Bendruomenė liūdi dėl R. Marčėno netekties
Universiteto bendruomenė liūdi netekusi Rimanto Marčėno, VDU Atkuriamojo Senato ir Atkūrimo Tarybos nario, Istorijos katedros vedėjo, rašytojo, istoriko, pedagogo, humanitarinių mokslų daktaro. Atsisveikinimas su R. Marčėnu vyks rugsėjo 10 d., antradienį, 16–21 val. ir rugsėjo 11 d., trečiadienį, 9–13.30 val., Kauno palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios II Šarvojimo salėje (S. Žukausko g. 3B). Laidojama Petrašiūnų kapinėse rugsėjo 11 d., 13.30 val.
R. Marčėnas baigė Klaipėdos K. Donelaičio vidurinę mokyklą, 1960 metais – istorijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 1960 metų jis dirbo tuometiniame Istorijos institute (dabar – Lietuvos istorijos institutas), beveik tris dešimtmečius dėstė Vilniaus universitete (1966–1989 m.). 1968 metais jam suteiktas istorijos mokslų kandidato laipsnis.
1989-aisiais istorikas prisidėjo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, buvo VDU Atkuriamojo Senato ir Atkūrimo Tarybos narys. R. Marčėnas universitete dirbo dėstytoju (1989–2000 m.), nuo 1991 iki 1993-ųjų ėjo VDU Istorijos katedros vedėjo pareigas. Vėliau jis dėstė Kauno technologijos universitete, vadovavo KTU Lietuvių kalbos katedrai.
Kolegos ir studentai istoriko paskaitas apie Lietuvą prisimena šiltai – kaip itin gilias, įdomias ir kupinas faktų, kuriuos tuometinė sovietinė istoriografija nutylėdavo. R. Marčėnas buvo ne tik šviesus intelektualas, bet ir kilnus, nuoširdus pašnekovas, su kuriuo buvo įdomu bendrauti įvairiomis temomis.
Rimantas Marčėnas nuo pat 1967-ųjų užsiėmė aktyvia kūrybine veikla – rašė apsakymus, noveles, recenzavo lietuvių prozininkų kūrinius. Rašytojas parengė tris romanus, du iš jų apie Karaliaus Mindaugo laikus – „Karūnos spindesio apakinti“ ir „Sosto papėdėje“. R. Marčėnas taip pat parašė kelias dešimtis publicistinių ir mokslinių straipsnių, buvo poros stambių monografijų ir enciklopedinio pobūdžio leidinių bendraautoris, įvairių literatūrinių premijų laureatas. Nuo 1992 m. jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Nuotr. DELFI / „Šeimininkė“
