Ar mes išnyksime? Ekonominis žvilgsnis per sidabrinius akinius

Dr. Viktorija Tauraitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) partnerystės docentė

Neretai žiniasklaidoje skaitome ir girdime apie neigiamus lietuvių tautos demografinius pokyčius. Susimąsčius, natūraliai kyla mūsų tautos išlikimo perspektyvų klausimas. Kokios ateities tendencijos, o galbūt bus lūžis, kuris galėtų pakoreguoti ilgalaikes prognozes? Gal visgi realius žingsnius reikia žengti šiandien ir rūpintis ne tik ateities kartų gerove, bet ir dabarties kartų oria ateitimi? Šiame kontekste neabejotinai yra aktuali sidabrinė ekonomika, kuri yra visų ekonominių veiklų visuma, tenkinanti 50 metų ir vyresnių žmonių poreikius. Ekonomiškai žvilgtelkime į Lietuvos demografinę padėtį, sidabrines tendencijas ir ateities perspektyvas, remiantis naujausiais Valstybės duomenų agentūros išankstiniais duomenimis bei aktualia Eurostato statistika.

Per dešimtmetį Lietuvoje nuolatinių gyventojų skaičius išaugo

2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 886,9 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 0,1 proc. arba beveik 3,8 tūkst., mažiau negu prieš metus. Didžiausias gyventojų skaičiaus susitraukimas nustatytas Utenos (-1,8 proc.) ir Alytaus (-1,7 proc.) apskrityse, o prieaugis užfiksuotas Vilniaus (1,3 proc.) ir Klaipėdos (0,4 proc.) apskrityse. Lyčių aspektu matoma, kad vyrų skaičius Lietuvoje padidėjo (312 asmenų), o moterų – sumažėjo (4093 asmenimis). Akivaizdu, kad viena iš priežasčių, lemiančių tokias aplinkybes, yra natūrali gyventojų kaita, kuri 2025 m. Lietuvoje išlieka neigiama: daugiau žmonių mirė (37,4 tūkst.) nei gimė (17,5 tūkst.). Praėję metai šiame kontekste išsiskiria tuo, kad gimė rekordiškai mažai kūdikių, t. y. 8,4 proc. (1,6 tūkst.) mažiau nei 2024 m. 2025 m. vis dar išliko teigiama neto tarptautinė migracija (daugiau gyventojų atvyko į Lietuvą nei iš jos išvyko). Į mūsų šalį dažniausiai atvyko užsieniečiai iš tokių šalių kaip Ukraina, Uzbekistanas, Baltarusija.

Kita vertus, per dešimtmetį nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje išaugo 1 proc. O Vilniaus apskrityje nors ir nepastovus, bet svyruojantis gyventojų skaičiaus augimas buvo fiksuojamas visą dešimtmetį. Visgi ateities prognozės niūresnės: 2030 m. Lietuvoje nuolatinių gyventojų skaičius turėtų sumažėti 1,1 proc., o 2050 m. – 7,2 proc., lyginant su 2026 m. Europos Sąjungos kontekste taip pat atsiduriame sąlyginai blogoje situacijoje. Remiantis Eurostato duomenimis, prognozuojama, kad didžiausi gyventojų skaičiaus pokyčiai nuo 2022 m. iki 2100 m. bus pastebimi Lietuvoje (-36,7 proc.) ir Latvijoje (-37,8 proc.).

Lietuvoje 100-tui gyventojų teko išlaikyti 54 asmenis: 22 vaikus ir 32 pagyvenusius žmones

Demografinius iššūkius parodo ir bendrasis išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas, kuris 2025 m. Lietuvoje buvo lygus 54 ir iš esmės nepasikeitė nuo 2022 m. Tai rodo, kad 100-tui gyventojų (15–64 metų) teko išlaikyti 54 asmenis (22 vaikus (iki 14 metų) ir 32 pagyvenusius žmones (65 metų ir vyresni)). Per dešimtmetį šis rodiklis pablogėjo, t. y. 2016 m. bendrasis išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas Lietuvoje buvo lygus 50. Kitaip sakant, 100-tui gyventojų teko išlaikyti 50 asmenų (22 vaikus ir 28 pagyvenusius žmones). Ateityje situacija turėtų būti dar keblesnė: prognozuojama, kad bendrojo išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas 2030 m. Lietuvoje turėtų būti lygus 56,4 asmenų (19,7 vaikai ir 36,7 pagyvenę žmonės), o 2050 m. – 71,8 asmenų (20 vaikų ir 51,8 pagyvenę žmonės). Europos Sąjungos kontekste tendencijos yra panašios. Prognozuojama, kad 2050 m. bus mažiau nei du darbingo amžiaus suaugusieji, išlaikantys kiekvieną pagyvenusį žmogų. Taigi Lietuvos visuomenė, taip pat ir Europa, sensta. Čia neišvengiamai susidursime su sidabrinės ekonomikos aktualijomis.

