Mobingo Lietuvoje nebuvo ir nėra

Prof. dr. Jolita Vveinhardt, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas

Perskaitę šią antraštę, mobingo teisinio sutramdymo priešininkai ploja: „Mes seniai, dar prieš priimant Darbo kodeksą, tai sakėm!“. Įstatymų leidėjai lengviau atsidūsta. Profsąjungos pyksta ir trypia kojomis. Per tūkstantį paskaitose apie mobingą klausiusių, o dabar įmonėse ir įstaigose plušančių, studentų pirštais sukioja smilkinius – profesorė pakvaišo. O aš sakau – nėra ir taškas. Kaip ir anksčiau nebūdavo savižudybių. Netrukus įrodysiu.

Sąmokslo teorijomis netikime

Smalsus skaitytojas nepatingėjęs į „Google“ paieškos langelį įveda žodį „mobingas“ ir randa apie 19 800 tūkst. rezultatų: lygiai tiek pat daugiau nei buvo prieš 10 metų. Ir jau rašo piktus komentarus. Dar smalsesnis klausia, o kur tas mobingas dingo?

Atsakau – niekur nedingo, nes niekada jo ir nebuvo. Ir visiškai pritariu manantiems, kad mobingą, kaip ir COVID-19, sugalvojo užsienyje gyvenantys sąmokslininkai. Jie pasistengė, kad italų, prancūzų, danų, vengrų ar net kaimynų lenkų (visiems išvardyti gaila mielo skaitytojo akių) įstatymų leidėjai jį įtrauktų į darbo įstatymus. Nesvarbu, kokiu pavadinimu – patyčiomis, mobingu ar priekabiavimu. Ir, kad mažai nepasirodytų, numatė baudžiamąją atsakomybę. Bet mes sąmokslų teorijomis netikime, todėl mobingo, kaip jį bepavadintume, neturime.

Lietuviai – protingesni už lenkus

Prašau, perskaitę antraštę, neįžvelkite nacionalizmo ir tautinės nesantaikos kurstymo – to neleistų padaryti ir mano pavardė. Bet, drįstu spėti, kad darbuotojai nėra labai išsilavinę (nedrįstu spėlioti, kas kelintas darbdavys man pritars), todėl jie tiki visokiomis sąmokslų teorijomis, tarp kurių – ir apie mobingą. Kodėl taip sakau?

Su kolega iš WSB universiteto Lenkijoje, kuriame taip pat dirbu, susiginčijome, kur darbuotojai – Lietuvoje ar Lenkijoje – lengviau tiki sąmokslo teorijomis apie mobingą. Ir ką manote, laimėjau! Žinoma, stačiau už lietuvius (norėčiau, kad taip sektųsi ir su „Žalgiriu“).

Atlikome mokslinį tyrimą pagal visus keliamus reikalavimus. Nesileisiu į detales (skaičių daug), tik paminėsiu, kad žiūrėjome, kurie darbuotojai manosi patyrę mobingą ir dėl to jaučiasi nelaimingi. Pavyzdžiui, beveik 13 proc. lietuvių nurodė, kad su jais negražiai komunikuojama, neteisingai elgiasi vadovai, jie yra menkinami kaip asmenys ir darbuotojai ar net patiria materialinę žalą. Lenkijoje tokių buvo daugiau nei 15 proc. Daugiau kaip trečdalis iš jų Lenkijoje ir ketvirtadalis Lietuvoje galvojo išeiti iš darbo.

Taigi, atsakymas: Lenkijoje yra blogiau. Ypač viešajame sektoriuje.

Jau sakiau, kad sąmokslininkai įveikė Lenkijos įstatymų leidėjus, o tarnautojai (gi visi žino, kad pastarieji neturi ką veikti) įstatymus varto ir tiki viskuo, kas juose rašoma. Darbininkai laiko neturi, įstatymų neskaito, todėl jaučiasi geriau. Nors vis tiek blogiau nei lietuviai. Lietuviai įstatymuose neturi ką skaityti, nes mobingas juose neminimas, todėl yra žymiai laimingesni. Reikalas tas, kad su mobingu susidūrę darbuotojai (mes jau žinome, kad tik manosi susidūrę) blogiau dirba, prasčiau elgiasi su klientais ir paslaugų ar produktų vartotojais, dažniau serga. Todėl, kaip skaičiuoja tyrėjai, dėl to vėjais paleidžiami milijonai eurų. Trauk jį devynios tą mobingą, nereikia jo mums!

