Religijos pedagogikos studijas baigęs M. Kulikauskas: man patinka, kokiu žmogumi tapau

Mykolas Kulikauskas

„Mano tikslas – būti medžiu, kurio pavėsyje galėtų augti jauni žmonės“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventas Mykolas Kulikauskas, šiandien dirbantis Kauno arkivyskupijos jaunimo centre (KAJC), kur jo kasdienybė sukasi apie žmonių palydėjimą, bendruomenės kūrimą ir prasmės klausimus.

Pokalbyje M. Kulikauskas atvirai pasakoja apie kelią, kuris prasidėjo nuo netikėto studijų pasirinkimo, bet išaugo į sąmoningą apsisprendimą gyventi dėl kitų. Apie studijas kaip asmeninį virsmą, apie bendruomenes, kurios ne tik suburia, bet ir augina. Apie patirtis, formuojančias atsakomybę, ir apie džiaugsmą kaip krypties kompasą.

Vertingos žinios ir tikrasis pašaukimas

VDU Katalikų teologijos fakultete (KTF) M. Kulikauskas atsidūrė neplanuotai – svarstė apie psichologiją, bet asmeniniai ryšiai pastūmėjo į teologiją.

„Tuo metu man patikusios merginos tėtis dirbo dėstytoju teologijos studijų kryptyje. Šiek tiek jį pažinojau iš stovyklų vaikams, kuriose teko kartu dirbti. Su drauge juokėmės ir juokais ji pasiūlė pas savo tėtį pastudijuoti. Tad į šias studijas atėjau per humorą, per juokelį, visiškai netikėtai, bet dabar suprantu, kad tai buvo vienas aktualiausių sprendimų mano gyvenime“, – pasakoja absolventas.

Jo teigimu, teologija – tai filosofija, kuri neatmeta Dievo buvimo, ir nuo pat pradžių šis mokslas jį „užkabliavo“. Tačiau, turėdamas laisvo laiko, M. Kulikauskas klausydavosi ir kitokių paskaitų.

„Po savo paskaitų, jei neturėdavau ką veikti, eidavau į panašaus pobūdžio teologijos magistrantų paskaitas, prisijungdavau ir prie psichologų. VDU paskaitų tvarkaraštis juk viešai prieinamas, nesunku susižiūrėti, kas kur vyksta. Tad tiesiog ateidavau ir paklausdavau dėstytojo, ar galiu pasilikti. Nė karto niekas nepasakė „ne“, – šypsosi M. Kulikauskas.

Po dvejų mokslo metų, šalia teologijos studijavęs ir pedagogikos gretutinėse, M. Kulikauskas vis dėlto perstojo į religijos pedagogikos studijas. Sprendimą paskatino suvokimas, kad mokytojavimas ir darbas su vaikais yra tikrasis jo pašaukimas.

„Gavau kvietimą prisidėti prie vienos mokyklos kūrimo, tuo pačiu ir šiaip kvestionavau, ar teologija tikrai yra mano studijos… Šiems dviem dalykams susidėjus, nusprendžiau pabandyti jas keisti – tuo labiau, kad teologijos bakalauro studijos trunka ilgiau nei įprasta, penkerius metus, o man, nors ir patinka tos žinios, norėjosi jomis gyventi“, – apie savo sprendimą pasakoja absolventas.

Mykolas Kulikauskas 

Vis dėlto kaip didžiausią studijų KTF vertybę M. Kulikauskas įvardija asmeninį pokytį. „Ką man šios studijos davė – tai, kad man patinka, kokiu žmogumi aš tapau. Būna, kad patinka mokslas, įgytos žinios, o man patiko, kokiu žmogumi aš tapau“, – pasakoja absolventas.

Bendruomenė ir šiltas ryšys

Pasakodamas apie KTF bendruomenę, M. Kulikauskas mini, kad ji nėra didelė skaičiumi, tačiau būtent dėl to lengva pažinti visus jos narius, o su dėstytojais – kurti asmeninį santykį.

„Pirmuose kursuose iš pačių dėstytojų gaudavome užuominas, jog būtų smagu padiskutuoti, pakalbėti. Jie net atrodydavo nusivylę, jei studentai nekeldavo papildomų klausimų. Bet jei tik kažkas pasidomėdavo jų dėstomu dalyku giliau, jie atgydavo“, – pasakoja M. Kulikauskas ir prisimena kelis kartus, kai diskusijos iš auditorijų persikeldavo pas dėstytojus į svečius.

