Donskio konferencijoje kalbėsiantis buvęs ESBO direktorius John Packer: „Taika gimdo taiką“

Aštuntojoje Leonido Donskio konferencijoje, kurią organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras, savo įžvalgomis apie 50-metį mininčius Helsinkio susitarimus dalysis per 20 ekspertų iš įvairių šalių. Vienas tokių – John Packer, tarptautinių konfliktų sprendimo profesorius iš Otavos universiteto. Kaip vyresnysis teisinis patarėjas, o vėliau pirmasis Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vyriausiojo komisaro nacionalinių mažumų reikalams biuro direktorius (1995–2004 m.), jis teikė konsultacijas daugelyje pokario pereinamojo laikotarpio šalių, įskaitant Baltijos valstybes, didžiąją dalį buvusios Sovietų Sąjungos, Vidurio ir Rytų Europą bei kitas šalis.

Jis taip pat ėjo pareigas žmogaus teisių ir teisės srityje Esekso universitete (Jungtinė Karalystė), Fletcher teisės ir diplomatijos mokykloje Tuftso universitete (JAV), Harvardo universitete ir Lauterpacht tarptautinės teisės centre Kembridžo universitete (Jungtinė Karalystė). Jis tebėra konsultantas aktyvių konfliktų pasaulyje klausimais.

Artėjant aštuntajai Leonido Donskio konferencijai, profesorius iš Kanados VDU Sacharovo centro darbuotojai Makai Berulavai pateikė savo įžvalgas apie dabartinius konfliktus pasaulyje, jų suvaldymo scenarijus ir tam būtinas sąlygas bei asmenines savybes.

Kokie Helsinkio susitarimų aspektai, Jūsų nuomone, išlieka aktualiausi šiandienos pasaulyje?

Helsinkio baigiamajame akte išdėstytas Dekalogas, kuris tuo metu buvo labai svarbus. Šiandien jį skaitant galima stebėtis, koks jis vis dar aktualus. Kai kurie žmonės sako, kad vienas iš svarbiausių dalykų buvo tai, kad jame patvirtinta, jog sienos neturėtų būti keičiamos. Tačiau ten taip nerašoma. Ten rašoma, kad jas keisti galima tik derybų būdu, tai yra taikiai, nesakoma, kad jų negalima keisti. Tai iš tiesų atvėrė taikių procesų idėją, apgalvotų procesų, laikantis tarptautinės teisės, kitų taisyklių, o tai aktualu ir šiandien. Kiti dešimties Dievo įsakymų elementai, susiję su žmogaus teisėmis, išlieka tokie pat aktualūs kaip ir tada. Mane dažnai stebina, kokią išmintį ir aiškų suvokimą turėjo žmonės Šaltojo karo viduryje.

John Packer

Jūs dirbote keliose tarpvyriausybinėse organizacijose. Kuris darbas turėjo didžiausią įtaką Jūsų požiūriui į konfliktų sprendimą?

Be abejo, svarbiausias laikotarpis buvo, kai dirbau Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vyriausiuoju komisaru nacionalinių mažumų klausimais. Tai buvo vienintelė institucija pasaulyje, skirta išimtinai smurtinių konfliktų prevencijai.

Turėjau unikalią galimybę, pradėjome dirbti mažame biure – buvome gal šeši profesionalūs darbuotojai ir vyriausiasis komisaras. Dabar komanda yra žymiai didesnė, bet tai vis dar nėra labai didelė institucija. Taigi, visais klausimais dirbome gana glaudžiai. Tuo metu aš buvau vyriausiojo komisaro teisinis patarėjas. Vėliau šiek tiek padidinome darbuotojų skaičių, ir galiausiai tapau pirmuoju šios institucijos direktoriumi. Taigi tuo pačiu metu dalyvavau ir tos veiklos vystyme. Ieškojome savo kelio, tuo pačiu metu spręsdami 10–15 skirtingų situacijų, galiausiai jau visur, netgi už ESBO ribų, kur mūsų buvo prašoma tam tikrų patarimų ar nuomonės tam tikrais klausimais.

Vykau ir į Pietryčių Aziją, ir į Artimuosius Rytus. Tai buvo kitų vyriausybių kreipimaisi, prašant pasidalinti patirtimi. Vėliau panašiai padėjau ir Jungtinėms Tautoms. Manau, nebus perdėta, jei pasakysiu, kad buvome pionieriai ir išradėjai. Mes sukūrėme šią organizaciją ir padarėme tai atsargiai. Labai sąmoningai siekėme būti nuoseklūs, kad būtų užtikrintas teisingumas ir nuspėjamumas. Kai kurie žmonės sako, kad tai yra tam tikras jurisprudencijos požiūris. Mes sukūrėme šią organizaciją, tai padarė man didžiulį įspūdį ir vėliau paveikė mano darbą.

