Prof. Alpo Russi. Apie Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimą

Alpo Rusi, buvęs Ambasadorius, Vytauto Didžiojo universiteto vizituojantis dėstytojas.
2020 m. sausio 14 d., Lietuvos ambasada Helsinkyje

 1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų pajėgos šturmavo Seimo rūmus ir Televizijos bokštą Vilniuje. Beginkliai Lietuvos civiliai susidūrė su sovietų kareiviais. Keturiolika žmonių žuvo, šimtai buvo sužeisti. Noriu pagerbti sausio įvykių aukų atminimą – jų drąsa atvėrė kelią į nepriklausomybę ir laisvę.

Estija, Latvija ir Lietuva buvo paskutinės šalys, prijungtos prie Sovietų Sąjungos, ir pirmosios, kurios ją paliko 1991 m. Per 51 metus, kol buvo okupuotos komunistų, jos taip ir nebuvo nei kultūriškai, nei politiškai integruotos į sovietų imperiją.

Iki Sovietų Sąjungos žlugimo, Suomijos užsienio politika buvo paremta Europos status quo palaikymu. Nors politiškai Suomija nebuvo Rytų Europos dalis, pagal 1948 m. sutartį, ji priklausė sovietų strateginių interesų sferai. Tačiau 1986-ųjų vasarą prasidėjus „Glasnost“ ir perestroikai Europos saugumo srityje prasidėjo revoliuciniai pokyčiai. Ideologinė atskirtis tarp Rytų ir Vakarų pradėjo sparčiai nykti – bet, žinoma, to nebūtų atsitikę be protesto judėjimų ir profsąjungų, tokių kaip Lenkijoje, pastangų.

1989-ųjų pabaigoje, rašydamas knygą „After the Cold War: Europe’s New Political Architecture“, nerimavau, kad Sovietų Sąjunga sugrįš prie stalinizmo. M. Gorbačiovas teigė, kad jo „bendrų Europos namų“ vizija siekė sugriauti karinę konfrontaciją tarp dviejų sąjungų, tačiau iš tiesų pagrindinis tos vizijos tikslas buvo išsaugoti socializmą ir Sovietų Sąjungos vienybę. Istorija parodė, jog socializmas buvo gelbėjamas vieninteliu būdu – ne su demokratija, o su tankais.

Vladimiras Bukovskis, aprašydamas M. Gorbačiovo susitikimus su Vakarų šalių vadovais, pažymėjo, jog vyravo baimė dėl jo reformų žlugimo – vakariečiai, ir ne tik socialistai ar socialdemokratai, nerimavo, kad M. Gorbačiovui kapituliavus neigiamas pasekmes patirtų socialistinės partijos vakaruose, iškiltų didžiulė grėsmė saugumui Europoje. 1989-ųjų spalį buvęs Vakarų Vokietijos kancleris Willy Brandt perdavė M. Gorbačiovui: „Kartu su draugais skandinavais darėme spaudimą Baltijos šalims, kad jas nuramintume. Jei reikia, esame pasiruošę pasakyti joms, kad nežaistų su ugnimi ir palaikytų (sovietų) federaciją. Horizonte – ne socializmo pabaiga, o jo nauja pradžia“.

Nepriklausomybės aktas, kurį 1990 m. kovo 11-ąją pasirašė visi Lietuvos Aukščiausios Tarybos nariai, žymėjo pirmąjį kartą, kai okupuota valstybė paskelbė nepriklausomybę nuo žlungančios Sovietų Sąjungos. M. Gorbačiovas Nepriklausomybės aktą pavadino neteisėtu, Sovietų Sąjunga reikalavo jį atšaukti, pradėjo sankcijas prieš Lietuvą, tarp jų ir ekonominę blokadą. Tačiau proceso jau nebuvo galima sustabdyti. 1990-ųjų gegužės 31 d. Moldovos TSR Aukščiausioji Taryba balsavimu pripažino Lietuvos nepriklausomybės atstatymą.

