Ukrainiečių kalbos mokymasis kaip būdas pasipriešinti Rusijos karui

Terminą „atjaučiančioji kalbotyra“ sugalvojau po trijų valandų pokalbio su Ukrainos ir Lietuvos akademikais, dėstytojais ir studentais, kurie internetu prisijungė prie apskritojo stalo diskusijos apie kalbą, švelniąją galią, kultūrą ir istorinį Lietuvos bei Ukrainos ryšį. „Atjaučiančiąją kalbotyrą“ aš apibrėžiu kaip norą išmokti kito žmogaus kalbą dėl jaučiamos empatijos, abipusės pagarbos ir noro parodyti paramą.

Jauniausia mūsų diskusijos dalyvė – Sofia Savystka (gim. 2004 m.), aštuoniolikmetė biologijos pirmo kurso studentė ir savanorė ukrainiečių kalbos mokytoja iš Chmelnyckio (Ukraina), o vyriausias – 45 metų tyrėjas Loic Boizou (gim. 1977 m.) iš Šveicarijos, kuriam Kaunas tapo jo namais. Kiti dalyviai – Lilija Denikevič (gim. 1990 m.), pabėgėlė iš Kyjivo, šiuo metu gyvenanti Kaune; Oksana Makarova (gim. 1984 m.), gyvenanti Kyjivo regione su vyru ir dviem mažamečiais vaikais; Tetiana Ponomarkenko (gim. 1989 m.), prieš septynerius metus atvykusi į Kauną iš gimtojo Kyjivo, kai ištekėjo už lietuvio vyro; Miglė Janušauskienė (gim. 1988 m.), pradinių klasių mokytoja, dviejų mažamečių vaikų mama, ir Teresė Ringailienė (gim. 1983 m.), Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų instituto direktorė, ukrainiečių–lietuvių kalbų mokymo programos iniciatorė ir koordinatorė.

Teresė papasakojo, kaip kilo idėja lietuvius mokyti ukrainiečių kalbos, o ukrainiečius – lietuvių kalbos.

„Prasidėjus karui ir į Lietuvą atvykus pirmiesiems pabėgėliams, – aiškino Teresė, – daugelis jų sakė, kad norėtų išmokti skaityti lietuviškai ir pasakyti bent kelis žodžius ir frazes, kad galėtų susikalbėti su lietuviais. Siekdama atliepti šį poreikį, subūriau keletą savanorių, kurie ėmėsi mokyti ukrainiečių pabėgėlius lietuvių kalbos. Vėliau lietuviai pradėjo klausinėti, ar galėtų pasimokyti ukrainiečių kalbos, nes bent šiek tiek mokėdami ukrainiečių kalbą jie galėtų geriau komunikuoti su ukrainiečių pabėgėliais, be to, pramokti ukrainiečių kalbos jiems pasirodė geras būdas parodyti savo moralinę paramą ukrainiečiams karo metu.

Paskelbėme pranešimą, kad universitete vyks nemokami ukrainiečių kalbos kursai. Vos per pustrečios valandos į juos užsiregistravo 120 žmonių. Net kai visos vietos buvo užpildytos, žmonės vis skambino, rašė ir teiravosi, ar galėtų kaip nors patekti į ukrainiečių kalbos pamokas. Skambučiai nesiliovė. Vienu metu programoje nebeliko vietų ir turėjome nutraukti mokinių registraciją. Tada susimąstėme, kas toliau?

Mums reikėjo daugiau ukrainiečių kalbos mokytojų, todėl subūrėme ukrainiečių studentus ir alumnus ir paklausėme, ar jie galėtų mums padėti ir savanoriškai mokyti ukrainiečių kalbos. Daugelis sutiko. Sudarėme septynias grupes po 20 mokinių. Oficialiai klasėse turi būti ne daugiau kaip 20 mokinių, tačiau mes į klases įsileidome daugiau nei 20 mokinių. Visi mokytojai yra savanoriai, kurie dirba neatlygintinai. Dalis lietuvių kalbos pamokų vyksta universitete gyvai, dalis – internetu. Ukrainiečių kalbos pamokos vyksta tik internetu. Oksana moko internetu iš kaimelio netoli Kyjivo, kur ji su šeima gyvena vykstant karui.“

„Ar turite mokymo programą?“ – pasiteiravau.