„Tai vieni geriausių prisiminimų, kai visas kursas, keliolika žmonių, sėdime pas dėstytoją sode aplink laužą, kepamės maistą, juokaujame, kalbamės apie gyvenimą ir filosofiją. Šis ryšys liko stiprus – ir dabar galėčiau daugumai dėstytojų tiesiog paskambinti ir paprašyti patarimo. Tiesą sakant, jau ne sykį ir ne du esu taip daręs“, – pripažįsta M. Kulikauskas.

Kaip itin įsiminusią absolventas įvardija ir KTF dekano Beno Ulevičiaus dėstytą dogminę teologiją: „Jis taip nerealiai mokėjo pristatyti šį dalyką. Tau tiesiog, gerąja prasme, sprogsta smegenys. Atrodydavo, duokit, duokit dar kažko tokio, tai mane maitina – ne tik žiniomis, bet ir sielą“.

Pasak absolvento, studijų aplinką KTF formuoja pagarba tarp studento ir dėstytojo bei aiškūs moraliniai orientyrai. Čia studijos suvokiamos ne vien kaip teorija – teologija įgyja prasmę tik tada, kai yra įgyvendinama praktiškai – žmogaus gyvenime.

Toks požiūris į teologijos studijas lėmė ir tai, kad M. Kulikauskas buvo bene jauniausias savo kurse, vienintelis įstojęs iškart po mokyklos. „Visi kiti kurse buvo vyresni, jau spėję kažką nuveikti – kai kurie ir savo verslus turėjo, kažkas dirbo laikraštyje, turėjau ir kelias vyresnes nei 50 metų kurso drauges. Tikrai gilūs, įdomūs žmonės, suvokę, kad gyvenime yra kažkas daugiau, ir norintys suprasti, kas būtent“, – teigia absolventas.

Mokytojas ne tik mokykloje

Kaip tikrąjį savo pašaukimą įvardijantis mokytojavimą ir kitų vedimą, M. Kulikauskas, baigęs religijos pedagogikos studijas, pasakoja kadaise ant sienos pasikabinęs didelį lapą, ant kurio užrašytas užrašas skelbė „Mano tikslas – būti geriausiu mokytoju Lietuvoje“.

Pašnekovas tikina, kad dėl šio tikslo visiškai nejuokavo: „Kad ir ką tai turėtų reikšti, kad ir kokias kompetencijas, laipsnius turėčiau įgyti, kad ir kokius darbo vaisius turėčiau skinti, mano svajonė buvo būti geriausiu mokytoju šalyje. Tai kas pasikeitė? Tai, kad gavau įkvėpimą rūpintis tuo dar didesniu mastu“.

Mykolas Kulikauskas ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas

Ir iš tiesų, beveik penkerius metus pradirbęs iš pradžių gamtamoksliu, vėliau tikybos mokytoju, M. Kulikauskas metė darbą mokykloje ir šiuo metu Kauno arkivyskupijos jaunimo centre (KAJC) užima akademinės sielovados ir projektų koordinatoriaus pareigas. O į KAJC jį atvedė savanorystė.

„Anksčiau KAJC garsėjo dideliais renginiais, juose žmonės dalyvaudavo šimtais. Apie galimybę prisidėti prie jų ir kitų centro veiklų sužinojau ir iš socialinių tinklų, ir iš draugų, kurie jau sukosi jose. Natūraliai gavosi, kad ir aš pradėjau savanoriauti“, – pasakoja M. Kulikauskas.

Jis teigia esantis idėjos žmogus, tad KAJC, vedamas prasmės, savanoriaudavo lyg dirbdamas pilnu etatu, tačiau neatlygintinai, taip pat prisidėdavo ir prie įvairiausių išvykų organizavimo. Kaip pasakoja M. Kulikauskas, anksčiau pats važiuodavo, o tuomet pradėjo padėti išvažiuoti kitiems – į įvairias piligrimystės akcijas, pavyzdžiui, naujametinius bendruomenės susitikimus Prancūzijos vienuolyne ar Šveicarijoje, jaunimo dienas Lisabonoje ar konferencijas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Yra tekę nakvoti pievoje su popiežiumi ir milijonu jaunų žmonių iš viso pasaulio. Tai nuostabios patirtys – vien buvimas kartu su tūkstančiais bendraminčių… Čia tik Lietuvoje visas šitas dalykas yra prigesęs ir man gaila, kad ta ugnis taip nedega – nes atmosfera, kurią sukuria visos šitos vertybės, kurių aš išmokau tiek savo studijose, tiek praktiniame tikėjime ir gyvenime, yra kažkas neįtikėtino“, – pasakoja M. Kulikauskas.