Suomijos Prezidentas Mauno Koivisto, vadovavęs šaliai 1982–1994 m., mėgo sakyti, jog Suomijos užsienio politika buvo iš esmės skirta santykiams su Sovietų Sąjunga. Jo suformuluota pozicija į įvykius Baltijos šalyse akcentavo atsargumą. Manau, prezidento pozicija sutapo su ta, kurią 1988-aisiais išsakė užsienio reikalų ministras Kalevi Sorsa – kad Baltijos klausimas buvo sovietų vidaus klausimas. Susitikęs su Estijos Aukščiausios Tarybos pirmininku Arnoldu Ruuteliu, M. Koivisto atsisakė jį tiesiogiai palaikyti kovoje dėl nepriklausomybės be derybų su M. Gorbačiovu – prezidentas pamokslavo apie istoriją ir tikino, kad geriau šalia savęs turėti draugus, o priešus – toli.

1990 m. rugsėjį Helsinkyje su Suomijos valstybės vadovu susitiko JAV Prezidentas George‘as H. W. Bushas. Konfidencialiame susitikimo protokole, kuris vėliau buvo išslaptintas, užfiksuota diskusija, kurioje JAV vadovas sako, jog kurį laiką nerimavo dėl galimo kraujo praliejimo Baltijos šalyse. M. Koivisto jam atsakė taip: „Yra problemų su mažumomis. Ryga yra labai priklausoma nuo žaliavų iš Rusijos – tai, ką jie pagamina, gali būti parduodama tik Rusijai. Šiaurės Rytų Estija yra rusiška – jie nori savos nepriklausomybės“.

Tą patį rudenį, kai dirbau Suomijos užsienio reikalų ministerijoje, Italijoje susitikau su Boriso Jelcino patarėja Galina Starovoitova – ji atskleidė, jog tuometinis Rusijos TSFR pirmininkas planuoja atsikratyti visų jėga užimtų teritorijų, įskaitant ir anksčiau suomiams priklaususią Kareliją, taip pat ir Baltijos šalys turėtų tapti nepriklausomomis. Šį pokalbį aš iki šiol puikiai prisimenu.

Toliau sekę dvylika mėnesių, iki 1991-ųjų rugsėjo, buvo lemiamas laikotarpis Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalims. 1990 m. lapkritį ESBO susitikime Paryžiuje M. Gorbačiovas skubiai susitiko su Suomijos prezidentu – savo memuaruose M. Koivisto rašo, jog po šio susitikimo jam buvo akivaizdu, kad artimoje ateityje prieš Baltijos šalis bus panaudota sovietų armijos jėga. 1991-ųjų sausio pradžioje tiek per oficialius, tiek neoficialius (KGB) kanalus M. Koivisto gavo nerimą keliančius pranešimus apie sovietų karių intervenciją. Tačiau žiniasklaidoje jis neigė, kad buvo gavęs tokių įspėjimų. Likus trims dienoms iki apgulties Vilniuje, Suomijos prezidentas pareiškė žurnalistams, kad jis palankiai žiūri į Baltijos šalių nepriklausomybę, bet kad ji turėtų būti pasiekta pagal Konstituciją – kitaip tariant, bendradarbiaujant su Maskva.

Po sausio 13-osios Vilniuje bei sausio 18-osios Rygoje, kur žuvo dar penki žmonės, M. Koivisto perdavė užsienio reikalų ministerijai, kad Suomija neprisijungs prie kovos prieš sovietus. Tačiau, kadangi visa sąjunga tuomet išgyveno visišką ekonominį ir politinį pakrikimą, M. Gorbačiovas neturėjo nei valios, nei priemonių užkirsti kelią Baltijos šalių atsiskyrimui. Kalbinamas televizijoje, M. Koivisto kaltę dėl įvykių Vilniuje suvertė radikalams ir sukritikavo žiniasklaidą, kuri, anot jo, skelbė sufabrikuotą informaciją apie padėtį Baltijos šalyse. Ši klaida pakenkė jo reputacijai ne tik Suomijoje.