„Turime gerą, laiko patikrintą lietuvių kalbos mokymo programą, daugybę knygų ir medžiagos lietuvių kalbai mokyti anglų kalba, tačiau turėjome parengti ukrainiečių kalbos mokymo programą. Dalis ukrainiečių kalbos pamokų vyksta anglų kalba, kitos – lietuvių. Oksana šiuo metu kuria mūsų mokymo medžiagą ukrainiečių kalbos pamokoms. Mokytojai patys kuria medžiagą ir dalijasi tuo, ką turi. Visi esame susiderinę ir nuolat palaikome ryšį. Šiuo metu viskas dar labai nauja.“

Toliau pokalbį tęsėme su Sofia, jauna moterimi rudomis akimis ir rudais plaukais, dailiai supintais į ukrainietišką pynę. Sofia yra etninė ukrainietė, kuri užaugo kalbėdama ukrainietiškai savo mažame Chmelnyckio mieste, turinčiame vos 300 000 gyventojų. 2021 m. rugsėjį ji atvyko į Kauną studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Nors Sofia į Lietuvą atvyko ne kaip pabėgėlė, susiklosčius karui ji dabar tokia tapo.

„Kaip jauteisi būdama taip toli nuo namų, kai prasidėjo karas?“ – paklausiau jos.

„Buvau visiškoje šoko būsenoje. Pirmosiomis karo dienomis man buvo sunku sutelkti dėmesį į paskaitas. Bet kai pamačiau lietuvius, susirinkusius protestuoti prieš karą, kai pamačiau žmones, mojuojančius Ukrainos vėliava, pasijutau geriau. Daugybė žmonių iš universiteto bendruomenės susisiekė su manimi ir pasisiūlė man padėti. Jaučiau didžiulį lietuvių palaikymą.“

„Ar mokaisi lietuvių kalbos?“

„Taip, ketverius metus studijuosiu Lietuvoje, tad privalau mokėti pasakyti pagrindinius žodžius ir frazes. Be to, užsienio studentams mokytis lietuvių kalbos yra privaloma. Kai atvykau rugsėjį, pajutau kalbos žinių trūkumą. Daugelis kitų čia studijuojančių ukrainiečių studentų yra iš Rytų Ukrainos ir kalba rusiškai. Aš galiu kalbėti rusiškai, bet kalbu prastai ir nelabai noriu kalbėti rusiškai, todėl pasijutau vieniša. Jaučiausi taip, lyg negalėčiau su niekuo susikalbėti, nebent angliškai. Būdama Lietuvoje niekada negirdėjau nieko kalbant ukrainietiškai.“

Sofia tęsia: „Ukrainiečių kalba yra esminė buvimo ukrainiečiu dalis. Žmonės turi patys pasirinkti, ar kalbėti ukrainietiškai, ar ne. Nebūtina kalbėti tobulai.“

„Airijoje po ilgų britų kolonializmo metų, – pasakiau, – tik mažuose Vakarų Airijos kaimeliuose žmonės kalbėjo airių, vietinių gyventojų kalba. Airijos vyriausybė stengėsi sugrąžinti airių kalbą, padarydama ją privalomą mokyklose ir remdama airišką televizijos kanalą, tačiau airių kalba nesuklestėjo. Ar situacija su ukrainiečių kalba yra panaši?“

„Ne, ji skiriasi“, – atsakė Sofia. „Žmonės vis dar vartoja ukrainiečių kalbą kasdieniame gyvenime. Sovietų Sąjungos metais buvo bandoma pakeisti ukrainiečių kalbą, kad ji gramatiškai būtų panaši į rusų kalbą. Tačiau jie negalėjo sunaikinti ukrainiečių kalbos. 2014-ieji buvo lemtingi metai, nes tada ukrainiečių kalba tapo valstybine kalba, o vidurinių mokyklų moksleiviai, norėdami baigti mokyklą, privalėjo laikyti valstybinį ukrainiečių kalbos egzaminą. Prieš penkerius metus atsirado televizija ukrainiečių kalba.“