Ar jūsų karjeroje buvo konkrečių atvejų, kai tirdami žmogaus teisių pažeidimus pakeitėte savo supratimą apie tai, ką gali reikšti teisingumas konflikto metu?

Taip, buvo labai daug tokių atvejų. Prieš pradėdamas dirbti ESBO komisaru nacionalinių mažumų klausimais, jau buvau dirbęs trijose skirtingose tarpvyriausybinėse organizacijose, kurios užsiėmė žmogaus teisių klausimais. Dirbau Vyriausiojoje pabėgėlių komisijoje, tada – Tarptautinėje darbo organizacijoje, o vėliau – Jungtinių Tautų Žmogaus teisių centre, kol dar nebuvo įsteigta Vyriausioji žmogaus teisių komisija. Dalyvavau kuriant tą biurą. Dirbdamas toje labai malonioje aplinkoje, kartais susidurdavau su vyriausybėmis ir pilietine visuomene, kartais – su nukentėjusiaisiais, kurie atvykdavo į Ženevą.

Vėliau, kai dirbau Jungtinėse Tautose, nuo maždaug 1991 m. pradėjau dalyvauti tyrimuose pagal tuometinės Žmogaus teisių komisijos įgaliojimus tokiose vietose kaip Irakas, Afganistanas ir Birma. Aplankiau pabėgėlių stovyklas, sulaikymo vietas. Susitikau su vietos bendruomenių, nukentėjusiųjų grupių, mažumų grupių atstovais, taip pat vyriausybių ir kitų institucijų atstovais. Dauguma šių situacijų buvo konfliktinės. Ekstremalūs, grubūs ir sistemingi žmogaus teisių pažeidimai dažniausiai sutampa su smurtiniais ir organizuotais konfliktais.

Viską mačiau savo akimis. Turiu daug patirties, kuria galiu pasidalinti, daugelis jos yra paskelbta specialiųjų pranešėjų viešose ir kitose JT ataskaitose. Parengiau pirmąsias Generalinio sekretoriaus ataskaitas apie teismo medicinos naudojimą tiriant grubius ir sistemingus žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant masines egzekucijas, sistemingą kankinimą ir masinių kapų tyrimus.

Tame darbe mačiau pačią tamsiausią mūsų rūšies pusę. Ir tai ne tik keletas „supuvusių obuolių“. Supratau, kad yra sukurtos sąlygos ir situacijos – arba leidžiama jas sukurti – ir dėl jų įvyksta tokios žiaurybės.

Šokiruoja, kai šie veiksmai yra organizuoti ir apgalvoti. Supratau, kad genocidas nevyksta atsitiktinai ar staiga. Vienas iš didžiausių šios srities mokslininkų, dr. Gregory Stanton, apibūdino tai, ką jis vadina „10 etapų“ arba „10 genocido žingsnių“. Aš visa tai mačiau realybėje, ne tik knygose. Galiu pateikti daug pavyzdžių, kai kurie sukrečia.

1990-ųjų pradžioje, pietiniame Irake, po Irano ir Irako karo, Saddam Hussein siekė kontroliuoti pietines pelkes prie sienos su Iranu, vieną iš didžiausių gėlo vandens teritorijų, kur susilieja Tigras ir Eufratas. Jis nusausino pelkes, kad įgytų kontrolę, pastatydamas didžiulį kanalą. Ten buvo tūkstantmečius gyvenę vietiniai žmonės, pelkių arabai, turėję savitą gyvenimo būdą ir visuomenę. Jie buvo laikomi Irako valstybės priešais dėl savo svetingumo tradicijos: jie priglausdavo keliautojus, dezertyrus ir pabėgėlius. Pelkių nusausinimas sunaikino tiek aplinką, tiek žmones. Turėjau ištirti šiuos įvykius. Susitikau su perkeltomis pelkių arabų bendruomenėmis, kurios pabėgo į atšiaurią pietų Irano dykumą, kad išgyventų.

