Sausio 13-oji VDU centriniuose rūmuose. Prisiminimo fragmentai

Mindaugas Saulius Venslauskas, VDU profesorius emeritas

Atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą, tapau Gamtos mokslų fakulteto (tuo metu – Biologijos) dekanu, o tuo pačiu ir Rektorato nariu. Sausio 12 dieną Rektoratas susirinko anksti ryte. Pirmininkavo pasikeisdami mokslo prorektorius, prof. Vytautas Kaminskas ir studijų prorektorė, prof. Liucija Baškauskaitė. Buvo kalbama, kad studijos turi vykti įprasta tvarka, neribojant akademinio personalo ir studentų iniciatyvos dalyvauti demonstracijose ar protesto akcijose.

Diskutavome, kaip reiktų elgtis, jeigu desantininkai, siekdami užimti už sienos esantį Kauno radijo ir TV (KRTV) centro pastatą, bandytų veržtis per mūsų patalpas ir kartu mus išmestų į gatvę. Nutarta: i) laisvanoriškai rūmų neužleisti; ii) rektorato nariai kartu su studentais budės dieną ir naktį bei įsiveržėliams durų neatvers; iii) universitetas nedelsiant turi pasiųsti savo atstovus į Kauno kompartijos komitetą, ten surasti oficialų atstovą ir kartu bandyti susisiekti su Kauno desantininkų štabu, siekiant išsiaiškinti apie galimą ataką.

Akivaizdu, tokio mūsų noro sėkmė buvo abejotina. Nepaisant to, atstovais sutiko būti Atkuriamojo Senato pirmininkas prof. Jurgis Vilemas ir Senato narys prof. Algis Mickis. Jie tai padarė ir buvo patikinti, kad tokio įsakymo Kauno desantininkų štabas esą nėra gavęs. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad minėtų atstovų atsilankymas pas desantininkus įvyko jau po sausio 13 d.

Taigi, po įtemptos dienos, jau naktį grįžau namo, pavakarieniavęs priguliau ir per radiją klausiau diktorės Eglės Bučelytės pranešimus apie tai, kas vyksta prie televizijos bokšto. Staiga išgirdau jos paskutinius žodžius: „Jie jau ateina“.

Greit apsirengęs sėdu į „Žiguli“ ir važiuoju tiesiai į S. Daukanto gatvę. Sustojęs prie universiteto žvelgiu: dideliu greičiu atlekia pilnas ginkluotų kareivių sunkvežimis, mano didžiam nustebimui iš kairės ir galo lydimas apie dešimties lengvų automobilių, kuriuose sėdi po kelis jaunus vyrukus. Kohorta važiavo ir nuvažiavo. Nesupratau, kokie manevrai čia vyksta.

Pakilęs laiptais į antrą aukštą matau, kaip būrelis studentų ir keli dėstytojai žiūri tik pradėtą transliuoti KRTV centro laidą. Kalba susijaudinęs prof. Alfredas Smailys. Kalba lietuviškai ir baigia kreipdamasis į M. Gorbačiovą rusiškai. Po to kalba Medicinos instituto prof. Aronas Gutmanas – pradžioje kalba rusiškai ir, jeigu neklystu, glaustai angliškai išdėsto, kas vyko prie TV bokšto Vilniuje. Žinoma, kalbėtojai ir Lietuvos klausytojai tuomet tikėjo, kad bent mažą dalelę mūsų pagalbos šauksmo užsienis išgirs. Iš tikrųjų, jie labai neapsiriko.

Vėliau seka trumpi miesto atstovo ir Kauno žurnalistų (pavardžių neatsimenu) pasisakymai, kurių anglų kalbą ir mintis buvo sunku suprasti. Klausydamas stovėjau šalia prof. L. Baškauskaitės: „Liucija, kaip jums patinka anglų kalba kreipiantis į užsienio klausytojus?“. „Sunku suprasti ką jie nori pasakyti“, – atsakė L. Baškauskaitė.

Apsirengėm ir nudrožėm tiesiai į studiją, kurios darbuotojai L. Baškauskaitę maloniai priėmė ir greitai pakvietė prie mikrofono. Ji kalbėjo adekvačiai apie kritinę Lietuvos padėtį, sklandžiai, gražia anglų kalba. Ilgai studijoje neužsibuvęs grįžtu į rūmus. Vyksta diskusija su keliais rektorato nariais, ar atsargumo dėlei nereikėtų išvežti darbui būtiniausios aparatūros. Jeigu okupantų desantininkai užimtų pastatą, liktume be minimalių informacinių priemonių ir darbui reikalingos įrangos. Nutarta: būtina išvežti. Taigi, faksus ir kopijavimo aparatūrą, kompiuterius, filmavimo techniką ir kt. su studentų pagalba sukrovę į du automobilius nuvežėme į prof. V. Kaminsko garažą.