„Kaip sekasi lietuvius mokyti ukrainiečių kalbos?“

„Jie yra puikūs mokiniai. Ukrainiečių kalba rašoma kirilica, todėl žmonėms, kalbantiems tokia kalba kaip lietuvių, kurioje naudojama lotyniška abėcėlė, yra sunku, tačiau jie jau prisitaikė ir dabar gali sklandžiai skaityti. Jie susieja garsus. Jie taip pat randa daug panašių žodžių lietuvių ir ukrainiečių kalbose. Kita vertus, linksniuotės gali kelti sunkumų.“

„Kas yra tavo mokiniai?“ – pasiteiravau.

„Mano mokiniai yra mokyklose dirbantys mokytojai, norintys geriau padėti ukrainiečių pabėgėliams vaikams. Jie yra humanitarinės pagalbos organizacijų savanoriai. Kai kurie dirba Raudonajame kryžiuje. Kiti paprasčiausiai domisi kalbomis.“

„Turbūt esi labai užsiėmusi studijomis, – paklausiau Sofios, – kodėl ėmeisi papildomo darbo savanoriškai mokyti ukrainiečių kalbos?“

„Man svarbi mano kalba. Manoma, kad visi žmonės Ukrainoje kalba rusiškai, bet tai ne visai tiesa“, – paaiškino Sofia. „Rusų kalba vyrauja tik pramoniniuose miestuose. Be to, rusų kalba ukrainiečiams buvo primesta juos persekiojant. Prieš kelerius metus visa Ukrainos televizija buvo rusų kalba – visi animaciniai filmukai, visi filmai, žinios. Po 2014 m. sąmoningai nusprendžiau nebekalbėti rusiškai, nežiūrėti rusiškos žiniasklaidos, neklausyti rusiškos popmuzikos. Nenoriu, kad mane kas nors sietų su rusų kultūra.“

„Kodėl?“

„Rusija yra žudikų kultūra“, – paprastai atsakė Sofija. „Jie yra žmonės, sunaikinę mano tautą.“

Toliau prie pokalbio prisijungė Sofios mokinė Miglė Janušauskienė. Ji pasidalino, kad Kaune dirba mokytoja ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokyklose ir augina du vaikus.

„Kiekvieną pirmadienį ir penktadienį lankau Sofijos pamokas ir mokausi ukrainiečių kalbos“, – sakė Miglė. „Ji tokia rami ir kantri. Savo klasėje ji sukuria visiškai kitokį pasaulį. Ji išties ori asmenybė. Niekada negirdėjau, kad ji skųstųsi ar sakytų ką nors pikto apie karą. Nusprendžiau mokytis ukrainiečių kalbos, nes tai – mano būdas savitai pasipriešinti. Namuose auginu mažus vaikus, todėl negaliu skirti laiko savanorystei, o namuose neturime vietos, kad galėtume priimti pabėgėlius gyventi kartu su šeima, todėl pamaniau, kad galėčiau parodyti savo paramą mokydamasi ukrainiečių kalbos. Ukrainiečių kalbos taip pat mokiausi iš pagarbos bei solidarumo su ukrainiečiais ir norėdama parodyti gerą pavyzdį savo vaikams. Manau, kad tautos pagrindas yra jos kalba, todėl norint pažinti tautą būtina išmokti jos kalbą. Norėjau sužinoti daugiau apie Ukrainos istoriją. Ši tauta mums, lietuviams, nėra svetima. Studijuodama mūsų bendrą istoriją supratau, kad Lietuva ir Ukraina yra kaip viena tauta.“

