P. Afrikos tiesos ir susitaikymo komitetas: ignoruojant istoriją, sunku vykdyti teisingumą

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro stažuotoja Brigita Dyburytė

Istorija yra sudėtinga ir daugialypė – praeitis yra kompleksiška, kupina pilkų atspalvių, o ne vien juoda ar balta. Šiems atspalviams atskleisti buvo skirta rugsėjį vykusi septintoji Leonido Donskio konferencija „From black and white to shades of grey“, kurią organizavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras. Vienas iš konferencijos pranešėjų, Pietų Afrikos žmogaus teisių komisijos komisaras prof. Tshepo Madlingozi, pakvietė pažvelgti į daugialypį Pietų Afrikos Tiesos ir susitaikymo komiteto poveikį apartheido aukoms.

Pasak T. Madlingozi, 2024-aisiais Pietų Afrikos Respublikai švenčiant demokratijos 30-metį, šią šalį galima laikyti pavyzdiniu atveju pasaulio istorijoje – dėl ją lydėjusių įvykių. Pirmiausia, tai viena iš trijų Afrikos valstybių, kurios savo pavadinimuose naudoja kontinento pavadinimą. Be to, Pietų Afrika žymiai ilgiau už kitas žemyno šalis kentėjo nuo kolonializmo: pirmosios jo apraiškos čia buvo pastebėtos dar 1510-aisiais, kai likusi Afrika  buvo kolonizuota tik nuo XIX amžiaus. Su kolonializmu į Pietų Afriką atkeliavo ir žemės nusavinimas, genocidas, apartheidas, koncentracijos stovyklos, ekonominis pavergimas, institucionalizuotas patriarchatas, homofobija ir rasizmas.

Pietų Afrikos Respublika – kontrastų šalis: nepaisant gilios priespaudos istorijos, ją galima laikyti ir vilties pavyzdžiu. Šie vilties švyturiai – tai Nelson Mandela, Desmond Tutu, pažangi konstitucija ir Tiesos ir susitaikymo komitetas (angl. Truth and Reconciliation Committee, TRC), skirtas apartheido pasekmėms numalšinti. Kaip įmanoma, kad ta pati valstybė turėtų tokį progresyvų komitetą, bet kartu pasižymėtų ir didžiausia pajamų nelygybe pasaulyje?

Prof. Tshepo Madlingozi

Nesutinka, kad praeitis turi likti praeityje

Savo kalboje profesorius T. Madlingozi pabrėžė, jog istorinių faktų vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo to, kieno akimis į juos žvelgiame. Siekiant išlaikyti istorijos įvairiapusiškumą, įvykius ir jų pasekmes turėtume vertinti įvairiomis, net mums „nepatogiomis“ perspektyvomis.

Aptariant masinius žiaurumus, tokius kaip apartheidas, galima išskirti dviejų tipų aukas: „blogas“ ir „geras“. „Geros“ aukos – tos, kurios be pasipriešinimo priima pasikeitimus, kompromisus ir primestą susitaikymą. Žvelgiant iš šių aukų perspektyvos, TRC poveikį galėtume vertinti teigiamai.

Tačiau T. Madlingozi kviečia pažvelgti ir į komiteto trūkumus, kuriuos akcentuoja „blogosios“ aukos. Pavyzdžiui, Khulumani liaudies judėjimas (1995 m.), kurį ir sukūrė nukentėjusieji nuo apartheido. Jų pagrindinis tikslas –  paversti aukas aktyviais ir įsitraukusiais piliečiais, suteikti joms balsą, galimybę pasidalinti savo autentiška patirtimi iš pirmų lūpų, taip siekiant teisingumo, restitucijų, žalos atlyginimo. Itin svarbu mokytis iš praeities klaidų, todėl Khulumani judėjimas atmeta įsitikinimą, jog praeitis ir turi likti praeityje.

Prof. T. Madlingozi pažymėjo, jog tam tikrų faktų ignoravimas ar atmetimas prisideda prie kolektyvinės amnezijos kūrimo. Puikus to pavyzdys yra Pietų Afrikos konstitucija – joje tarp ‚,praeities konfliktų“ nėra tiesiogiai įvardinto kolonializmo. Taip atmetama tiesos svarba susitaikymui ir ilgalaikiam taikos procesui. Norint pašalinti praeities įvykių pasekmes, pirmiausia privalome tuos įvykius pripažinti – būtent šiuo siekiu vadovaujasi „blogųjų“ aukų judėjimas.

Prof. Tshepo Madlingozi

Suderino kaltininkų ir aukų interesus

Tarptautiniu mastu Tiesos ir susitaikymo komitetas dažnai apibūdinamas kaip žmogiškumą skatinusi organizacija, kuri suderino tiek kaltininkų, tiek aukų interesus ir skatino visuotinį susitaikymą. TRC buvo įkurtas 1995 m. remiantis afrikietiška humaniškumo tradicija, siekiant pilnai atskleisti apartheido istoriją, paskirti reparacijas jo aukoms ir suteikti amnestijas kaltininkams.

Tačiau lektorius pabrėžė, jog TRC veikla turėjo ir trūkumų, kuriuos lėmė įvairūs instituciniai, teisiniai ir kultūriniai barjerai. Tik nedidelė dalis aukų sulaukė reparacijų, o patirta kolektyvinė psichologinė trauma liko neįveikta. Komitetas apsiribojo tik daliniu apartheido pasekmių pašalinimu, ignoruodamas didesnę žalą, kurią sukėlė kolonializmas ir kurios padariniai iki šių dienų nėra atlyginti. Be to, kaltininkai kur kas lengviau sulaukė amnestijų, tačiau aukos nesulaukė nei visuotinio atsiprašymo, nei teisingumo.

Tad kokias pamokas galime išmokti žvelgdami į Tiesos ir susitaikymo komiteto poveikį? Profesorius pažymėjo, kad kompromisas gali būti  veiksmingas, tačiau tik tuo atveju, kai jis paremtas teisingumu ar jo siekimu bei konflikto pasekmių panaikinimu. Neįgyvendinus šių sąlygų, TRC tampa ne autentiško gedulo ar susitaikymo pavyzdžiu, o netiesioginiu bendrininku kolektyvinėje amnezijoje.

Neprisimenantys praeities yra pasmerkti ją pakartoti

Viso pranešimo metu autorius akcentavo tiesos ir įvairiapusių istorinių faktų svarbą. Tiesiogiai įvardydami priespaudos ar žiaurumo apraiškas, užtikriname, jog to neteks patirti ateities kartoms. T. Madlingozi išsakyta frazė „Istorija slypi dabartyje“ ne tik pabrėžia Pietų Afrikos kultūrai būdingą laiko cikliškumą, tačiau ir parodo, kaip svarbu mokytis iš praeities klaidų. Autorius pateikė Tiesos ir susitaikymo komitetą kaip pavyzdį, kai siekiant susitaikymo, tačiau ignoruojant istorijos poveikį dabarčiai ir ateičiai, sudėtinga pilnai įvykdyti teisingumą. Šį požiūrį puikiai atspindi George‘o Santayana‘os 1905 m. frazė: „Tie, kurie negali prisiminti praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“.

Straipsnį parengė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro stažuotoja Brigita Dyburytė.