Kaune vyks tarptautinis kongresas „Laimės prielaidos“

2022 m. kovo mėnesį Kaune įvyks pirmasis kongresas „Laimės prielaidos“. Apie laimę kalbama daug, bet pastaruoju metu – beveik niekada rimtai. Nežinia kiek laiko, gal jau dešimtmečius, šis žodis dažniausiai pasigirsta tik kaip beskonis ir bekvapis reklamų ingredientas, kaip dažna populistiškiausių politinių darinių gaida, ar pradedančiųjų savamokslių kaučerių pardavinėjamas (nežinia ar ir parduodamas) gyvenimo tikslas. Ar yra vis tik šiame žodyje koks nors turinys? Ar tai emocija, ar (ilgalaikė, trumpalaikė) būsena, ar supratimas ir žinojimas? Vytauto Didžiojo universitetas ryžtasi paklausti šito miestiečių – mokslininkų, menininkų ir visų kitų, kuriems įdomu – ir nebūtinai rasti atsakymą. Tiesiog kaskart nurodyti kitą plotmę, kurioje galima mėginti laimės prielaidas atpažinti. Šį kartą tokia plotmė yra bendruomenė.

Pirmasis, 2022 metų kongresas „Laimės prielaidos“ bus skirtas bendruomenės sampratai: mokslininkai, menininkai ir į renginius atėję miestiečiai kartu svarstys, koks yra laimės ryšys su bendruomene. Bendruomenė nėra vien kaimynystėjė gyvenantys malonūs bendraminčiai (taip suprantama ji būtų utopija) arba jaukus darbo kolektyvas – bendruomenė nebėra suprantama kaip modernaus žmogaus niekada nepasiekiamas ilgesio objektas. Šiandieninė bendruomenės sąvoka nereiškia nei bendraminčių, nei „panašių“, ji daug labiau reiškia, kad šalia savęs matom skirtingus gyvenimus: ne vien žmogiškas būtybes, bet ir visa tai, kas palaiko mano kasdieną su jos įpročiais, kas įpina į ją pačius įvairiausius santykius ir jausmus, be kurių negaliu ir nenoriu gyventi. Bendruomenei priklauso ir greta augantys medžiai, ir tekanti upė, ir jos vandenį valančios bakterijos, ir daugybė kitų žmogaus draugų ir kompanjonų. Bendruomenė yra kitas žvilgsnis į aplinką – kai gyvi ir negyvi, žmogiški ir nežmogiški aplinkiniai imami pastebėti su savo svarba ir individualumu. Kokioje bendruomenėje esame laimingi? Ne kartą ir ne du matėme, kad žmonės susiburia dėl fontano, dėl medžio, dėl seno namo, dėl parko, dėl švaresnio vandens ar grynesnio oro. Ir tada jiems nebesvarbu nei kaimyno, susirūpinusio tuo pačiu medžiu, odos spalva, nei jo akcentas, nei jo pažiūros, nei gyvenimo detalės – net tos, kurios labai erzintų neturint bendų rūpesčių. Žmones sujungia ne tik interesai, bet ir artimi KITI – tie, kurie nepanašūs į mus, tie, kurie visai kitaip kvėpuoja, kaip žuvis arba bakterija, arba gyvena savo gyvenimus nekvėpuodami, kaip daiktai ar pastatai.

Visa tai pabrėžiant kogresui pasirinktos erdvės, kurios sukurtos žmonių, bet ne žmonėms ir ne pagal žmonių poreikius – bakterijoms, žirgams, senovinei karo amunicijai, medžiams. Erdvės, kurias žmonės pritaikė kitiems. Žmonės yra įsikuriantys daug kur, ne vien sukuriantys sau patogiausias aplinkas, bet ir prie jų prisitaikantys, į jas įsiklausantys ir jas puoselėjantys. Žmonės rūpinasi vieni kitų ir kitokių gyvybių sąlygomis, jų laime tam, kad patys taptų laimingesni. Tokia laimės samprata, bendruomeninė, iš pirmo žvilgsnio atrodo turinti turinį, susidedantį iš konkrečių aiškių santykių. Bakterijos sugrąžina upę, o upė sugrąžina labai daug – ne tik maudymosi ir žvejojimo džiaugsmus, bet ir erdvės, vaizdo, garso, kvapo, miesto savitumo, minčių polėkio ir daugybę panašių džiaugsmų. Žirgai suteikia ne vien jodinėjimo ir rungtyniavimo – ambicijų tenkinimo – džiaugsmus (ką jie daro atiduodami žmogui savo sveikatą ir laisvę), bet ir bendravimo su kita žinduolių rūšimi, ir keisto kitokios gyvybės artumo, visiškai kitokio kūno grožio pojūtį. Dirbantys su žirgais sako, kad žirgas kas rytą laukia žmogaus, sveikinasi, kalbasi, pasiilgsta. Veikiausiai ne vien dėl to, kad gauna iš žmogaus maistą, bet dėl to – kad tas žmogus yra jo įprasta saugi aplinka, jo laimė. Ar galime būti tikri, kad medis nepasiilgsta to, kuris kasdien prisėda šalia jo pavalgyti tarp darbų, kad nepasiilgsta namas išsikrausčiusio šeimininko? Kad nepasiilgsta žmogus niekada nepažinoto kaimyno kas rytą pro jo langą vesdavusio šunį? Tuo pačiu klausiame: kur baigiasi racionalūs laimės sąvokos apmąstymai ir kur prasideda meniniai, užčiuopiantys tai, ko protas niekada nepajėgs ir kas į jokią racionalią kalbą neišsiverčia? Galbūt kaip tik ties klausimu apie pastato, parko, žirgo ir bakterijos laimę santykyje su mūsiške.

Kongresas – įvairių žmonių susiėjimas – kels panašius klausimus, nežadėdamas galutinių atsakymų, bet tikėdamasis ne vien teorijose išliekančių pastebėjimų, supratimų ir įspūdžių. Kiekvieną kongreso dieną sudarys trys dalys: mokslo rytas, miestiečių popietė ir meno vakaras. Kongresas vyks 2022 metų kovo 17-20 dienomis. Apie atskiras jo dalis dar rašysime, į kiekvieną jo renginį kviesime visus, kam tokia samprata artima.