Miglė tęsė: „Kai matai šio karo žiaurumą ir genocidą, neįmanoma išlikti neutraliam. Ukraina yra taip arti mūsų. Tokia šalis kaip Prancūzija, geografiškai nutolusi nuo Ukrainos, gali likti abejinga sunkiai ukrainiečių padėčiai, tačiau mes negalime. Didžiuojuosi mokydamasi ukrainiečių kalbos. Dalinuosi tuo, ką darau su kolegomis mokykloje, kurioje dirbu. Turiu kolegų, kurie bijo kalbėti apie karą Ukrainoje. Atrodo, tarsi jie būtų prietaringi. Jie baiminasi, kad jei kalbės apie karą, karas ateis pas mus. Mano karta nežinojo, kas yra karas. Dabar jau žinome. Turiu baimę, kad šis karas niekada nesibaigs. Dabar naujienas skaitau ukrainiečių kalba.“

„Jei kalbi rusiškai, ar ne lengviau mokytis ukrainiečių kalbos?“

„Rusų kalbą moku gerai, bet ją emociškai blokuoju iš savo sąmonės“, – prisipažino Miglė. „Empatija pasireiškia per kalbą. Per žinias matai Ukrainos žmonių kančias ir nori išmokti jų kalbą, kad galėtum jiems geriau padėti.“

„Kokio amžiaus tavo vaikai? Ar jie supranta apie karą?“ – paklausiau jos.

„Mano dukra mokosi šeštoje klasėje. Mano vaikai niekada neleidžia man pamiršti, ką reiškia karas. Kai tik mums lieka atliekamų pinigų, nesvarbu, ar tai būtų 10 eurų, ar 100 eurų, perkame maisto ukrainiečiams ir aukojame. Gaila, kad prireikė šio žiauraus karo, kad pagaliau suprastume, kas yra svarbiausia. Dar visą gyvenimą buvome veikiami Rusijos propagandos. Vokiečių tautą visada mačiau kaip fašistus ir negalėjau atsikratyti šio suvokimo. Dabar aš taip matau rusų tautą.“

„Norėčiau pasakyti keletą žodžių apie Rusiją“, – įsiterpė Teresė. „Aš gimiau Sovietų Sąjungoje. Visi animaciniai filmukai ir filmai buvo rusų kalba. Vaikystėje rusų kalbą puikiai supratau. Mano senelis buvo ištremtas į Sibirą dešimčiai metų, o močiutei pavyko pabėgti, todėl ji liko Lietuvoje. Mano mama su savo tėčiu susipažino tik būdama 10 metų, kai jis grįžo iš Sibiro. Iš senelio girdėjau pasakojimus apie Sibirą, karą, pokario laikotarpį. Girdėjau, kokie žiaurūs rusai buvo lietuviams, ir tai mano galvoje sukėlė pasąmoningą psichologinį bloką prieš rusų kalbą. Logiškai mąstant, žinau, kad rusų kalba – tai tik kalba, bet išklausiusi visas istorijas, pasąmoningai ėmiau sieti šią kalbą su siaubu ir baisumais, kuriuos Rusija sukėlė kitiems.“

„Turiu įdomią istoriją apie rusų ir ukrainiečių kalbas“, – atskleidė Lilia. Jos veidą gaubė ilgi banguoti šviesūs plaukai, apgobiantys pečius. Ji papasakojo, kad nuo kovo mėnesio yra pabėgėlė iš Kyjivo. Ji išvyko iš Ukrainos, kai vyras jai paaiškino, kad galės drąsiai kovoti ir ginti savo tautą, jei žinos, kad Lilia yra saugioje vietoje, kur jam nereikės dėl jos nerimauti.

„Mano mama kilusi iš kaimelio netoli Lvivo, – paaiškino Lilia, – ukrainiečių kalba yra jos gimtoji kalba. Mano tėvas kilęs iš Luhansko, rusakalbių regiono, ir jis pats yra rusakalbis. Tiesą sakant, kai namuose kalbėdavome ukrainietiškai, tėvas šaukdavo: „Kalbėkit žmonių kalba!“