Suvokimas, kad tokias iniciatyvas ir patirtis galima organizuoti ir Lietuvoje, atėjo visai netikėtai – svečiuodamasis pas draugę išgirdo, kaip jos mažametis sūnus dainuoja vaikišką giesmę, kurioje skamba žodžiai „Tai aš statau bendruomenę. Perplauk vandenynus, perplauki tu jūras, grįžk į savo šalį ir statyk namus“, ir suprato, kad tikinčiųjų bendruomenę burti jis gali ir savoje šalyje.

„Todėl man ir nepatinka keliauti, – juk viską, ko man reikia, aš turiu čia. Parsivežiau iš kelionių idėjų, pradėjau ties tuo daug savanoriauti, įsitraukiau ir į lyderystės pozicijas, ir natūraliai man, jau turinčiam daug patirties ir įdirbio, pasiūlė darbą koordinuoti šias veiklas“, – apie gautą pasiūlymą dirbti KAJC pasakoja M. Kulikauskas.

Ne į platumą, o į gilumą

Paklaustas, kaip veikia ir ką KAJC, M. Kulikauskas atsako, kad dabartinė centro vizija yra būti lyg šiltnamiu, kuriame galėtų gyvuoti visos parapijos – o jų Kauno arkivyskupijoje yra arti 100. „Mano, o ir viso centro darbas yra dirbti ne tiesiogiai su jaunimu, o su žmonėmis, kurie dirba su jais“, – sako jis.

Anksčiau ir pats dirbęs Dainavos parapijoje, M. Kulikauskas pasakoja, kad parapijose dirbančių žmonių tikslas yra stengtis, kad kiekvienas jaunuolis išgirstų, kad jis yra svarbus, kad tai, ką jis daro, yra reikšminga. „Ir kai jie ima sakyti, kad jau mieliau laiką leis čia, parapijoje, negu namuose prie kompiuterio, tokie žodžiai labai paglosto širdį. Prasmė šitame darbe tikrai atsiskleidžia. Bet jeigu jaučiasi kvietimas daryti tai didesniu mastu – reikia klausytis“, – teigia M. Kulikauskas ir pasakoja, kad vedamas šio kvietimo nuo darbo su pavieniais jaunuoliais perėjo prie palydėjimo tų žmonių, kurie su jais dirba. „Tame aš matau didelę prasmę“, – sako jis.

„Kai gyvenime prieini tam tikrą tašką, norisi priimti visą skausmą, blogį, kaip medis sugerti anglies dvideginį, ir skleisti deguonį – gėrį. Mano darbas yra priimti kuo daugiau nesklandumų, nesistemiškumų, sugerti žmonių išgyvenimus ir parodyti jiems, kokį prasmingą darbą jie daro“, – pasakoja M. Kulikauskas.

Mykolas Kulikauskas

Jis įsitikinęs, kad jaunimas ateina į bažnyčią tam tikrų paslaugų – priimti pirmąją komuniją, sutvirtinimo sakramentą ir pan., bet pasilieka dėl kitko – dėl rūpesčio.

„Pavyzdžiui, ir mano parapijoje jaunuoliai liko ir ėmė savanoriauti todėl, kad kažkas parodė jiems rūpestį – bet tokį, kuris juos atgaivino – pirmiausia juos pamatė, išklausė, o tada dar suteikė ir prasmę, suvokimą, kad jis čia yra reikalingas. Manau, tikėjimas ir neša tą žinią, kad tu esi priimtas, kad ir koks esi – kad neturi būti „kažkoks“, kad būtum svarbus. Kad turi vietą po saule ir tavo gyvenimas yra prasmingas“, – įsitikinęs jis.