M. Koivisto stokojo supratimo apie platesnį saugumo kontekstą Europoje ir Sovietų Sąjungoje. Čia verta pažymėti, jog Suomijos prezidentai neturi savos administracijos, tik keletą darbuotojų, o ir pats M. Koivisto buvo linkęs daugiau dirbti savarankiškai. Mano nuomone, jis palaikė ir M. Gorbačiovą, ir Jaltos susitarimą dėl stabilumo. Japonijos ministrui pirmininkui jis yra pasakęs taip: „Platesnių interesų vardan, svarbu, kad Sovietų Sąjunga palaikytų tvarką Rytų Europoje“.

1991 m. vasario 11-ąją Islandijos parlamentas balsavimu patvirtino, kad 1922-aisiais šios šalies paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas vis dar galioja, kadangi Islandija niekada formaliai nepripažino Lietuvos pavaldumo Sovietų Sąjungai, ir kad nedelsiant turėtų būti užmegzti pilnaverčiai diplomatiniai santykiai. Tai pagilino konfliktą su Maskva, tačiau jokia kita šalis dar neskubėjo pripažinti Lietuvos. Suomijos vyriausybė kovo 27-ąją išleido raštą, kuriuo pareikalavo užmegzti dialogą. M. Koivisto tikriausiai suprato, kad Suomija laikosi kiek nuošaliau, nei kitos Šiaurės valstybės, Baltijos šalių atžvilgiu.

Kovo pabaigoje susitikęs su JAV prezidentu, Estijos valstybės vadovas A. Ruutelis padėkojo jam už Amerikos vaidmenį užkertant kelią sovietų jėgos panaudojimui Baltijos šalyse. Tuo metu M. Gorbačiovo padėtis ir toliau atrodė kebli, o ateitis jau buvo siejama su B. Jelcinu. G. H. W. Bushas atkakliai tvirtino, kad įmanoma derybomis pasiekti išeitį, tačiau A. Ruutelis nesutiko. Vertindamas padėtį, Estijos vadovas patikino, jog M. Gorbačiovo veiksmai neatitinka jo žodžių.

„Sausio pabaigoje jis vėl pasakė, kad yra demokratijos pusėje. Tačiau, ką besakytų, jis svyruoja ir palaipsniui eina link partokratijos. Tai tikrai paveikė ir jo santykius su B. Jelcinu, nors jie skirtingi ir kaip asmenybės. Tegu Baltijos šalys būna demokratijos Sovietų Sąjungoje išbandymu. Reaguojant į stagnacines SSRS galias, svarbu likusiam pasauliui atskleisti aiškų jų veiklos atvaizdą“, – pažymėjo A. Ruutelis.

Savo ruožtu JAV prezidentas paaiškino, jog prašė M. Gorbačiovo palaikyti Baltijos šalių nepriklausomybę. Pats M. Gorbačiovas taip pat buvo pažadėjęs joms nepriklausomybę, tačiau sakė, kad „tam pasiekti reikės ne vienerių metų“. Vėliau G. H. W. Bushas viešai paskelbė, kad jei sovietai panaudotų ginkluotas pajėgas prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją, JAV reaguotų atitinkamai. Šis jo žodinis grasinimas liko nepatikrintas.

Birželį Sovietų Sąjunga nutraukė ekonomines sankcijas prieš Lietuvą, nes šalis inicijavo 100 dienų moratoriumą Kovo 11-osios aktui dėl nepriklausomybės atstatymo. Mėnesio pabaigoje, kai M. Koivisto Maskvoje susitiko su B. Jelcinu ir M. Gorbačiovu, pastarasis paaiškino: „Baltijos šalims pasiūlėme atsiskyrimo procesą“. Prezidentams aptarinėjant ekonomines problemas ir dvišalius klausimus, Suomijos vadovas nepajautė jokio ženklo, kad sovietų komunistų partijoje vyko arši kova dėl valdžios.

