Tarp baimės ir atsakomybės: kaip elgiamės su rusais ir baltarusiais, gyvenančiais tarp mūsų?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto tyrėjas dr. Dainius Genys

Rusijos karas prieš Ukrainą neišvengiamai sustiprino Lietuvos nerimą dėl saugumo ir ateities. Mūsų viešasis gyvenimas šiandien persmelktas nuolatinės kovos nuojautos – pradedant nuo naujienų apie frontą, baigiant informacinėmis atakomis, kurios kasdien formuoja nuomonę apie mūsų pačių valstybės stiprybę ar silpnumą.

Šioje įtampos atmosferoje kyla klausimas: kaip užtikrinti, kad išorinio priešo baimė nevirstų nepasitikėjimu ir neapykanta tiems, kurie nuo to paties priešo pabėgo pas mus? Kitaip tariant, kaip išlaikyti ribą tarp kovos su režimu ir kovos su jo aukomis – rusais bei baltarusiais, kurie patys atsidūrė emigracijoje, Lietuvoje ieškodami prieglobsčio? Kaip nepasiduoti kovos instinktui ir nepradėti ieškoti kaltų tarp nekaltų?

Lietuva kaip laisvės prieglobstis?

Pastaraisiais metais Lietuva tapo prieglobsčiu tūkstančiams žmonių iš Rusijos ir Baltarusijos. Vieni pabėgo nuo karo, kiti – nuo represijų, treti – nuo moralinio kompromiso, kurio reikalavo Lukašenkos ir Putino režimai.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad daugeliui Lietuvoje atsidūrusių rusų ir baltarusių pirmasis patyrimas – palengvėjimas, jog pavyko ištrūkti iš represinio režimo.

Žodžio laisvė, galimybė diskutuoti socialiniuose tinkluose be baimės, kad kažkas pasibels į duris, jiems tampa kone egzistenciniu atradimu. Jie kalba apie naują oro gurkšnį: gatvėse matomi Ukrainos vėliavų spalvų plakatai, viešas solidarumas, galimybė prisidėti prie paramos akcijų – visa tai primena, kad jie nėra vieni, kad režimo baimė liko „anapus sienos“. Ši erdvė jiems reiškiasi kaip tikra laisvės patirtis – tokia, kokios iki tol jie neturėjo. Lietuva šiems žmonėms nėra tik tarpinė, tranzitinė stotelė, bet tikrasis laisvės bastionas.

Kas jiems padeda normalizuotis ir pritapti naujoje aplinkoje? Dažniausiai – paprasti kasdienybės ritualai: kavinė, kur niekas neprimeta atsakomybės už įvykius „namie“, bendruomeniniai susibūrimai, kur rusų ir baltarusių kalba nėra smerkiama, o kartais net priimama kaip solidarumo ženklas. Paramos organizacijos, bendruomeniniai tinklai, savanorių pagalba padeda ne tik praktiniu, bet ir simboliniu lygmeniu – suteikia jausmą, kad Lietuva juos mato kaip žmones, o ne tik kaip „kitus“. Kai kas mini netikėtą atradimą – jog lietuviai, patys turėję okupacijos patirtį, sugeba parodyti empatiją. Tokios patirtys jiems tampa atrama: pasaulis, kuris anksčiau buvo pozicionuojamas kaip grėsmingas, dabar atsiveria kaip draugiškas, nors ir ne visada be sąlygų.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – neretai jų kasdienybė lydima įtampos. Jie jaučia, kad viešumoje gali būti įtariai vertinami – vien dėl paso spalvos ar akcento. Nors šie pabėgėliai yra režimo aukos, jie neretai patys patiria nepasitikėjimą, stigmatizaciją, kartais net diskriminaciją.

Viešose diskusijose, socialiniuose tinkluose ar politikų pasisakymuose galima aptikti logiką, jog „visi rusai kalti“, o bet koks jų buvimas Lietuvoje – jau savaime grėsmė. Toks požiūris uždaro duris tiems, kurie galėtų tapti mūsų sąjungininkais ir silpnina visuomenės atsparumą.Kai kalbos stigma tokia stipri, neretai nukenčia ir visai nekalti žmonės, šiuo atveju, rusakalbiai ukrainiečiai, kurie esti priversti teisintis, vėl ir vėl išgyventi nesaugumą.

Kai kurie kalba apie situacijas, kai privalu aiškinti, jog jie „ne už Putiną“, kad jie „pabėgo“. Būti nuolat priverstam įrodyti savo „nekaltumą“ reiškiasi kaip kasdienis nuovargis, tylus nerimas, lyg antrą kartą taptum režimo įkaite – tik šįkart nebe Maskvoje ar Minske, o Vilniuje ar Kaune. Ši patirtis yra dvilypė: viešoji erdvė gali atrodyti ir kaip saugi, ir kaip nesaugiai stebinti, priklausomai nuo to, su kuo žmogus susiduria tą dieną.

Trauminė patirtis – tarp artumo ir atskirties?

Absoliučiai lietuvių daugumai santykis su Rusija yra trauminis. Sovietinė okupacija įsirėžė giliai atmintin, kuri šiandien atgyja persipindama su ontologine grėsme iš Rytų. Todėl rusiška kalba ar pavardė daugeliui gražina nemalonius prisiminimus ir kelia nepasitikėjimą.

Sociologinė analizė rodo, kad šioje situacijoje svarbios tampa simbolinės ribos – linijos, kurios atskiria „mus“ nuo „jų“. Lietuvoje „mes“ dažnai reiškia tautinę daugumą, siejančią save su istorinėmis rezistencijos, laisvės kovų patirtimis, ilgainiui sugebėjusia išlikti ir netgi sukurti demokratiją.