Kalbėjau su senu bendruomenės lyderiu, jis paprašė sugrąžinti vandenį. Atsakiau, kad nežinau, kaip tai padaryti, bet kad savo reportaže aprašysiu padarinius, ir galbūt žmonės tolimose šalyse – vyriausybės ir vietos, apie kurias jūs nežinote – galės kažką pakeisti. Jis pradėjo verkti. Iki šiol jį atsimenu. Supratau, kad tai buvo ne tik atskirų žmonių gyvenimai ir ne tik pasakojimai apie įvykius. To negalėjai ignoruoti. Baigiau interviu, tai buvo tokio pobūdžio darbas. Mes imdavome interviu, užrašydavome istoriją ir eidavome pas kitą grupę ar į kitą vietą. Turėjome trumpą vizito laiką, bet turėjome kruopščiai rinkti informaciją.

John Packer

Remdamasis savo patirtimi, ar galite pasakyti, kokios yra pagrindinės sąlygos, kad galimas tarpininkavimas konfliktuose būtų sėkmingas?

Manau, kad nėra paprastos formulės. Tai daugialypė problema, kurią sprendžiant reikia suderinti daugelį veiksnių. Kaip dažnai sakau studentams, dalis šio darbo yra mobilizavimo užduotis – bandyti suderinti veikėjus.

Reikia atlikti problemos analizę ir suprasti įvairių veiksnių priežastinius ryšius, po to reikia mobilizuoti įvairius veikėjus, kurie gali padėti veikti kartu. Vartoju metaforą „kačių ganymas“ – turiu omeny, kad yra daug veikėjų, kurie nėra suderinti, yra išsibarstę. Kaip juos suvienyti? Kita metafora yra „bendras irklavimas“, kai vienas irkluotojas turi ribotas galimybes, bet jei visi irkluoja kartu, galime judėti į priekį.

Sėkmingam darbui reikalingos keturios savybės. Viena iš jų yra didelis motyvacijos ir noro lygis – jūs turite to norėti. Aš tai pavadinčiau atkaklumu. Antra, kūrybiškumas, nes kiekviena situacija yra unikali. Atkaklumo ir kūrybiškumo labai sunku išmokyti, bet jie yra labai svarbūs.

Trečiasis elementas yra mobilizavimas, susijęs su santykių užmezgimu, įtikinėjimu, motyvavimu ir kitais elementais. Taip pat labai svarbi analizė. Svarbu pagalvoti prieš veikiant. Jei gerai mąstome ir analizuojame, turime tai susieti su veiksmais.

Jūs esate Tarptautinės ekspertų tarnybos Ukrainoje narys. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kokius galimus konflikto sprendimo būdus matote šioje jo stadijoje?

Šiuo metu tai labai sudėtingas klausimas. Analitiškai mes kalbame apie etapus. Kai esi konflikte, tu tiesiog esi jame. Nežinia, ar jis baigsis šiandien, ar rytoj. Yra daug neapibrėžtų dalykų. Kaip sakė Clausewitzas, ne tik sunkiai numatomi dalykai kare, bet ir daug veiksnių, kurių nežinome: ar šiąnakt mirs Zelenskis, ar Putinas? Ar kas nors patirs apreiškimą ir staiga supras, kad švaisto išteklius?

Remdamasis savo patirtimi daugelyje kitų konfliktų, nematau jokio artimo sprendimo, taip pat nematau rimtų pastangų tą sprendimą rasti. Nėra jokio taikos proceso. Mano pastebėjimu, čia ir ten vyksta kai kurios derybos, kai kurie nedideli susitikimai, idėjos išmetamos beveik ad hoc, beveik kaprizingai. Nemačiau jokių rimtų pastangų.

Žinoma, yra daug veikėjų, kurie nėra suinteresuoti tokiais veiksmais. Yra karo spekuliantai, daugelis, kurie gauna naudos. Tai buvo analizuojama šimtus metų. Dabar esame karo ir konflikto logikos ir kultūros, kuri pati save generuoja ir įtvirtina, apsuptyje. Todėl taip baisu, kad mums nepavyko užkirsti kelio konfliktams. Idealiu atveju norime, kad susidarytų teigiamas abipusiai stiprinančių pastangų ciklas – taika gimdo taiką. Ekonomika palaipsniui vystosi, jei einama teisingu keliu. Šiuo metu einame priešingu keliu.

Kai kurie sako, kad turime laukti, kol konfliktas „subręs“ ir bus galima jį išspręsti. Nežinau, ką tai reiškia aukoms. Tai nepriimtina. Aš netikiu pasyviu laukimu, nes yra dalykų, kuriuos galime padaryti, kad momentas subręstų. Mes galime sumažinti karo vykdymo naudą ar paskatas ir galime sukurti sąlygas ir galimybes sprendimui.