Rugpjūčio 19-ąją Maskvoje įvyko stalinistų, vadovaujamų Janajevo, bandymas perimti valdžią. Taline sovietų kariai bandė užimti televizijos stotį, tačiau nesėkmingai. Pučas baigėsi trečiadienį. Tačiau didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“ suspėjo išspausdinti vedamąjį straipsnį, kuriame praktiškai pasveikino perversmą, nes „stabilumas Sovietų Sąjungoje visuomet buvo naudingas suomių ir sovietų santykiams“. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas po šios krizės tapo naujuoju griūvančios šalies lyderiu. Jo veiksmai paskatino Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimo procesus.

Po nepavykusio perversmo M. Koivisto surengė spaudos konferenciją, kurioje atsargiai pareiškė, kad įvykiai Maskvoje leidžia Baltijos šalims sustiprinti savo autonomiją ir pagerinti sąlygas visavertės nepriklausomybės pasiekimui tolimesnėje perspektyvoje. Tai buvo dar gana švelniai pasakyta. Taip pat Suomijos vadovas garsiai aptarė „skausmus, kuriuos išgyveno sovietų kariuomenė perversmo metu“. Maždaug tuo pat metu Islandija pripažino Estijos nepriklausomybę.

Memuaruose M. Koivisto tikina, kad Baltijos šalių atžvilgiu suomiai laikėsi panašios linijos, kaip ir JAV: neva jų tikslas buvo palaikyti gerus santykius tiek su Maskva, tiek su Baltijos šalimis. Tačiau toks komentaras skamba abejotinai. Dokumentai rodo, jog M. Koivisto pirmenybę teikė SSRS socializmo reformoms ir stabilumui, o ne Baltijos šalių nepriklausomybei. Negana to, jis buvo aršus socialistas, taigi, palaikė M. Gorbačiovo pastangas išgelbėti socializmą, ir pritarė Jaltos susitarimui, tai yra, sovietų valdymui Rytų Europoje, saugumo vardan. Jis nenorėjo klausyti, ką sako eiliniai piliečiai – ir, aišku, jis nebuvo vienintelis Vakarų lyderis, kuris to nenorėjo.

1991-ųjų rugpjūtį radome dokumentus, kurie atskleidė, jog Suomija niekada de jure nepripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos okupacijos. Taigi, atnaujinome diplomatinius santykius, užmegztus su Baltijos šalimis 1920 metais. Apie tai rugpjūčio 25-ąją paskelbė ministras pirmininkas Esko Tapani Aho. Rugsėjo 6-ąją Baltijos šalių nepriklausomybę pripažino ir Sovietų Sąjunga – tačiau konfliktas tarp jų tuo nesibaigė; sovietų kariai nesitraukė iš Baltijos šalių.

E. Aho aptarė pastarąjį klausimą ir lankydamasis Baltuosiuose rūmuose, susitikime su JAV prezidentu G. H. W. Bushu ir jo atstovais 1992-ųjų gegužės 13 dieną. „Baltijos šalys sako, kad blokuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos bendrą sutarimą, jei su jomis nebus bendradarbiaujama išvedant Rusijos karius iš savo valstybių. Tai nėra ESBK klausimas – anksčiau šitaip ESBK nėra veikusi. Manau, turime rasti būdą bendradarbiauti, nes Baltijos šalys nelabai noriai laikosi ESBK principų – nenorėtume, kad Helsinkyje iškiltų tokių problemų“, – ragino JAV Valstybės sekretorius Jamesas Bakeris.

Galiausiai, 1992 metų liepą Helsinkyje įvyko susitikimas tarp Baltijos šalių vadovų ir G. H. W. Busho, kuris buvo labai svarbus sprendžiant Rusijos karių išvedimo klausimą. V. Landsbergis nerimavo, kad Rusija priešinsis karių išvedimui. Estijos ambasadorius Suomijoje Lennart Meri pastebėjo, jog tai naujos „brežneviškos“ doktrinos ženklas – neva „Rusija turi pareigą ginti visus rusus karinėmis priemonėmis“. Karių išvedimas užtruko gerokai per ilgai. Baltijos šalys šito nepamiršo ir, nieko keisto – 2004-aisiais prisijungė prie NATO.