radijo stoties, bet puolimo nebuvo. Laukėme įsitempę, budėjome naktimis ne radijo studijoje (buvo kas budi ir be mūsų), bet VDU rektorate (dab. VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto antras aukštas). Kai kurie iš mūsų mieguisti, nes keletą naktų nemiegojo, stiprinomės kava. Rektorius Algirdas Avižienis tuomet buvo išvykęs į JAV, tad įtampą nešė prorektorė Liucija Baškauskaitė. Ji nuolat informuodavo rektorių faksu. Net atsimenu vieną tekstą: „Everything is calm“. Netgi kai iš Kauno televizijos studijos prasidėjo laidos Lietuvai, neramumų čia nebuvo.

Summa summarum, panikos VDU nebuvo. Budėdami naktimis žiūrėjome televizijos laidas iš Kauno, raminomės anekdotais, kaip paprastai būna įtampos metu. Kai kurie rektorato nariai kėlė klausimus, kas dabar bus, kaip dabar elgsimės? Bet tie žmonės, kurie kėlė abejones, buvo vietiniai. Amerikiečiai lietuviai laikėsi principingai, ir mes, sąjūdiečiai, per daug panikai nepasidavėm. Studentai ir dėstytojai budėjo bendrai: atsinešdavom maisto, darydavom bendrą stalą, gyvenom kaip tikra akademinė šeima.

Pamenu rektorato žmones: Povilą Zakarevičių, Jurgį Vilemą, Liuciją Baškauskaitę, kurios energija mums imponavo, ji vienas iš žmonių, kurie ekstremalioje situacijoje atsiskleidžia labai teigiamai. Nebuvo tai masinė studentų minia, bet aktyvesni tikrai dalyvavo. Pavyzdžiui, atėjau į rektoratą jau vėlai, žiūriu, studentė miega. Miega, nes prieš tai budėjo, pabudusi grįžo į sargybą.

Tuo metu ypatingų atsitikimų nebuvo, net juokavom, kas būtų, jeigu įsiveržtų į rektorato patalpas rusų kareiviai. Tai, jog Kaune tų neramumų nebuvo, jau kita istorija. Kauno įgulos vadovybės atsisakė kelti tuos maištus, kuriuos kėlė Vilniaus Šiaurės miestelio įgula. Psichologiškai kokia nelaimė ar bėda visada labai suvienija visuomenę. Tai buvo tokia bėda, kur visi tapo kaip vienas. Ko gero, tai psichologinė universalė.“

1991-01-13. Kauno televizija

Prof. Rūta Petrauskaitė, VDU Lituanistikos katedros profesorė:

„Apie sausio 13-ąją reikėtų kalbėti įsijautus į tų dienų atmosferą ir dvasią. Tuo metu prorektorė buvo Liucija Baškauskaitė. Ji, ką tik grįžusi iš stažuotės Švedijoje, Lietuvoje devyniasdešimtaisiais metais „Takiosios Neries“ viešbutyje surengė didžiulę konferenciją, skirtą paremti atkuriamam universitetui. Tai buvo tiems laikams neįsivaizduojamai demokratiška konferencija – ją rengė studentai ir dėstytojai. Beje, tuo laiku universitete mūsų buvo labai nedaug. Daug svečių buvo iš Švedijos, iš Švediškojo instituto, jie vėliau kvietė VDU žmones ir finansavo jų stažuotes Švedijos universitetuose. Konferencija buvo pradžia universiteto bendruomenei kurti. Reikia įsivaizduoti, jog į universitetą pirmaisiais metais stojo labai nedaug studentų, didžioji dalis jau pabaigę kitus universitetus. Mūsų centras buvo Laisvės alėjos rūmuose (buvę „Pažangos“ bendrovės rūmai), kurių jau dabar nebeturime. Prorektorius Antanas Karoblis tvarkė visus reikalus. Bendruomenė vieni kitus pažinojo, vyravo labai jaukūs ir draugiški ryšiai. Visi pirmieji metai šiuo ženklu ir buvo pažymėti. Sausio įvykių metu buvo paskelbta žinia iš Kauno apie tai, kas vyksta Vilniuje. Tuomet studijoje tą padarė mūsų Humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas Linas Bulota.

Budėjome vieną ar net dvi paras po sausio 13-osios. Bijojome, jog gali grėsti pavojus radijo ir televizijos filialui Kaune. Dėl to susirinkome VDU rūmuose S. Daukanto gatvėje. Dabartinis VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto pastatas tuomet buvo ką tik išvalytas, išnešta komunistų partijos biblioteka. Atsimenu, tie pastatai buvo tušti, ką tik gauti, toks nejaukumas. Pradėta iš pastatų ir atskirų erdvių kurti auditorijas, kurių daug nebuvo. Nežinau, kas mus pakvietė, turbūt patys susiorganizavome ir susirinkome vakare. Elektroninio pašto tuo laiku nebuvo, mobiliųjų taip pat, tad žinia keliavo iš lūpų į lūpas. Tai irgi rodo bendruomenės buvimą… Kiek prisimenu, susirinkome koks šimtas ar keli šimtai, visi labai išsibarstę, tačiau atmosfera labai įdomi. Kas atsisėdęs kampe groja dūdele, kas kur ant sofutės bučiuojasi, kas kortom žaidžia. Nes, iš tiesų, tokios didelės grėsmės juk nebuvo. Mes tik atsargumo dėlei ten buvom susirinkę. Pamenu, jog prasiskleidus korespondenciją atsakinėjau į draugų užsieniečių laiškus ir rašiau apie tai, kas įvyko Lietuvoje.

Buvome nusprendę praleist visą naktį. Per langus stebėjome mūsų bei radijo ir televizijos pastatų prieigas. Tiesą sakant, bandymų pulti nebuvo, pikas buvo praėjęs, bet tuomet mes to nežinojome. Iš esmės, tai daugiau buvo mūsų solidarumo ženklas. Ir net labai demokratiškas besiformuojančios bendruomenės ženklas. Juk daugelis dėstytojų mažai amžiumi skyrėsi nuo studentų.

Tam tikru metu man norėjosi pasivaikščioti: išėjau pažiūrėti, kas vyksta, perėjau per visą pastatą ir ketvirtam aukšte atradau dar vienas duris. Jos buvo neužrakintos, tad užlipau ant stogo. Net juokinga pasirodė, kad mes saugome pastato duris, o per tą stogą gali labai lengvai pereiti ant LRT pastato. Duris užrakinome, dabar tai atsimenu kaip romantišką naktį ant stogo.

Vėliau vyko žuvusiųjų sausio 13-ąją laidotuvės. Žinodama tą galimybę išeiti ant stogo, pasikviečiau daugiau žmonių, ir jas stebėjome nuo universiteto stogo. Visa Donelaičio gatvė buvo pilna žmonių ir judėjo link Petrašiūnų kapinių.“