Kavolio dirbtuvės. Moralinis skurdas kaip sovietmečio palikimas

Dr. Dainius Genys, Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras, Vytauto Didžiojo universitetas

2022 m. gruodžio 16 dieną Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje vyko „Kavolio dirbtuvių“ trečiasis seminaras „Moralinis skurdas kaip sovietmečio palikimas“.

Kodėl pasirinkta būtent tokia forma, atsakymą galima rasti organizatorių kvietimo pagrindime – ieškota „mažiausiai varžančių, vien tik tiriamojo bei intelektualinio intereso išplaukiančių bendro svarstymo formų. Dirbtuvė leidžia susirinkti tiems, kurie galbūt nėra nešini išbaigtais pranešimų tekstais, o tikisi to, ko tradicinėse konferencijose beveik nebebūna: pažinčių, diskusijų, pokalbių, keitimosi įžvalgomis ir atsakinėjimo klausimais į klausimus“. Formos sėkmę liudija beveik šešias valandas (tik su trumpomis kavos pertraukėlėmis) trukusios gana intensyvios diskusijos.

Renginys prasidėjo nuo dviejų filosofų – prof. M. Drungos ir prof. G. Karoblio – pranešimų, kurie sugeneravo pamatinių idėjų diskusijai ir nušvietė problemą iš dviejų perspektyvų. M. Drunga rėmėsi labiau klasikine filosofine prieiga ir aptarė moralinio skurdo problemą istoriniu filosofiniu kampu, išryškindamas moralės ir politinės santvarkos (sovietinės vs. demokratinės) sankabas.

Tuo tarpu G. Karoblis revizavo teologo, kunigo J. Juraičio įžvalgas, iš kurio ir buvo pasiskolintas terminas „moralinis skurdas“, kuriuo jis apibūdino lietuvius po išgyvento sovietmečio. Diskusiją moderavo (bendru sutarimu) prof. istorikas E. Aleksandravičius, vėliau į diskusiją jungėsi kiti dalyviai.

Neperklausius renginio stenogramos rizikuoju kažko nepaminėti, bet aktyvesni diskusijos dalyviai buvo šie (atsitiktine tvarka): kultūrologas prof. D. Kuolys, ekonomistas prof. B. Gružveskis, diakonas D. Chmieliauskas, literatūrologas dr. R. Čičelis, istorikas dr. K. Antanaitis ir kt. Paminėjimo nusipelno ir VDU istorijos magistrantai A. Veršinkas, M. Barakauskas, kurie vėlesnėje diskusijos eigoje pristatė savuosius referatus, nagrinėjančius lietuvių diasporos intelektualinį palikimą renginio tematikos aspektu.

Nors renginys neturėjo griežtos programos, turinį būtų galima struktūruoti chronologiškai į tris dalis. Pradžioje dėmesys fokusuotas į sovietmečio paveldą, bandant aptarti totalitarinės sistemos žalą moralinei kultūrai eksplikuojant populiarias ir konkrečias anuometinės visuomenės elgsenas, tokias kaip blato fenomenas, valstybinio turto „vogimas“ ir t.t. Tarp kitų klausimų diskutuota, kam tenka atsakomybė už moralę totalios veidmainystės sistemoje (kuriant komunizmą) ir kas laukia tokį eksperimentą išgyvenusio individo? Vėliau nusitaikyta į išsivadavimo iš sovietmečio virsmą ir Nepriklausomybės atgavimo laikotarpį, diskutuojant apie politinės lyderystės formas kuriant laisvą ir nepriklausomą respubliką, taip pat – kai kuriuos esminius švietimo sistemos elementus.

Tarp kitų klausimų aptarta, kas atsitinka su iš (Č. Milošo žodžiais tariant) dvasios skurdo besivaduojančiu žmogumi? Ar įmanoma išlaikyti tvirtesnius moralinius imperatyvus itin sparčioje kaitoje ir sisteminėje socialinės struktūros transformacijoje? Kas atsitinka su individualiais žmogaus pasirinkimais totalinio vertybių perkainojimo laikais?

Galiausiai, kalbėta apie nūdienos laikotarpį, aptariant tiek tarpstančias praktikas, tiek spręstinus mokslo uždavinius, tiek adekvačių nūdienos iššūkiams socio-politinių programų reikiamybę. Tarp kitų klausimų diskutuota, koks likimas ištinka visuomenę jai ištrūkus iš sovietinio kalėjimo ir atsidūrus post-moderniame laikmetyje, kurio staigus užklupimas, neturint Vakaruose (tuo metu, kai truko sovietmetis) brandintų pilietinio elgesio tradicijų? Kas tampa moraliniu orientyru laikais, kuomet autoritetai sugriauti ir ima įsitvirtinti nepasitikėjimas, o ekranuose atspindima tikrovė vis mažiau beturi sąsajų su realybe?