Konflikto pagrindą sudaro problemos ir klausimai. Kai kurie iš jų yra iš esmės realūs. Kai kurie tapo realūs, nes jie yra tvirtinami kaip realūs arba yra suvokiami. Mano patirtis rodo, kad realiame konflikte suvokimas yra lygiai taip pat realus. Jei kas nors sako: „Aš pykstu dėl to, kaip tu į mane žiūrėjai“, o tu nemanai, kad taip žiūrėjai, tai faktas, kad jie taip mano – ir pyksta – dabar yra santykių realybė. Negali tiesiog pasakyti: „Tai nėra tiesa.“

Šiuo metu mes iš dalies esame būtent tokioje stadijoje. Nuomonės yra labai skirtingos, o vizijos apie galimybes kardinaliai skiriasi, tad manau, jog šiuo metu esame labai toli nuo sprendimo.

Kokioje stadijoje yra Ukraina? Mano nuomone, esame blogoje padėtyje. Ir kas toliau? Rizika, kad padėtis pablogės, arba išlaidos didės, tad turime kažką daryti. Tada tikroji diskusija turi būti tokia: ką daryti?

Atsižvelgiant į Jūsų darbą konfliktuose, susijusiuose su savarankiškumu, ar manote, kad panašūs metodai vėl būtų veiksmingi? Tai ilga tema ir sudėtingas klausimas. Ar jie galėtų būti veiksmingi sprendžiant situaciją Izraelyje?

Jei analitiškai pažvelgsime į Izraelį, Palestiną ir savarankiškumą, matysime, kad turime mažiausiai tris vienu metu vykstančias, viena kitą persidengiančias savarankiškumo situacijas. Pirma, Izraelio kaip valstybės apsisprendimas. Joje kyla žydų tautos arba žydų nacijos klausimas – probleminiai klausimai apie tai, kaip apibrėžti žydiškumą ir kas yra žydas. Tačiau niekas neneigtų, kad egzistuoja reiškinys, vadinamas judaizmu, ir kad žydų tauta kažkaip egzistuoja, ir jiems kyla apsisprendimo klausimas.

Tai sutampa erdvėje ir laike su kitais žmonėmis, kaip ir mums visiems. Taigi turime tuo pačiu metu egzistuojančią Palestinos tautą ar žmones. Joje yra grupių, kurios taip pat turi apsisprendimo teisę. Paprastai tariant: yra žydų tauta ir Palestinos tauta, ir abi jos turi apsisprendimo teisę.

Ar tiesa, kad dalis šios teritorijos erdvėje gali būti suskaidyta? Taip, dalis galėtų būti. Vis labiau tai tampa neaktualu. Vis labiau realybė yra tokia, kad jos yra susietos mažoje geografinėje teritorijoje, todėl sunku įsivaizduoti visišką savarankiškumą su visišku orumu ir saugumu kiekvienai tautai, nesant kokio nors susitarimo ar abipusiškumo.

Tai yra dvi savarankiškumo apraiškos, tačiau jos taip pat daro įtaką kaimyninėms valstybėms ir paveiktiems žmonėms, nes savarankiškumas yra šiek tiek prieštaringas: savarankiškumas negali būti izoliuotas. Pavyzdžiui, mano sprendimas dėl sienos neišvengiamai daro įtaką tiems, kurie yra už sienos ribų. Net kalbant apie Izraelį? Arba Palestiną? Jie yra susiję ne tik tarpusavyje, bet ir su trečiosiomis šalimis. Mes negalime išvengti Jordanijos savarankiškumo, Sirijos savarankiškumo ir pan. – Golano aukštumų, okupuoto Vakarų Kranto, Sinajaus ir kt.

Mes turime mažiausiai tris, keturis, penkis, šešis, septynis sutampančius savarankiškumo atvejus. Savarankiškumo principas ir teisė grindžiami savarankišku apibrėžimu. Pradžioje, grupės apibrėžia save. Tada jos siekia savo politinio statuso. Nematau, kaip tai galima pasiekti be derybų ir susitarimo su tiesiogiai paveiktais asmenimis. Šios grupės gyvena labai arti viena kitos. Jordanijos upė ir riboti vandens šaltiniai kerta jų teritorijas.

Apskritai, situacija dėl savarankiškumo ten yra ypač sudėtinga ir aštri, bet neišvengiama. Ji iš esmės nesiskiria nuo situacijos rytinėje Ukrainoje, Kryme, Rusijoje, Ukrainoje ir kaimyninėse valstybėse, pavyzdžiui, Moldovoje. Tai yra mūsų šiuolaikinio pasaulio mįslė: kaip spręsti šias problemas ir rasti taikų sprendimą, kuris nesukeltų nuolatinio karo? Tai yra mūsų iššūkis.

