Prof. R. Petrauskaitė apie piliečių mokslo galimybes ir perspektyvas

Piliečių mokslo reiškinys – vis dar nauja, nepažinta ir pernelyg mažai dėmesio sulaukianti tema Lietuvoje. Ypač didelis kontrastas išryškėja mėginant šį fenomeną gretinti su Vakarų Europoje vystomais piliečių mokslo projektais, kurie jau senokai peržengė lokalaus intereso ribas ir tapo nacionalinių strategijų taikiniais. Apie tai ir daugelį kitų piliečių mokslo aktualijų neseniai paskelbtuose interviu kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai.

VDU Gamtos fakulteto Aplinkotyros katedros profesorė Regina Gražulevičienė interviu „Piliečių mokslas: puikus būdas įsitraukti į mokslinius tyrimus“ teigė, jog  piliečiai drąsiai turėtų teikti savo siūlymus mokslininkams ir formuluoti mokslinių tyrimų klausimus – tai sėkmingo ir efektyvaus bendradarbiavimo kelias.

Interviu „VDU docento dr. T. Berkmano įžvalgos apie piliečių mokslą“ nuskambėjo panaši nuomonė. Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros dėstytojas Tomas Berkmanas teigė, jog nors piliečių dalyvavimas moksliniuose tyrimuose ir nėra savaime būtinas, tačiau neabejotinai galimas ir turintis daug privalumų.

Pašnekovai vieningai tvirtino, jog Lietuvoje būtina intensyvinti mokslininkų profesionalų ir piliečių bendradarbiavimą. Tai galėtų tapti bet kurios mokslo srities tyrimų sėkmės garantu. Savanoriška piliečių pagalba sukaupti įvairių duomenų masyvai sudarytų sąlygas mokslininkams efektyvinti mokslinius tyrimus, padėtų greičiau pasiekti suplanuotus rezultatus ir skatintų mokslo pažangą.

Vykdydama „Erasmus+“ projektą „Universitetų bibliotekos, stiprinančios akademinės bendruomenės ir visuomenės ryšį per piliečių mokslą Baltijos šalyse“ (University libraries strengthening the academia-society connection through citizen science in the Baltics (LibOCS), Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka tęsia interviu ciklą su piliečių mokslo srityje dirbančiais mokslininkais ir šiandien kalbina VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros profesorę Rūtą Petrauskaitę.

Mokslininkė specializuojasi semantikos ir pragmatikos, tekstynų lingvistikos, stabiliųjų žodžių junginių ir kasdienės kalbos metaforų tyrimuose. Ypač daug dėmesio skiria leksikologijai, leksikografijai, sociolingvistikai, pragmatikai, kompiuterinei lingvistikai, teksto ir tekstynų lingvistikos problemoms. R. Petrauskaitė vadovauja 2022 metų pavasarį įsteigtam VDU Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų institutui. Taip pat yra VDU mokslo klasterio „Teksto ir balso skaitmeniniai tyrimai, išteklių ir technologijų kūrimas bei taikymas” vadovė. Buvusi ilgametė VDU Kompiuterinės lingvistikos centro vadovė šiuo metu aktyviai dalyvauja tarptautiniuose mokslo projektuose. Kartu su gausiu būriu kolegų vykdo projektą “Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas” ir yra Europos Komisijos patvirtinto Europos universitetų aljanso projekto „Transform 4 European Research and Innovation“ (T4ERI) tyrėja. Taip pat yra įsitraukusi į kitas projektines veiklas, yra CLARIN-LT nacionalinio konsorciumo narė, dalyvauja įvairiuose mokslo renginiuose, skaito paskaitas. Be kita ko, R. Petrauskaitė yra mokslo žurnalo „Darbai ir Dienos“ vyriausioji redaktorė ir žurnalų “International Journal of Corpus Linguistics” bei “Archyvum Lituanicum” redakcinės kolegijos narė.

Gerbiama Profesore, kaip Jūs apibrėžtumėte piliečių mokslo (citizen science) sąvoką ir jos turinį?

Pirmą kartą išgirdusi šį terminą prisiminiau A. Vienuolio apsakymą apie astronomą Šmukštarą. Būtent tokį įsivaizdavau mokslininką mėgėją – apsišvietusį, besidomintį gamtos reiškiniais, tačiau neprofesionalą, kuris savo paties tyrimams gali skirti tik laisvalaikį, tačiau dažnai nenusileidžia, o kartais apsiskaitymu, erudicija net ir pranoksta profesionalus. Šiaip tai šis terminas nėra tikslus, nes visi mes esame piliečiai, ir mokslininkai, ir kiti mokslu besidomintys. Žinodama, kada ir kaip atsirado šis terminas, sieju jį su mokslininkų profesionalų atsivėrimu plačiajai visuomenei ir siekiu su ja bendradarbiauti.

Ar piliečių dalyvavimas moksliniuose tyrimuose yra būtinas?  