Lietuvoje vyresnio amžiaus dirbančiųjų buvo daugiau nei jaunimo

2025 m. Lietuvoje darbo jėgos skaičius šiek tiek sumažėjo (0,3 proc.), lyginant su 2024 m. Ekonomine prasme darbo jėgą sudaro užimti gyventojai (sumažėjo 0,1 proc., lyginant su 2024 m.) ir bedarbiai (sumažėjo 3,6 proc., lyginant su 2024 m.). 2025 m. nedarbo lygis šalyje buvo 6,9 proc., kuris sumažėjo 0,2 proc. punktais, lyginant su 2024 m. Šiam pokyčiui neabejotinai įtakos turėjo sumažėjęs jaunimo (15–24 metų) nedarbo lygis (2,1 proc. punktais, lyginant su 2024 m.). Situacija Lietuvos darbo rinkoje yra stabili.

Vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkoje yra neišvengiama mūsų kasdienybės dalis. Pavyzdžiui, 2024 m. Lietuvos darbo rinkoje 55–64 metų amžiaus užimtų gyventojų (292,3 tūkst.) buvo daugiau nei 15–29 metų (192,2 tūkst.). Vis dėlto, priešingo pobūdžio situacija, kai Lietuvoje 15–29 metų amžiaus užimtų gyventojų skaičius (249,6 tūkst.) viršijo 55–64 metų (231,2 tūkst.) amžiaus užimtųjų gyventojų skaičių, buvo pastebima 2015 m. Taigi akivaizdu, kad Lietuvos darbo rinkoje vyksta ir struktūriniai pokyčiai.

Finansinis aspektas, įprasminimo poreikis ir tolerancija – vyresnio amžiaus dirbančiųjų lūkesčiai darbo rinkoje

Senstančios visuomenės kontekste vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką tampa itin aktualia. 2023 m. 50–70 metų gyventojai Lietuvoje, kurie gavo senatvės pensiją ir dirbo toliau, dažniausiai nurodė, kad tokį sprendimą lėmė finansinis aspektas (58,7 proc.) arba poreikis būti reikalingu darbo rinkoje (29,2 proc.). Kita vertus, vyresni asmenys gali susidurti su diskriminacija darbo rinkoje. Pavyzdžiui, Užimtumo tarnybos užsakymu 2025 m. balandžio mėn. buvo atlikta 50–64 metų Lietuvos gyventojų reprezentatyvi apklausa. Išsiaiškinta, kad 30 proc. apklaustųjų patyrė diskriminaciją įsidarbinant arba darbo vietoje, 46 proc. nurodė, kad darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus yra neigiamas. Vadinasi, motyvuojantis darbo užmokestis, savirealizacijos ir įprasminimo galimybės bei tolerancija darbo rinkoje gali būti vieni iš aspektų, skatinančių vyresnių asmenų įsitraukimą į darbo rinką. O visa tai yra aktualu ne tik šiandieniame kontekste, bet ir ateityje.

Remiantis Eurostato duomenimis, prognozuojama, kad nuo 2022 m. iki 2100 m. visose Europos Sąjungos šalyse sumažės darbingo amžiaus žmonių. Vis dėlto didžiausias darbingo amžiaus gyventojų dalies sumažėjimas prognozuojamas Maltoje ir Liuksemburge (po -14,7 proc. punktus), Ispanijoje (-12,3 proc. punktais), Lietuvoje (-12,2 proc. punktais) ir Slovakijoje (-12 proc. punktais). Taigi Lietuva yra antra sparčiausiai senėjanti valstybė Europos Sąjungoje.

Taigi, ar mes išnyksime? Manau, kad ne, bet strategiškai turime reaguoti į vykstančius demografinius pokyčius visuomenėje ir darbo rinkoje. Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką ir tinkamų sąlygų jiems užtikrinimas turėtų būti vienas iš ilgalaikių valstybės strateginių tikslų. Taigi racionalu, kad Valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ yra skiriamas dėmesys sidabrinei ekonomikai, nurodant, kad bus investuojama į sidabrinės ekonomikos plėtrą, įtvirtinama lanksti ir pažangi jos reguliacinė aplinka.