Tendencijos ir vienybė

Paklaustas apie pastaraisiais metais prie bendruomenės prisijungiančių jaunuolių tendencijas, M. Kulikauskas pasakoja, kad šiuo metu veiklos ir iniciatyvos veikia taip struktūruotai, kad prioritetu tampa ne bandyti pritraukti naujus žmones, o dirbti giliau su jau esamais bendruomenės nariais.

„Mažiau fokusuojamės į tai, kad žmones „laimėtume“, dabar stengiamės juos „statyti“, kad jie augtų savo pašaukime, savo kompetencijoje, kad jie kažką atrastų gyvenime. Tad darysime gilesnio turinio sezoną, auginsime tuos žmones, kurie norėtų rūpintis ir naujai ateinančiais, ir dar neatrastais žmonėmis“, – apie planuojamas KAJC veiklas pasakoja jis.

Kaune studijuojantį jaunimą vienija ir Kauno akademinė sielovada, prie kurios koordinavimo prisideda ir M. Kulikauskas. „Pagrindinė ir VDU, ir kitų akademinių sielovadų misija – rūpintis studijuojančių žmonių dvasiniais poreikiais. Švęsti mišias, suteikti studentams ir darbuotojams dvasinį palydėjimą, juos išklausyti“, – sako jis ir džiaugiasi, kad visą Kauną vienijanti akademinės sielovados bendruomenė yra bendra, nebesiskirsto tarpusavyje – įvairiose veiklose, iniciatyvose ar tiesiog pabendrauti susitinka įvairių universitetų, kolegijų studentai, net ir studijas jau baigę absolventai.

„Šie žmonės tiesiog nori progos augti savo tikėjime, augti artimo meilei, savo įgūdžiuose, kompetencijoje. Jie nori suprasti, kaip gali prisidėti prie to, kad pasaulis būtų gražesnė vieta“, – įsitikinęs jis.

VDU akademinės sielovados bendruomenė

M. Kulikauskas pasakoja, kad su draugais ir bendraminčiais kartais juokauja, jog tikėjimas yra tam tikra piramidinė schema. „Juk ką Jėzus padarė – tai, kad iš dvylikos žmonių – apaštalų, dabar jau yra virš milijardo katalikų. Tai argi čia ne piramidinė schema?“, – juokiasi jis ir priduria, kad vis dėlto šios „schemos“ principas yra geras – skleisti džiaugsmą pasaulyje.

Apie tikslą ir pasirinkimus gyvenime

„Iš visų bažnyčios švenčių man labiausiai patinka Kristaus Karaliaus iškilmė, švenčiama savaitę prieš adventą. Nes ko žmogui gyvenime labiausiai reikia – tai krypties, o būtent Kristus Karalius ją ir suteikia“, – sako M. Kulikauskas ir priduria, kad žmogus viską gali padaryti, jeigu tik žino, dėl ko tai daro.

„Man atrodo, visas pasaulis tampa liūdnesnis, jeigu žmogus praranda kryptį, nebežino, dėl ko jis čia yra“, – sako jis. Todėl, paklaustas, ką patartų jaunam žmogui, dar tik besirenkančiam savo kelią ir studijų kryptį, M. Kulikauskas atsako, kad kompasu gali tapti džiaugsmas.

„Tačiau džiaugsmas nėra malonumas – tai sunkaus darbo pasekmė. Verta savęs klausti, kokie jausmai kyla, kai pagalvoji apie studijas, apie tai, ką dirbsi po jų? Ir jeigu jauti bent kažkiek ramybės, pabandyk. Ieškok džiaugsmo, o ne malonumo, nes malonume nėra vietos tam skausmui, kuris veda į teisingus, vertingus dalykus“, – pataria jis.

M. Kulikauskas prisimena, kad pačios laimingiausios akimirkos gyvenime buvo tos, į kurias atvedė nuoširdus darbas.

„Kai aš žvelgiu atgal, sunkiausi momentai mano gyvenime buvo tada, kai galvojau tik apie save – ieškojau karjeros, bandžiau užsidirbti pinigų. O geriausi momentai tie, kai man buvo sunkiausia – kai nervinausi dėl renginio, stovyklos ar kito projekto, kuriame savanoriavau. Vis dėlto būtent tomis akimirkomis aš jaučiausi gyvas ir džiaugsmingas“, – pasakoja jis.