„Jie“ – atvykėliai iš šalies, kurios vardas šiandien siejamas su agresija, ar iš Baltarusijos, kurios režimas bendrininkauja agresijai. Net jei „jie“ patys yra persekiojami ir priversti bėgti, simbolinė kaltė tarsi uždengiama ant visų be išimties. Tai lemia atsargumą, emocinį atstumą, kartais – atvirą neapykantą.

Čia ir slypi esminė įtampa: būdami nuolatinių grėsmių akivaizdoje – nuo neaiškių dronų, besismelkiančių gilyn į šalį, informacinių atakų iki vidaus „kultūros karų“ – patiriame stiprią pagundą savo nerimą išlieti ant čia esančių „kitų“. Atrodo lengviau nukreipti pyktį į šalia esančius rusus ar baltarusius, nei gyventi nuolatiniame budrume, kurio reikalauja geopolitinė situacija.

Tačiau toks nukreipimas kuria dvigubą viktimizaciją: žmonės, kurie pabėgo nuo režimo, tarsi baudžiami dar kartą – šįkart jau čia ir tik už tai, kad jie yra „neteisingos“ tautybės. Tokia laikysena ne tik neteisinga moraliniu požiūriu, bet ir strategiškai žalinga: ji silpnina mūsų visuomenės vidinę sanglaudą ir suteikia propagandai papildomų argumentų apie tariamą „rusofobiją“. Todėl kiekvienas turime savęs klausti – ar galime atsispirti šiai pagundai ir parodyti, kad mūsų demokratija paremta ne baime, o pagarba žmogaus orumui?

Ką tai sako apie mus?

Kalbėdami apie rusų ar baltarusių integraciją, kartu kalbame ir apie save – kokia visuomene esame ir kokią norime kurti? Ar tai bus visuomenė, kurioje dominuoja išankstinės nuostatos tarp „mūsų“ ir „jų“, ar tokia, kurioje žmogus vertinamas pagal savo veiksmus, o ne pagal kilmę?

Empiriniai duomenys rodo, kad dalis (deja, kokybiniai tyrimai neatskleidžia kiekybinių proporcijų) atvykėlių aktyviai jungiasi į bendruomenines iniciatyvas, savanoriauja, dalyvauja kultūros veikloje. Jei juos matysime tik per „įtartino kitoniškumo“ prizmę, prarasime galimybę sustiprinti savo pačių savimonę. Integracija šia prasme iškyla ne tik kaip praktinis klausimas apie darbo rinką ar migracijos politiką, bet kaip moralinė drama, kurioje renkamės tarp baimės ir atsakomybės. Jei leisime, kad mus valdytų baimė, susikursime uždarą, įtarumo kupiną visuomenę, kurioje ir patys nesijausime gerai. Tuo tarpu jei pasirinksime atsakomybę – galime išauginti stipresnę, solidarumo ir empatijos kupiną demokratišką visuomenę.

Lietuvos geopolitinė situacija verčia mus būti atsargiems ir budriems. Tačiau budrumas nereiškia, kad turime užsisklęsti. Istoriškai esame patys patyrę tremtį, okupaciją, emigraciją – mūsų kolektyvinė atmintis turėtų padėti suprasti tuos, kurie šiandien ieško prieglobsčio. Tai nereiškia naivumo ar nekritiškumo – bet reiškia, kad turime skirti režimą nuo žmonių, agresorių nuo aukų. Deja, nūdienos vidinė šalies politinė atmosfera verčia dar labiau suklusti ir svarstyti demokratiškumo ir atvirumo principus – kiek jie mums svarbūs asmeniškai? Tik apsvarstę ir elgesiu įprasminę pasirinkimus išlaikysime moralinę aukštumą ir nepaversime savo demokratijos kietu, bet tuščiu apvalkalu.

Kad baimė neužgožtų mūsų pačių laisvės

Žinoma, pasakyti lengviau nei padaryti, juk šalia ideologinio problemos atspalvio yra ir kultūrinis. Net jei įveikiame ideologinio įtarumo pagundą, turime susidoroti ir su kitokių kultūrinių prasmių ir elgsenų raiška. Kita vertus, migrantai tampa veidrodžiu, kuriame matome savo pačių silpnybes: įtarumo kultūrą, biurokratinį formalumą, baimę įsileisti kitą į artimesnį ryšį. Tad klausimas nėra tik apie tai, kaip juos integruoti – bet ir apie tai, kaip patys norime gyventi, nepaisant šalia tūnančio grėsmingo priešo.

Rusijos ir Baltarusijos pabėgėliai Lietuvoje nėra mūsų priešai – jie patys bėgo nuo režimo, kuris baugina ir mus, bet su kuriuo kovojame. Kartu galime sustiprinti šią kovą. Mūsų iššūkis – neleisti, kad baimė mus paverstų įtariąja, uždara visuomene. Kiekvienas neapykantos ar nepasitikėjimo gestas šių žmonių atžvilgiu tampa mūsų pačių demokratijos silpnumo ženklu. Kiekvienas solidarumo gestas – jos stiprybės liudijimu.

Todėl klausimas, kurį šiandien turime kelti: ar leisime, kad Rusijos režimo baimė formuotų mūsų elgesį – ar sieksime dar daugiau kontrolės įstatymų ir dar intensyvesnės priežiūros; ar patys pasirinksime elgtis kaip laisvi žmonės – atsakingai, romiai, solidariai, kantriai ir pagarbiai? Tokiems dalykams nereikia įstatymo.