Heroizmo palikimas. Andrejų Sacharovą prisimenant

Dr. Dainius Genys, Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras
Gruodžio 14 d. minint žmogaus teisių aktyvisto, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo 31-ąsias mirties metines, o kartu ir ruošiantis 100-metų gimimo jubiliejui kitąmet, verta prisiminti šios įspūdingos asmenybės reikšmingiausius darbus ir apmąstyti jų reikšmę šiandien.
Kita vertus, ar tikrai verta, ir kodėl? Moralinei kultūrai pralaimint prieš daiktiškojo gyvenimo blizgesį ir įtaką, socialinėms medijoms pakeitus tiriamąją žurnalistiką, o visuomenei vis sunkiau beprisiverčiant mąstyti, ima atrodyti, jog pradėjome gyventi taip, tarsi demokratijos atnešta laisvė yra garantuota neišvengiamybė. Neįtikėtina, kaip greitai pasimiršta individualios kovos ir sektini pavyzdžiai siekiant užtikrinti šias garantijas…
Andrejus Sacharovas neabejotinai buvo žmogus, savo pavyzdžiu įkvėpęs kovoms už laisvę ir žmogaus teises ištisas kartas bei nubrėžęs sektinas kryptis daugeliui šiame lauke veikiančių organizacijų. Gilų įspaudą jis paliko ir Lietuvos disidentijos istorijoje bei vietinių disidentų moraliniame sustiprinime.
A. Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Kuomet 1975 m. SSRS valdžia jam uždraudė atsiimti Nobelio premiją, jis atvyko į Vilniuje vykusį kito garsaus rusų disidento Sergejaus Kovaliovo teismą už paramą Lietuvos katalikams. Principinga A. Sacharovo laikysena ir darbai paskatino tolimesnį Lietuvos intelektualų įsitraukimą į disidentinę veiklą.
Remiantis jo suformuluotais disidentinio judėjimo principais (pavyzdžiui, pažodžiui pritaikytam „kas nedraudžiama, tas leidžiama“, „žmogaus teisės yra globalios“ ir t. t.), po metų buvo įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Ją įsteigė gerai žinomi veikėjai – V. Petkus, T. Venclova, K. Garuckas, O. Lukauskaitė-Poškienė, E. Finkelšteinas.
Tarptautinį A. Sacharovo pripažinimą ir autoritetą liudija gana iškalbinga detalė. Vidinėje tremtyje (užsieniečiams neprieinamame Gorkio mieste) laikyto akademiko mintys atsidūrė JAV, kur vienas pagrindinių dienraščių – „The New York Times“ – dedikavo net tris puslapius jo garsiajai esė – „Apmąstymai apie progresą, taikią koegzistenciją ir intelektualią laisvę“.
Šiandien, globalių medijų epochoje, tai nebeatrodo sukrečiančiai, tačiau verta prisiminti, jog tai vyko Šaltojo karo laikais, kuomet didžiosios pasaulio jėgos – JAV ir SSRS – konkuravo kiekviename žingsnyje. Toks dienraščio sprendimas buvo drąsus žingsnis net ir JAV, kuomet šalių santykiuose klestėjo nepasitikėjimas ir dezinformacijos baimė. Praėjus 50 metų po publikacijos tas pats leidinys, o kartu ir kiti, pavyzdžiui, „The New Yorker“, grįžo prie esė, svarstydami jos aktualumą šiandien, ir veik unisonu pripažino – Andrejaus Sacharovo manifestas palietė esminį klausimą, kuris ir šiandien atsidūrė pavojuje: tie iš mūsų, kuriems pasisekė gyventi atviroje visuomenėje, turėtų kovoti už laisvę tų, kurie gimė uždarose visuomenėse.
A. Sacharovo palikimas, neprarandantis aktualumo ir šiandieninių įvykių sūkuryje, yra tai, kad demokratijos svarba niekada nenuvertės. Visada bus grėsmių ir iššūkių, kuriuos reikės įveikti. Neatsitiktinai istorikai T. Snyder ir Y. N. Harari primena – demokratija neturi jokių garantijų! Siekiant išsaugoti ir apginti teisę į laisvę, svarbu išlikti budriems, ypač pandemijos kontekste – nedemokratinės jėgos nesnaudžia ir egzistuoja realus pavojus, jog autoritarinės tendencijos sustiprės globaliai.