Aš gimiau Luhanske, bet kai buvau maža, močiutė ketveriems metams išsivežė mane gyventi į Lvivą. Taigi, mano gimtoji kalba yra ukrainiečių. Tai vienintelė kalba, kuria kalbėjau ir kurią supratau būdama maža. Kai man buvo ketveri, grįžau į Luhanską gyventi pas tėvus. Tuo metu visiškai nemokėjau rusų kalbos. Kai man buvo šešeri, mane paguldė į ligoninę. Nemokėjau kalbėti rusiškai, tad ligoninėje buvo išties nelengva. Kai kur nors išeidavome, iš rusakalbių Luhanske dažnai sulaukdavome nemalonių replikų ir piktų žodžių, nes kalbėjome ukrainietiškai. Daugybę kartų, kai išeidavome ir kalbėdavome ukrainietiškai kaip šeima, rusakalbiai praeiviai mums šaukdavo: „Fašistai! Banditai! Banderovskiai“ (Antrojo pasaulinio karo laikų ukrainiečių ultranacionalisto Stepano Banderos pasekėjai).

Kai augau Luhanske, mokykloje turėjau 4–5 valandas per savaitę rusų kalbos ir literatūros pamokų ir tik dvi valandas ukrainiečių kalbos pamokų. 2007 m. išvykau iš Luhansko studijuoti į Kyjivą, ten pasilikau ir ištekėjau už savo vyro. Dabar gyvenu Kaune. Tačiau po karo planuoju grįžti į Kyjivą. Kai išvykau į Kyjivą, Luhanską palikau užnugaryje. Atsiribojau nuo jo. Visi mano mamos giminaičiai gyvena Lvive. Tačiau tebepalaikau ryšius su draugais iš mokyklos Luhanske. Kai paskambinu jiems į Rusijos okupuotą teritoriją ir bandau su jais pasikalbėti, jie man sako, kad jiems nesvarbu, ar jie priklauso Rusijai, ar Ukrainai. Daug žmonių tame regione taip galvoja. Jiems rūpi tik tai, kuri valdžia gali suteikti daugiau pinigų ir aukštesnį pragyvenimo lygį. Jie yra materialistai. Jie pasirinko būti Rusijos dalimi, nes Rusija jiems duoda pinigų.“

„Ar pasiilgsti savo vaikystės namų Luhanske?“

„Vienintelis dalykas, kurio pasiilgstu iš Luhansko, yra gamta. Norėčiau savo vyrui parodyti Rytų Ukrainos gamtą. Ten galima pamatyti laukų, kasyklų, kalnų. Tai milžiniška erdvė.“

„O kaip žmonės?“ – pasiteiravau.

„Luhansko gyventojai daugiausia yra rusai, bet jie yra sovietinio mąstymo rusai. Užaugau mažame miestelyje prie Rusijos pasienio, bet manau, kad Ukrainai būtų blogai, jei ji prarastų Luhanską. Luhanskas priklauso Ukrainai. Jau dabar mes formuojame ukrainietišką savimonę. Jei tiems žmonėms nepatinka Ukraina, jie laisvai gali persikelti kitur.

„Rytų Ukraina yra regionas, kuriame praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje per Holodomorą žuvo milijonai ukrainiečių valstiečių, o rusų kolonistai buvo atvežti apgyvendinti ištuštėjusį regioną“, – pridėjau aš. „Holodomoro metu, kol žmonės badavo, į Maskvą traukiniais buvo vežami grūdai.“

„Kai mokykloje Luhanske mokėmės apie Holodomorą, – pasakojo Lilia, – mus mokė, kad visi Rytų Ukrainoje taip mylėjo ir gerbė sovietų kariuomenę, jog savanoriškai siuntė visą savo maistą į Rusiją.“

„Ar buvo sunku stebėti, kas vyksta Rytų Ukrainoje?“ – paklausiau Lilijos.

„Man sunku ne dėl teritorijos praradimo, o dėl Donecko ir Luhansko žmonių ir jų elgesio. Luhanske ir Donecke yra labai daug Rusijos propagandos. Ten veikia prorusiška partija „Prorosia“. Šiuose regionuose tai ne naujiena. Tai tęsiasi jau 20 metų. Visą gyvenimą gyvenu su šiuo konfliktu, kai rusai menkina Ukrainos valstybingumą Donecke ir Luhanske.“

„Kodėl nusprendei mokytis lietuvių kalbos?“ – pasiteiravau.