Deja, dėl vietos trūkumo neįmanoma tinkamai pristatyti visuminio diskutuotų idėjų vaizdo nei sugeneruotų potencialių, tyrinėtinų klausimų. Lieka tikėtis, jog dirbtuvių, ypač jaunieji, dalyviai, sugebės kai kuriuos teiginius paversti moksliniais iššūkiais.

Galvojant apie ateitį, galima pasvarstyti, kas liko neaptarta pasirinktos tematikos bare? Brėžiant svarstytinas moralinio skurdo kaip sovietinio paveldo tematikas, sociologiniu požiūriu išskirtinos dvi pagrindinės – vertybinė ir struktūrinė – kryptys.

Pradėti būtų galima nuo gilesnio pilietinių vertybių dinamikos aptarimo Nepriklausomybės laikotarpiu. Svarbu būtų ne tik kristalizuoti pačias vertybes, jų paplitimą skirtingose visuomenės grupėse ar poveikį pilietiniam aktyvumui, bet ir pabandyti kontekstualizuoti jų aktualizavimo bei „vertės praradimo“ aplinkybes, pavyzdžiui, kaip keičiasi garbės, draugystės, pasitikėjimo, asmeninės atsakomybės sampratos kultūrine ir socialine prasme? Kokius pavidalus (ir kodėl) jos įgauna post-sovietiniame vyksme? Svarstytinos ne tik pokyčių priežastys ar pasekmės, bet ir dabartinės socio-kultūrinės ir socio-politinės sanklodos reprodukuojamos vertybės bei galima jų raiška ateityje, paprastai tariant – kur link judame ir kaip atrodysim netolimoje ateityje jei nieko nekeisim, ar įveiksime moralinio skurdo iššūkį?

Antroji kryptis, kaip minėta, galėtų būti skirta struktūriniams aspektams. Gana akivaizdu, jog moralės kultivavimui reikia tam tikrų sąlygų ir demokratija yra bene geriausia aplinkybė. Tačiau kaip šis ryšys keičiasi, išsireiškus Z. Baumano žodžiais, takumo vyksme? Atsiranda tyrimų, kalbančių apie technologijų poveikį pilietiniam dalyvavimui bei politiniam procesui, dėl ko kinta pati demokratija, o kaip tai atsiliepia moralybei? Kitaip tariant, ar ir kaip moralumui atsiliepia kintančios (nykstančios?!) kilnaus (grindžiamo visuomeniniu, o ne grupiniu, interesu) bendradarbiavimo formos? Ar auganti visuomenės ekonominė, socialinė ir kultūrinė nelygybė bei kintantys diskursyviniai imperatyvai (tokie kaip efektyvumas, profesionalumas ir t.t.) yra moralinio skurdo pasekmė ar priežastis?

Šios gairės anaiptol ne baigtinės, veikiau, Kavolio žodžiais – pirmutiniai spręstini uždaviniai, idant bent kiek aiškiau galėtume susigaudyti, kas vyksta su mumis, tiek kaip individais, tiek kaip bendruomene. Svarbu išlieti tam tikrą pamatą, kuris leistų turėti labiau validuotą ir patikimą akademinį pamatą gilesniems tyrimams. Iš esmės pravestų bet koks tyrimo vektorius, suteikiantis mokslinių argumentų apie moralinio skurdo reiškinį. Užčiuopus reiškinio istoriškumą ar paplitimą, būtų galima galvoti apie pjūvio kampus ar analizės aspektus.

Dar vienas itin svarbus uždavinys, reikalaujantis atskiro seminaro – tai metodologijos klausimai. Kaip tirti tokį komplikuotą reiškinį kaip moralinis skurdas? Viena vertus, būtų galima nerti į konkrečią mokslo sritį ir remtis čia būdingais tyrimų instrumentais. Tokia taktika gana tinkama pilotiniams ar labiau specializuotiems tyrimams, dar neturint pilnesnio vaizdo. Kita vertus, siekiant pilnesnio, holistinio supratimo, reiktų kalbėti apie tarpdisciplininę prieigą ir empirinę metodologiją, apimančią plačią tyrimo metodų paletę. Norint pasiekti tokį ambicingą tikslą, greičiausiai reiktų atskiro renginio ar net ciklo. Vienaip ar kitaip, dirbtuvės yra geras būdas tokiai inciatyvai išjudinti – tiek generuojant idėjas, tiek aštrinant metodologinius įrankius, tiek (re)fokusuojant individualius tyrimų pasirinkimus.