Kai grįžome į Universitetą, buvo apie 4 val. nakties. Keli dėstytojai ir grupė studentų sėdėjo foteliuose ir snūduriavo, bet ne visi. Kai kurie pakilioje nuotaikoje būriavosi antrame aukšte. Aiškiai neprisimenu, ar Kauno TV savo laidas dar transliavo. Svarbiausia – buvo plačiai diskutuojama apie džiugią žinią, kad okupantų desantininkai nesiryžo atakuoti Seimo. Širdyje didelis džiaugsmas, bet nerimas niekur nebuvo dingęs. Atsisėdau į fotelį ir greit užmigau.

Staiga, pažadintas stiklų dūžių trenksmo, pabudau. Sekė antras trenksmas. Blykstelėjo mintis: „Kelkis, grafe, bolševikų desantininkai, sudaužę frontinę vitriną ir stiklines duris, įsiveržė į vidų“. Greit pakilęs, skubu į pirmą aukštą. Matau 5-6 studentus, daugumą iš Ekonomikos ir vadybos fakulteto, energingai besisukiojančius aplink metalinę sienelę, prie kurios prieš kelias minutes dar buvo pritvirtintas komunistinės ideologijos teoretiko Karlo Markso bareljefas, sukurtas iš spalvoto stiklo gabaliukų.

Kelios prieštaringos mintys greit ėmė suktis mano galvoje. Galbūt šios nakties kruvini įvykiai Vilniuje sukėlė šių jaunų vaikinų emocinį transą, kuris virto fiziniais veiksmais, nukreiptais į aplinkos destrukciją? Kita mintis – ar akademinė aplinka yra ta vieta, kur aštrias problemas galima spręsti tokiu būdu? Sustoję ant spalvotomis stiklo duženomis apžertų grindų žiūrime vieni kitus. Tyla. Kažkas pasakė: „Reiktų iššluoti stiklus“. Teisybė, reikėtų, bet skaudžių įvykių atmintis išlieka, gal ir gerai, kad jos iššluoti negalima.

Išaušus sausio 13-osios rytui, iniciatyvūs kauniečiai į aikštelę prieš įėjimą į Universitetą atvairavo ir sustatė kelis „Kamaz“ sunkvežimius, ekskavatorių ir kelis didelius traktorius – tam, kad būtų užblokuotas lengvas patekimas į Universitetą ir prieiga tarp universiteto bei KRTV centro. Aikštėje prieš VDU rinkosi minia kovingai nusiteikusių kauniečių.

Prie manęs priėjo du vaikinai ir, rodydami į iškabą su užrašu „Kauno politinio švietimo namai“, paklausė, ką mes čia giname. Kreipiausi į aikštėje toliau stovinčius vyrus, kas galėtų šią atgyvenusią iškabą nukabinti. Vienas pagyvenęs vyriškis, atsinešęs iš automobilio įrankius, ėmėsi darbo. Pasirodė ne taip paprasta. Politinio bolševikinio švietimo iškaba buvo tvirtai prikalta. Kažkas atnešė mažą laužtuvą.

Matydamas, kad tikslas greit bus pasiektas, sėdau į automobilį ir nuvažiavau į tuo metu veikusį buitinių paslaugų centrą „Ąžuolas“. Čia viename ceche radau du vyrukus, paaiškinau reikalą ir po gero pusvalandžio turėjau iškabą, kur ant mėlyno stiklo auksinėmis raidėmis buvo užrašyta „Vytauto Didžiojo Universitetas“. „Kiek skolingas?“ – paklausiau tų mielų vaikinų. „Nieko, tai mūsų dovana universitetui“, – atsakė meistrai. Grįžęs vėl susiradau tą patį brandų vyriškį ir paprašiau, gal pritvirtintų naują iškabą. Po pusvalandžio siena kalbėjo: čia Vytauto Didžiojo Universitetas. Pilietis, pritvirtinęs iškabą, buvo Raudondvario gyventojas Antanas Ruškys.

Ryte prof. Liucija Baškauskaitė subūrė grupę Humanitarinių mokslų ir Ekonomikos ir vadybos fakultetų savanorių moterų, kurios jau sausio 13 dienos antroje pusėje pradėjo bendrauti su nukentėjusiaisiais prie TV bokšto Vilniuje. Jauni ir vyresnio amžiaus žmonės, patyrę įvairias traumas (be išoriškai matomų sužeidimų), be pertraukos iki vėlyvo vakaro lankėsi ir guodėsi baisia patirtimi. Universiteto moterys, kantriai išklausydamos, užrašinėjo kiekvieno nukentėjusio individualią patirtį, potrauminių būsenų požymius, amžių, profesiją, gyvenimo vietą ir kt.

Žinia, kad tokia nukentėjusių registracija vyksta Universitete, buvo paskelbta atitinkamoje KRTV centro radijo laidoje. Nukentėjusių registravimas buvo prasmingas, nors ir neplanuotas sumanymas, kurio įgyvendinimas tęsėsi dar ilgai po sausio dienų.

Nežinau, koks šios vertingos medžiagos tolimesnis likimas. Negalėjau tuo metu įsigilinti ir gerai neprisimenu pavardžių pasiaukojančiai dirbusių kolegių, kurių prasminga veikla nusipelno atgaivinto atminimo ir gilios pagarbos. Tai galėtų padaryti jauni universiteto istorikai.

Romualdo Požerskio nuotr.