„Gerbiu Lietuvą, nes lietuviai labai daug padarė, kad padėtų mums, ukrainiečiams. Jie yra kitos šalies ir kultūros žmonės, tačiau nepaisant to, jie mums padeda. Čia, Kaune, aš mokausi lietuvių kalbos ir gaminu maskuojamuosius tinklus kariuomenei.“

Oksana – ukrainietė iš Kyjivo. Jos vyras dar nebuvo pašauktas į kariuomenę, bet yra įtrauktas į rezervo sąrašą. Jie augina du vaikus.

„Kodėl neišvykote iš Ukrainos?“

„Mano mama atsisako palikti Kyjivą. Vakar smogęs raketų smūgis įvyko netoli tos vietos, kur gyvena mano mama. Ji labai stojiška.“

„Kaip jums sekasi gyventi Ukrainoje?“

„Kol kas viskas ramu. Vyksta oro antskrydžiai, bet kaimelyje, kuriame gyvenu, nėra kur pasislėpti, todėl tiesiog būname namuose.“

„Kaip laikosi jūsų vaikai?“

„Mano dukrai netrukus sukaks 14, o sūnui – 11 metų. Pirmąsias dvi karo savaites praleidome Kyjive. Dėl apšaudymo dažnai tekdavo naktis praleisti susispietus koridoriuje. Galiausiai išvykome į mažą kaimelį už Kyjivo. Vaikai tapo ramesni. Visi mano dukters bendraklasiai išvyko iš Ukrainos. Ji bendrauja su jais internetu. Tačiau ji neturi galimybės mėgautis paauglyste, daryti įprastus paauglių dalykus. Jie vis manęs klausia: „Kodėl vyksta šis karas? Kada jis baigsis? Jeigu jis nesibaigs, kas tada mums bus?“ Mano vyras dirba internetu, bet jei vieną dieną jis bus pašauktas į kariuomenę, jam reikės stoti į kovą. Kiekvienas ukrainietis privalo ginti savo šalį.“

„Kaip pradėjote mokyti lietuvius ukrainiečių kalbos?“ – paklausiau.

„Ukrainiečių kalbos mokymas man yra tam tikra kultūrinės diplomatijos forma. Be to, aš nesu kovotoja. Turiu du vaikus, kuriuos turiu apsaugoti. Nesu gydytoja. Dirbu, kad paremčiau savo šalies ekonomiką. Mano mokiniai yra mokytojai, labdaros organizacijose dirbantys žmonės, taip pat žmonės, padedantys rinkti naujienas. Būta ir tokių, kuriems buvo tiesiog smalsu pažinti naują kalbą. Pirmosios pamokos buvo sunkios, bet paskui pamažu įsivažiavome į pamokų ritmą. Grupė yra tolerantiška ir palaikanti. Yra pagrindinė grupė, kuri niekada nepraleidžia pamokų. Mokiniai pilni motyvacijos.“

„Ar esate įgijusi kalbų mokytojos išsilavinimą?“

„Studijavau prancūzų ir anglų kalbas ir planavau mokytojauti, bet vis tik mokykloje nedirbau. Ši galimybė mokyti lietuvius ukrainiečių kalbos – tai mano „vidinio mokytojo“ atgimimas“, – juokėsi Oksana. „Šios pamokos patenkina mano vidinį poreikį mokyti.“

Tetiana Ponomarkenko jau septynerius metus gyvena Lietuvoje ir laisvai kalba lietuviškai. Skirtingai nei Oksanos ir Sofios pamokose, kuriose ukrainiečių kalbos mokoma anglų kalba, ji dėsto ukrainiečių kalbą lietuvių kalba. Tetiana yra įgijusi švietimo vadybos magistro laipsnį, šiuo metu VDU rengia daktaro disertaciją ir tuo pat metu mokytojauja pradinėje mokykloje.

