Permąstant prof. L.Donskį: Rytai ir Vakarai suka skirtingais keliais?

Rugsėjo 21 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vyko diskusija „Rytų ir Centrinės Europos ateitis Rusijos karinės agresijos fone“, skirta paminėti Prahos pavasario 55-ąsias metines bei prisiminti ir pagerbti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prof. Leonido Donskio atminimą, pratęsiant jam rūpėjusių temų svarstymą.

Artėjantys rinkimai – tinkamas laikas diskusijoms

Diskusijoje, kurią moderavo VDU prof. Egidijus Aleksandravičius, dalyvavo VDU mokslininkė ir Paryžiaus politikos mokslų instituto „Sciences Po“ dėstytoja Emilija Pundziūtė-Gallois, mokslinis bendradarbis asociacijoje „Association for International Affairs“ Prahoje Pavel Havlicek bei „Pogranicze“ fondo ir „Tarptautinio centro dialogui“ direktorius prof. Krzysztof Czyzewski.

„Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste, šito kruvino karo metu, mes galime naujai pažvelgti ir skaityti Leonido Donskio mums paliktus tekstus. Paskutinis straipsnis „Ar mūsų laukia Vengrijos ir Lenkijos likimas“, kurį parašė Leonidas, išverstas į anglų kalbą. Tai buvo 2016 rugsėjis. Po to buvo daug politinių įvykių, sprendimų ir veiksmų, kurie mus neramino. <…> Šiandien iš naujo atrandame klausimą, kurį mums paliko Leonidas: Kas atsitiko su Rytų ir Centrinės Europos žmonėmis ir valstybėmis po 1990-ųjų?, – klausė prof. E. Aleksandravičius pridurdamas, kad dabar, artėjant parlamento rinkimams Lenkijoje ir stebint, kas vyksta viešojoje erdvėje, yra tinkama proga kalbėti apie Rytų ir Centrinės Europos ateitį.

Profesoriui pritardamas P. Havlicek paminėjo ne tik ypatingą situaciją Lenkijoje, bet ir netrukus įvyksiančius parlamento rinkimus Slovakijoje, kurie turės įtakos šaliai ateinančius keturis metus.

„Rinkimai Lenkijoje nulems viso regiono ateitį. Lenkija yra ne tik bendra Lietuvos ir Čekijos kaimynė, bet ir šalis, nuo kurios labai priklauso politinė situacija Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje. Nėra didesnės jėgos regione šiuo metu nei Lenkija“, – teigė P. Havlicek.

Pasak jo, nepaisant situacijos Ukrainoje, Čekija šiuo metu išgyvena politinį stabilumą: „Kaip ir jūs Lietuvoje, Čekijoje jaučiame karo iššūkius ir tiesiogines pasekmes kiekvieną dieną. Mes priėmėme ir apgyvendinome pusę milijono karo pabėgėlių, kas yra daugiausia pagal gyventojų skaičių visoje Europoje, ir ko gero, pasaulyje. Tai ne tik didžiulio solidarumo ir paramos Ukrainai pavyzdys, bet ir parodymas, kaip mes priimame realybę ir kokiais lyderiais sekame.“

Pamiršta Europos koncepcija

Anot diplomatinės kultūros ekspertės E.Pundziūtės-Gallois, prasidėjus karui Prancūzijoje buvo kalbama apie geopolitinio centro pasislinkimą iš Vakarų į Rytus. „Iš mano, Rytų europietės perspektyvos, to nemačiau. Taip, geopolitiškai, Rytų svarba išaugo – dėl mūsų paramos Ukrainai, dėl to, kad esame prie fronto linijos, ir kad jeigu Ukraina įstos į Europos Sąjungą, mūsų šalys turės padėti jai integruotis. Tačiau žiūrint iš dabartinės perspektyvos, Rytai neturi ko pasiūlyti Europai. Netgi galima sakyti, kad Rytų Europa tapo tam tikru galvos skausmu, – pasak mokslininkės, Lietuvoje nesigirdi, kad apie Europą būtų svarstoma ne praktiškai, o konceptualiai, – Tiek lietuviai, tiek lenkai ar čekai žino, ko nori, bet mes nežinome, ką galime nuveikti kartu. Ir ar išvis turime idėją apie Europą?“

Šiais metais prancūzai gedėjo Paryžiuje mirusio čekų rašytojo Milan Kundera. Anot E. Pundziūtės-Gallois, permąstant jo kūrybą Prancūzijoje buvo grįžtama prie to paties fundamentalaus klausimo, kurį uždavė ir Leonidas, ar Vakarai ir Rytai suka skirtingais keliais?

„Norėčiau pateikti pavyzdį to, kas įvyko Vakaruose, bet ne Rytuose po Antrojo pasaulinio karo. Tai Europos Žmogaus teisių sistema: konvencija, teismas. Žmogaus teisių režimas tarptautinės teisės kontekste yra specifinis – jis yra tarptautinis, bet gina piliečius, ne valstybes. Jis taip pat nusako piliečio ir valstybės santykį, – pasak ekspertės, Rytuose žmogaus teisės buvo ginamos tuomet, kai jos neprieštaravo valstybei, kuomet Vakaruose buvo priešingai – pilietis čia svarbesnis už valstybę. Šiandien formaliai šio skirtumo tarp Rytų ir Vakarų nebėra, bet simbolinis santykis tarp žmogaus ir valstybės išliko.– Karas tą santykį dar labiau sustiprino – mes tapome dar labiau prisirišę prie valstybės.“

Kaip sakė E. Pundziūtė-Gallois, net kalbėdami apie Lietuvos strategiją, sakome, kad turime ugdyti lojalumą valstybei: „Nėra blogai būti patriotu, bet mes turime patys permąstyti, kiek už mus sprendžia valstybė, o kiek mes patys. Ir tai labai daug ką lemia.“