Tuo tarpu dažna eilinio žmogaus reakcija yra gana priešinga, t. y. dominuoja noras būti paliktiems ramybėje, o kovas perleisti kitiems. Daugelis, ypač užklupus pastebimesnei problemai, tikisi užsidaryti savame kiaute ir pralaukti, kol išauš geresni laikai. A. Sacharovas savo pavyzdžiu mums liudija kitokį atvejį.
Kaip iš jauniausio akademiko sovietų istorijoje jis išaugo į neginčijamą žmogaus teisių judėjimo lyderį, pelniusį pagarbą visame pasaulyje? Kodėl jo, kaip parlamentaro, pasirodymas iki šiol prisimenamas kaip unikalus puslapis Rusijos istorijoje? Kaip viename asmenyje tilpo unikalus antipolitiko ir nė vieno populizmo elemento savo pasirodymuose neturinčio žmogaus derinys?
A. Sacharovas buvo žmogus, tikėjęs progreso galia ir jos „išlaisvinančiomis galiomis“. Savo ateitį susiejęs su mokslu, jis tikėjo mokslo gebėjimu prisidėti prie geresnio, saugesnio ir teisingesnio pasaulio kūrimo. Tačiau netrukus jis įsitikino, jog mokslas savaime to negarantuoja, o, pakliuvęs į „netikusias rankas“, netgi gali turėti priešingą efektą.
Po galingiausios pasaulyje bombos bandymo, suvokęs šalutines „savo kūrinio“ pasekmes, A. Sacharovas buvo priverstas atsižadėti savųjų išradimų. Žinoma, Tarybų valdžia jam to neleido ir visaip bandė jį „atvesti į protą“. Ir čia mes matom virsmą – kaip progreso žmogus transformuojasi į vertybinį tradicionalistą, kovojantį už žmogaus teises.
Ne mokslas, ne progresas ir juo labiau ne politinė ideologija nulėmė šią transformaciją, bet visų pirma – aistringa pastanga rūpintis žmonijos gerove! Žinia, ši kova pateikė nemenką sąskaitą. Kaip jau minėta, A. Sacharovas buvo priverstas palikti patogų nomenklatūrinį gyvenimą ir tenkintis tremtimi bei izoliacija. Vis tik tai nesumažino, o gal ir paskatino, jo pasiryžimą tęsti veiklą žmogaus teisių srityje. Asmeninis pasirinkimas ilgainiui tapo pavyzdžiu visiems.
A. Sacharovo gyvenimo moralas galėtų būti reziumuojamas taip: demokratijos ir laisvo pasaulio likimas priklausys nuo tokių žmonių, kurie nepabūgsta kalbėti drąsiai ir atvirai, net ir savo gerovės sąskaita. Demokratijos likimas yra pamatinė ir esminė bet kokios gerovės sąlyga. Netenka girdėti laimingų žmonių džiaugsmų gyvenant totalitarinio ar autoritarinio režimo sąlygose…
Ilgainiui, po SSRS žlugimo ir demokratijos pergalės regione, suskubta prabilti apie istorijos pabaigą, tikintis idilinės tvarkos su neišvengiama pažanga. Priėmus tokią tikrovės interpretaciją, neišvengiamai ir herojų atminimas – įskaitant Andrejaus Sacharovo asmenybę – prarado aktualumą bei jo asmeninio pavyzdžio ir išdėstytų minčių svarbą.
Šiandien, už lango siaučiant ant viruso sparnų atplevėsavusiai nežinomybei ir pasimetimui, yra gera proga grįžti prie tokių apmąstymų. Laikais, kuomet demokratiniai rinkimai negarantuoja legitimacijos (JAV), o žmonių ilgalaikiai protestai ir kova už žmogiškumą taip ir nesugraudina bejausmės autoritarinės mašinos (Baltarusija), kuomet itin plačiai ir nuoširdžiai žavimasi pavyzdine komunistinės diktatūros kova su virusu (Kinija), nori nenori imi susimąstyti apie liberalios demokratijos ir žmogaus teisų likimą. Jautresnės sielos žmogus, žiūrėk, netrukus ims sverti – ar nereikėtų pamažinti demokratijos vardan tvarkos, visuomenės apsaugos ir sveikatos?