„Mano vyras buvo priežastis persikelti į Lietuvą, bet, deja, namuose kalbėjome rusiškai, nes ši kalba mums abiems buvo bendra. Dabar bandau pereiti prie ukrainiečių ir lietuvių kalbų mūsų kasdieniniuose pokalbiuose. Iš pradžių didžiausia motyvacija mokytis lietuvių kalbos man buvo įrodyti sau, kad galiu išmokti kalbą ir parodyti pagarbą šiai šaliai. Vėliau turėjau pragmatiškesnių tikslų, pavyzdžiui, susirasti darbą ir studijuoti doktorantūroje, kuri vykdoma lietuvių kalba.“

„Ar yra panašumų tarp ukrainiečių ir lietuvių kalbų?“ – pasiteiravau Tetianos.

„Šios kalbos labai panašios savo gramatika ir dvasia,“ – atskleidė Tetiana. „Man tereikėjo pakeisti ukrainietiškus žodžius lietuviškais, o 80 procentų gramatikos sutampa.

Žymusis lietuvių kalbotyros kūrėjas Jablonskis savo gramatiką pasiskolino iš lenkų kalbos, o ukrainiečių ir lenkų kalbos yra panašios. „Visą dieną kalbėdama lietuviškai nepavargstu, o kalbėdama angliškai – priešingai.“

„Kaip karas paveikė tave kaip ukrainietę?“ – paklausiau.

„Man tai buvo šokas. Turėjau padėti savo šeimai, seseriai, dviems jos vaikams ir mamai ištrūkti. Prasidėjus karui, sesuo iš karto visus juos nugabeno slėptis netoli Kyjivo oro uosto. Žinojau, kad tai buvo labai bloga mintis, nes tai būtų pirmasis rusų bombarduojamas taikinys. Turėjau juos įtikinti atvykti į Lietuvą. Jie priešinosi, bet galiausiai sutiko. Jie išgyveno bombardavimus Kyjive. Tada jie turėjo įveikti labai sunkią kelionę traukiniu iš Kyjivo į Lvivą. Traukinys važiavo 11 valandų ir visą tą laiką jie negalėjo atsisėsti. Mano mama turi negalią, todėl jai buvo ypač sunku. Geležinkelio stotyje Lvive buvo 10 000 žmonių. Lauke buvo nulis laipsnių. Jie turėjo praleisti naktį lauke ir laukti traukinio į Lenkiją. Jie visą naktį, iš viso 12 valandų, stovėjo lauke, stingdančiame šaltyje, laukdami traukinio į Lenkiją. Įprastai dvi valandas trunkanti kelionė traukiniu užtruko 12 valandų. Nebuvo kur prisėsti. Jie valandų valandas laukė prie Lenkijos migracijos departamento. Tačiau lenkų savanoriai palengvino jų laukimą, dalijo vandenį, arbatą, maistą. Su vyru važiavome 11 valandų per Lenkiją susitikti su mano seserimi, mama ir vaikais. Parsivežėme juos į Kauną ir dabar jie yra saugūs. Mano sesuo įsidarbino mokytoja privačioje mokykloje, skirtoje ukrainiečių vaikams. Šią mokyklą finansuoja Lietuvos valstybė, taip pat paprasti žmonės, tėvai, smulkieji verslininkai. Ji taip pat pradinėje mokykloje lietuvių mokinius moko ukrainiečių kalbos. Šią programą inicijavo geraširdė lietuvė direktorė. Be to, ji moko ukrainiečių vaikus anglų kalbos.“

„Tu gimei 1989 metais. Tu esi revoliucijos kūdikis,“ – pasidalinau savo pamąstymais.

„Jūsų revoliucija Lietuvoje prasidėjo 1989 m., tačiau Ukrainoje mes nebuvome mokomi, kad Sovietų Sąjunga buvo engėja. Tik kai jau suaugusi atvykau į Lietuvą, sužinojau, kad Sovietų Sąjunga buvo engėja. Pamenu, kai naiviai paklausiau savo vyro: „Kodėl lietuviai nešvenčia gegužės 9-osios?“, ir jis man paaiškino šalies istoriją. Tarpukariu Lietuva turėjo 20 metų nepriklausomybės nuo Rusijos, ir tai turėjo didžiulę reikšmę. Ukrainoje po Pirmojo pasaulinio karo buvome nepriklausomi tik vienus metus. Nuolat vyko vidiniai nesutarimai, o paskui mus okupavo Sovietų Sąjunga. Žmonės užaugo su sovietine savimone. Jie visi buvo komunistai. Mano ukrainietė močiutė iki šiol prisiekinėja, kad myli Leniną ir Staliną.“

