Ekspertinis komentaras
Lietuvos žolynų lobiai: Europa žiūri su pavydu
Tęsiantis geopolitinei ir ekonominei įtampai, ekspertai Lietuvai prognozuoja rūsčią žiemą. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) docento dr. Evaldo Klimo teigimu, iš tiesų turime pamirštą didelį rezervą, kuris 1939-aisiais mažą mūsų valstybę buvo iškėlęs į pirmąjį pasaulio sviesto eksportuotojų penketuką. Šis rezervas – mums visiems po kojomis ir akimis plytintys žolynų plotai. Ir dabar yra tas momentas, kada reikėtų ne verkšlenti dėl šalyje mažėjančio gyvulių skaičiaus, o sutelkus centrinės valdžios sprendimus ir regionų bendruomenių iniciatyvas žalienų produkciją žolę paversti pašarais, vertingais maisto produktais, biokuru, kurių pakaktų ir patiems, ir eksportui, ir humanitarinei pagalbai.
Prof. P. Punys: dabartinės užtvankos neatlaikytų ankstesnių potvynių
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. Petras Punys atkreipia dėmesį, kad, kaip ir visus statinius, užtvankas būtina prižiūrėti, nes gali nutikti ir blogiau nei Panevėžio „Ekrano“ marių šliuzo gedimas. Mokslininkas atskleidžia, kad specialistai jau ruošia užtvankų „mirtininkių“ sąrašą, kuriame bus ir žymių užtvankų. Pasak mokslininko, užtvankų demontavimas rekomenduojamas tik po išsamių tyrimų, nes jų neigiamą įtaką upių ekologinei būklei nustelbia nevaldoma tarša, o užtvankos kaip tėkmės barjerai ją dalinai akumuliuoja – problema nukeliama ateičiai.
Lietuvos upių ir upelių vandens kokybė – ir namų savininkų rankose
Paviršinio vandens telkiniai yra vienas svarbiausių Lietuvos gamtos išteklių – mūsų šalis gali džiaugtis gana tankiu upių ir upelių tinklu bei ežerų gausa. Įstojus į Europos sąjungą, Lietuva priėmė svarbiausią paviršinio ir gruntinio vandens kokybės valdymo dokumentą – ES Vandens Direktyvą (2000/60/EC). Viena iš pagrindinių šio teisės akto keliamų tikslų – pasiekti bei išlaikyti gerą vandens telkinių būklę – paviršinio vandens telkiniuose gyvenančių organizmų gausos ir įvairovės pokyčiai turėtų būti nedideli, o vandens kokybės rodiklių vertės nedaug skirtis nuo atitinkamų žmogaus netrikdomų vandens telkinių. Kaip gi sekasi Lietuvai gerinti bei palaikyti vandens telkinių kokybę? Kas lemia jų užterštumą ir kokie teršalai aptinkami dažniausiai? Šios srities tyrimus jau ne vienerius metus atlieka VDU Aplinkotyros katedros dėstytojai, mokslininkai bei studentai.
Ilgai lauktas pripažinimas: kaip JAV pripažino Lietuvą 1922 metais
„Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, susiklosčius palankioms sąlygoms, griuvus imperijoms, pirmiausia carinei Rusijai, lietuvių tautai ant tų griuvėsių pavyko sukurti savo nepriklausomą valstybę – Lietuvos Respubliką. Šiemet sukanka 100 metų, kai Vakarų didžiosios valstybės pripažino Lietuvą kaip politinį vienetą. Šis procesas buvo ilgas ir sudėtingas: pavyzdžiui, JAV vienu metu Baltijos šalių pripažinimą siejo su jų grąžinimu į Rusijos sudėtį. Tačiau ilgainiui tokio pripažinimo ribotumas atnešė naudą pačiai Lietuvai“, – rašo VDU Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas, profesorius Juozas Skirius.
Romantizuojama lyderystė ir pamiršti sekėjai
„Ar trūksta lyderių? Kodėl lyderiai šiuo metu tyli? Kas apskritai yra lyderis? Lyderystė sulaukia daug verslo, mokslininkų, švietimo atstovų, politikų ir bendrai visuomenės dėmesio. Tiesą sakant, sulaukia tiek dėmesio, kad ši sąvoka tampa šiek tiek nuvalkiota, tikintis, kad lyderiai bus visur, visada, kad lyderiais taps visi ir kad lyderiai gali viską. Atrodo, kad lyderystė yra per daug romantizuojama, priskiriant lyderystei ypatingą reikšmę ir svorį, tačiau nematant lyderystės kaip proceso, kuriame pamirštame ir svarbą tų, kurie seka“, - rašo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros doktorantas Tadas Vadvilavičius.
Prof. dr. Ingrida Žindžiuvienė: „Kalba – tai turtas, kuris nesudegs“
„Stebint geopolitinius procesus pasaulyje, solidarizuojantis vienybėje už Ukrainos siekius, išryškėja kalbos, kaip žmogiškosios jungties, svarba. Tampa aktualus kalbos vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje suvokimas. Gimtoji kalba – tarsi mūsų tėvai, seneliai, protėviai, kurie gyvena mūsų prisiminimuose ar, laimei, tebėra šalia. Kitos kalbos – mūsų draugai ir svečiai (kviesti ar nekviesti). Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes juos priimame: kaip draugaujame ir kuo vaišiname? Kiek laiko su jais praleidžiame? Kaip puoselėjame tą draugystę ar bendrystę? O gal norime savo ateitį sieti ne tik su viena ar dviem kalbomis, bet su keturiomis, penkiomis? Ar skaitome ir bendraujame kitomis kalbomis, gal dainuojame, o gal žiūrime filmus originalo kalba su subtitrais, tokiu būdu treniruodami ne tik savo klausą, bet ir gilindami smegenų vingius?“ - teigia VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros profesorė dr. Ingrida Eglė Žindžiuvienė.