Nebūtinas, bet pageidautinas. Tai priklauso nuo konkrečios mokslo srities, krypties, šakos, temos, net tyrimo metodų. Yra piliečiams sunkiau ar lengviau pasiekiamų tyrimų.

Kokius tyrimus išskirtumėte, kaip prioritetinius, į kuriuos pirmiausiai reikėtų skatinti piliečius įsitraukti?  

Tuos, kurie susiję su duomenų kaupimu, tarp jų kalbos vartosenos ir nuomonės tyrimais.

Koks turėtų būti mokslininkų bei piliečių bendradarbiavimas vykdomo mokslo projekto kontekste? Ar piliečiai tik padeda tyrėjams, rinkdami duomenis, ar reikalingas ir grįžtamasis ryšys: tyrėjai informuoja ir šviečia piliečius, kviečia į viešus rezultatų svarstymus, vykdo mokslo komunikaciją?   

Mokslo komunikacija, jo populiarinimas yra pirmas žingsnis siekiant pritraukti kitus piliečius, o juos pritraukus – nebepaleisti, nes žmonių iš šalies nuomonė visada svarbi. Neprofesionalai dažnai atkreipia dėmesį į svarbius, bet mokslininkų neįvertintus dalykus.

Ar piliečiai turėtų ir galėtų patys formuluoti mokslinių tyrimų klausimus ir teikti savo siūlymus mokslininkams?  

Taip, žinoma, tik tam reikia sukurti ir turėti veikiančius gerus mokslininkų ir jų pagalbininkų tinklus, bet tai, kaip ir visa kita, kainuoja ir užtrunka. Projektai yra per trumpi, kad juose iškart galėtų dalyvauti anksčiau į piliečių mokslą neįsitraukę asmenys.

Kaip Jūs manote, ar piliečiai turėtų ir galėtų teikti paramą moksliniams tyrimams? Pavyzdžiui, piliečiai teikia finansinę paramą, mokslininkams skolina ar dovanoja įrangą, medžiagas ir kt.  

Pirmiausia reikia pasakyti, kad piliečiai bet kuriuo atveju teikia paramą kaip mokėtojai mokesčių, iš kurių ir yra finansuojamas mokslas. Dėl to būtinas grįžtamasis ryšys visuomenei, kad ji suprastų, kam panaudojami jos pinigai. Na, o teikiantys paramą ir tą galintys daryti piliečiai vadinami rėmėjais. Esama daugybės fondų ir fondelių, skirtų įvairioms sritims. Labiausiai remiami vėžio tyrimai, dažnai nuo šios ligos mirusių žmonių ar jų artimųjų lėšomis. Gaila, kad dėl biurokratinių kliūčių tų pačių tyrimų rėmimas iš kelių šaltinių sunkiai įgyvendinamas.

Pasidalykite savo įžvalgomis, kaip būtent piliečių dalyvavimas susijęs su Jūsų vykdomų tyrimų plėtra?   

Bet kokie gyvosios sakytinės kalbos tyrimai susiję su žmonių sutikimu, kad jų kalba būtų įrašoma. Ir ne tik. Vėliau prisireikia paaiškinimų ar kitokios pagalbos šifruojant duomenis. Tai tik vienas pavyzdys, bet jų esama daug dialektologijos, folkloristikos, etnomuzikologijos ir kitose srityse, kurioms labai svarbūs medžiagos pateikėjai.

Gal galėtumėte įvardinti, kokia visgi ši patirtis? Tik teigiama, ar galėtumėte išskirti ir neigiamų aspektų? 

Studijuodama ir vėliau dirbdama Lietuvos veterinarijos akademijos muziejuje vasaras praleisdavau ekspedicijose, tai buvo neįkainojama patirtis, išmokiusi vertinti jų metu surinktus duomenis, bet tuo pat metu ir tikrinti jų patikimumą.

Kaip manote, ar piliečių mokslas Lietuvoje yra pakankamai aktualizuotas ir matomas? Ką reikia padaryti, kad piliečių mokslo sklaida būtų lengvesnė ir skvarbesnė?   

Lietuvoje tuo vardu įvardintos veiklos dar nematome, bet esu tikra, kad pats reiškinys egzistuoja, tik reikia išmokti jį atpažinti ir panaudoti saviems tikslams.

Ar matote mokslininkų, piliečių ir bibliotekininkų, taip pat kitų atminties institucijų darbuotojų bendradarbiavimo ateitį? Ar toks bendradarbiavimas prisidėtų prie progresyvaus mokslo ir visuomenės dialogo bei mokslo pažangos?   

Be abejo. Bendras darbas siekiant to paties tikslo visada suartina skirtingų profesijų žmones.

Dėkojame gerbiamai profesorei Rūtai Petrauskaitei už įžvalgas.

Besidominčius piliečių mokslo tema kviečiame pasidalyti savo mintimis ir prisidėti prie vykdomo Erasmus+ projekto įgyvendinimo. Skirkite minutę savo laiko ir dalyvaukite trumpoje anoniminėje apklausoje. Visi duomenys bus naudojami tik apibendrintai. Anketą rasite čia.