„Ar augdama namuose kalbėjai ukrainietiškai?“

„Kai augau, mes kalbėjome tokiu padriku ukrainiečių ir rusų kalbų mišiniu, vadinamu „suržyku.“ Išskyrus vakarinius regionus, tik nedaugelis ukrainiečių kalba gryna literatūrine ukrainiečių kalba. Suržykas yra mano gimtoji kalba. Tai mano namuose vartojama kalba. Šia kalba kalbu su savo mama ir močiute. Kai augau Kyjivo regione, žmonės gėdijosi kalbėti gryna ukrainiečių kalba. Visada persijungdavome į rusų kalbą, ypač kai būdavome Kyjivo miesto centre. Aš nemokėjau taisyklingos ukrainiečių kalbos.“

Suržykas – ukrainietiškas žodis, reiškiantis bet kokį kalbų mišinį, nebūtinai ukrainiečių ar rusų kalbas.

„Kai augome nepriklausomoje Ukrainoje, mūsų mokytojai Kyjive privalėjo visas pamokas vesti ukrainiečių kalba. Tačiau jie kalbėjo sustabarėjusia, oficialia, pasenusia ukrainiečių kalba. Per pertraukas mokytojai pereidavo į rusų kalbą ir staiga mums, vaikams, jie atrodydavo kieti, šaunūs, šiuolaikiški. Mes užaugome mokydamiesi nekęsti ukrainiečių kalbos kaip kažko nuobodaus ir formalaus, kas mums primetama, ir mylėti rusų kalbą kaip natūralią ir malonią. Visi mūsų animaciniai filmukai ir filmai buvo rodomi rusų kalba. Visa popmuzika skambėjo rusų kalba. Buvom prisotinti rusų kultūros. Dabar žinau, kad visa tai buvo Rusijos propaganda, švelnioji galia.“

„Tarp rusų ir ukrainiečių vyksta nuolatinis nesutarimas. Vieni teigia, kad kultūra yra neutrali ir kalba nesvarbi, kiti – kad rusų kultūrą reikia boikotuoti. O kaip tau atrodo?“

„Aš pritariu tiems, kurie sako, kad kalbą ir kultūrą Rusija naudoja kaip švelniąją galią ir kad dabar turėtume tam pasipriešinti. Iki 2014 m. Ukrainoje ukrainiečių kalba buvo laikoma sustabarėjusia oficialia valstybine kalba, ir visi jos nekentė. Tuo tarpu rusų kalba buvo šaunios, šiuolaikiškos kultūros kalba. Po 2014 m. visa tai pasikeitė. Tada supratau, kad ukrainiečių kalba nėra gėdinga. Mano savimonė pasikeitė. Kaltinu savo mokytojus dėl metų, kuriuos praradau priešindamasi kalbėti ukrainietiškai. Kultūra yra švelnioji galia ir veikia taip pat kaip karinė galia, nes ji keičia ir formuoja mūsų mąstymą. Dabar Ukrainoje mokytojams per pertraukas draudžiama kalbėti rusiškai, ir aš palaikau šią politiką.“

Tetiana tęsia: „Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai Ukraina tapo nepriklausoma, žmonės turėjo galimybę rinktis – tapti ukrainiečiais ar rusais. Daugelis jų pasirinko Rusiją, nes manė, kad Rusija suteikia jiems prieigą prie valdžios, pinigų ir galimybių. Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, man atrodė, kad mokėjimas kalbėti su žmonėmis rusiškai kažkaip suteikė man pranašumą, bet dabar man gėda, kad kada nors taip galvojau. Jaučiu, kad rusų kalba ištartas žodis yra purvas mano burnoje.“

Kalbino Laima Vincė (parengta pagal JAV lietuvių laikraščio „Draugas News“, 2022 m. lapkričio mėn. numerio informaciją)