Be mobingo – ramiau

Mobingo mums nereikia ir dėl dar vienos labai rimtos priežasties. Nejauku skaityti apie darbe atėmusius sau gyvybę medikus, policininkus ar kultūros darbuotojus. Dar nejaukiau jų viršininkams: patikrinimai, komisijos, o dar kokio ministro pagrūmojimai! Paprastai komisijos nieko neranda (mobingo juk nėra), bet vis tiek nesmagu.

Štai praėjo metai po mediko savižudybės Vilniaus ligoninėje ir – tyla. Kodėl reikėtų prieš šventes gadinti nuotaiką dėl to, ko nebuvo. O kadangi nieko rimto nebuvo, tai atitinkamu rimtumu į šį reikalą pažiūrėjo ir LR Sveikatos apsaugos ministerija: įsteigė pasitikėjimo liniją, pakvietė skambinti anonimiškai. „Šios pagalbos linijos įsteigimas yra svarbus žingsnis, siekiant operatyviai gauti informaciją apie neigiamas situacijas“, – paaiškino ministerijos komunikacijos atstovai.

Anoniminės linijos ir apklausos labai gerai (tą mes gerai žinome iš netolimos praeities): darbuotojai išlieja emocijas, nurimsta, gavusi „signalą“ komisija susitinka su kolektyvu, direktoriais, išklauso, palinguoja galvas ir išvažiuoja. Juk mobingo ir nukentėjusių nėra – ko norėti iš tų anonimų, jie tik neigiamus komentarus generuoja. Taip visi ilgai ir laimingai gyvena toliau. Svarbu, kad skambintų pagalbos linijos numeriu, tik ne žurnalistams. Tie, kaip mes žinome, visuomet priskaldo malkų lygioje vietoje. Malkų mums irgi nereikia.

Nesakau, kad sąmokslų teorijomis netiki visi darbdaviai. Kai kurie labai tiki. Ypač tarptautinių įmonių. Kadangi mano darbas – platinti sąmokslo teorijas, dažniausiai mobingą ten randu. O jie, tų įmonių vadovai, kadangi turi daug laisvo laiko, organizuoja pertvarkas, rengia prevencines programas, gadina popierių (t.y., elektrą ir akis), nes yra naivūs ir nieko nesupranta. Džiugu ir man. Svarbu, kad visi būtų patenkinti – ir darbuotojai, ir direktoriai.

Sistema ramina nervus

Ir dar pasakysiu, kodėl mums nereikia to mobingo. Štai, prisiskaito žmogus apie mobingą, prisiklauso ir, kai atleidžia, bėga skųstis į Valstybinę darbo inspekciją. Kadangi įstatymų rengėjai gerai žino, kad mobingo nėra, tai ir Darbo inspekcijos nesivargina, žmogaus atstovauti neįpareigoja.

Inspektoriai skundą pateikusįjį pasiunčia į Darbo ginčų komisiją ar prokuratūrą. (Kai kurie inspektoriai irgi tiki sąmokslo teorijomis, todėl net straipsnius iš Baudžiamojo kodekso padiktuoja). Prokurorai siunčia patiems bėgti į teismą. Ne jų darbas galvas kvaršintis tuo, kuo neprivaloma kvaršintis.

Pabėgioja žmogelis (sportas – sveikata), išsipasakoja. Žiū, ir apsiramina, galvoti pradeda. Pinigų advokatams ir taip neturi, o darbdavys turi – nors vežimu vežk. Tai kam dar tuos ištąsytus nervus tąsyti? Mobingo, taigi, nėra.

Vietoj pabaigos, arba happy-endas

Šiame tekste 27 kartus buvo paminėtas žodis mobingas. Ne todėl, kad jis yra Lietuvoje, o tam, kad būtų paneigtas. Kaip ir prieš kelerius metus paskelbtas „Eurofound“ tyrimas, skelbiantis, kad Baltijos šalys patenka tarp tų, kur mobingo (vadinamo neigiamu socialiniu elgesiu) raiška viršija ES vidurkį – kitaip tariant, yra didesnė nei 14 proc. Nėra to mobingo ir taškas. Tad noriu palinkėti mieliems skaitytojams ir darbuotojams netikėti sąmokslo teorijomis, o įstatymų rengėjams – ramių apsipirkimų prieš šventes. Juk turi būti kažkas gražaus prieš Šv. Kalėdas tokiu nelabai gražiu metu, o aš jaučiuosi prie to prisidėjusi.