Ar mes galime įsivaizduoti ir sukurti pagrindines teisingumo sistemas, kurios spręstų šias problemas? Taip, galime. Istoriškai tai darėme visame pasaulyje. Mes tai darome savo šalyse nuolat. Jos yra įvairios, daugialypės. Kartais jos sutampa.

Taigi galime tai padaryti, ir tai yra gera žinia, bet negalime to padaryti remdamiesi tiesos monopoliu. Mums reikia sistemų, kurios būtų ne tik universalios savo prieinamumu ir taikymu, bet ir, kaip sakoma, teisingumas turi būti matomas, nes jis turi sukurti ir įkvėpti paklusnumą.

Ir, žinote, tikriausiai geriausias gyvas pavyzdys yra Europos Sąjunga, kuri buvo konfliktų prevencijos projektas, siekiantis išvengti pasaulinių karų. Idėja buvo ta, kad jei šalys ras būdą nekonkuruoti dėl Rūro slėnio anglies, bet turės teisingą sistemą, leidžiančią anglį gauti, dalytis, pirkti, parduoti, tai išvengs kovos dėl jos. Ir paaiškėjo, kad tai pasiteisino. Atsiranda labai įdomus dalykas – mes padauginame taikos naudą. Taigi taika sukuria daugiau taikos ir daugiau gerovės. Taigi paprastas atsakymas yra toks: tai ne tik įmanoma, bet ir konkrečiai skirta konfliktų prevencijai. Ir geriau tai daryti anksčiau, kuo anksčiau ir kuo išsamiau, nei laukti.

Atsižvelgiant į autoritarizmo atgimimą kai kuriose regionuose, ar dabartinė tarptautinė sistema yra pajėgi spręsti šiuos iššūkius? Ir kaip Helsinkio sistema galėtų būti pritaikyta, kad išliktų aktuali ir veiksminga?

Kaip ir daugeliu atvejų, sakyčiau, kad galbūt nėra aiškaus ar akivaizdaus kelio, bet turime bandyti jį rasti. Buvo daug nesutarimų. Juk visa Helsinkio proceso idėja buvo suartinti skirtumus, ir tai puikiai pavyko… Kissingeris savo knygoje apie diplomatiją rašo, jog jei yra bent mažiausia tikimybė, kad pasiseks, tai yra gerai. Bet jei ne, tai kam rūpi… nieko neprarandama. Sovietų pusėje jie taip pat nemanė. Tiesą sakant, manau, kad sovietų diplomatas Gromyka pasakė Brežnevui, kad nieko tokio, atvyk į Helsinkį, pasirašysi kažką, bet tai yra bla bla bla. Tačiau po to paaiškėjo, kad šis, kaip Kissingeris vadina, mažas langelis leido sukurti Helsinkio grupes, prasidėjo žmonių agitacija. Nuostabu, kaip iš to gimė daugybė išsilaisvinimo dalykų. Galiausiai tai tapo dideliu langu, kuris dar labiau padidėjo.

Taigi, po Ženevos konferencijos buvo galutinis Helsinkio susitarimų aktas. Tada sekė tolesni tarpvyriausybiniai susitikimai, konferencijos. O kai žlugo Sovietų Sąjunga, pasibaigė Šaltasis karas, sistema jau buvo, jos kurti nereikėjo. Ir tai yra pamoka konfliktų sprendimui ir kitoms sritims, netgi iš sandorių perspektyvos – jei jau turite sukurtą veikiančią instituciją, jūsų sėkmės šansai bus daug didesni.

Taigi, vis dar yra struktūra, kurios mums nereikia kurti, bandome ją ginti. Šiuo metu ji yra labai silpna. O rusai jau seniai pasakė, kad jie nesilaikys Maskvos susitarimo, jie atsisako įvairių žmogaus teisių įsipareigojimų. Helsinkio procesas taip pat visada buvo grindžiamas konsensusu. Dabar jis susilpnėjęs. Šiuo metu egzistuoja tam tikros konsensuso subkategorijos, kurios nėra labai geros, tačiau vis dar yra bendrų taškų.

Aštuntąją Leonido Donskio atminimo konferenciją organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras ir Federacija „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ (FGIP). Partneriai – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Vytauto Didžiojo universitetas ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas. Konferenciją remia Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, Friedricho Naumanno fondo atstovybė Baltijos šalims, Kanados ir Nyderlandų Karalystės ambasados.

Aštuntoji Leonido Donskio konferencija „Back to Square One? The Rise and Fall of the Helsinki Accords“ vyks ISM universitete anglų kalba. Renginys nemokamas, bet būtina registracija.