In memoriam. Šeimininko žingsniu per Žiemgalą ir ugdymo barus
Prisimenant profesorių, socialinių mokslų (edukologijos) habilituotą daktarą Vytautą Šerną (1927 04 15 – 2010 02 20)
Apie asmenybę, kuri gyveno ir siekė savirealizacijos, kalbame būtuoju laiku – augo, mokėsi, kūrė, ugdė… Vis buvo: buvo išėjęs į Lietuvą, gyveno, sukūrė šeimą, rūpinosi vaikais… Į Lietuvą išėjo ir Rozalimo valsčiuje, atkampiame Birjagalos kaime, 1927 m. gimęs pedagogikos profesorius Vytautas Šernas. Išėjęs jis vis keliavo per Žiemgalos kraštą – nuo gimtojo kaimo iki Rygos, nuo Rozalimo iki Šeduvos… Ir vis tolyn – į Vilnių siekti mokslo, į Gardiną baigti pedagoginių studijų, į Irkutską, kad tolimojoje Olonkėje prie Angaros aplankytų išvežtą mamą ir seserį, o iš ten pėsčias nueitų prie tėvo kapo… Vytautas matė pasaulį tokį, koks jis buvo – vargo ir neteisybės, persekiojimų ir tremčių, laimės trumpų akimirkų. Jis negalėjo kitokio pasaulio pasirinkti. Jo valioje buvo kas kita – eiti per Žiemgalą šeimininko žingsniu, pagal išgales puoselėti krašto kultūrą, pasirinkti pedagogo profesiją ir edukologijos studijų rašymą.
Kaipgi po tiekos prabėgusių metų galėčiau ir turėčiau įvertinti kolegos prof. Vytauto Šerno nugyventą ilgą ir produktyvų gyvenimą?! Į atmintį įstrigo paskutinis mudviejų pasikalbėjimas. Kaip dabar galvoju, buvo 2010 m. vasario 18 d. „Juozai, parašyk mano knygų įvertinimą. Išleido mano „Funkcinę pedagogiką“ – galinga knyga. Pasižadėk, kad parašysi…, – girdžiu vis silpstantį kolegos balsą. – Visai pašlijo mano sveikata – negaliu kalbėti“… „Funkcinė pedagogika“ (Kaunas: VDU leidykla, 2009 m., p. 448) – paskutinė prof. Vytauto Šerno monografija, kurios jis nesuskubo užfiksuoti „Gyvenimo apybraižose“ (2007 m.), nespėjo ir man tituliniame monografijos puslapyje įrašyti naujo palinkėjimo. Jau po to Vytauto vardu įrašė jo žmona Valerija.
Tada, kai profesoriaus jėgos seko, buvo parašyta ir išleista reikšminga lietuvių pedagogikos studija. Autoriui rūpėjo tradicinę pedagogikos sampratą plėsti, praturtinti ją naujomis ir, svarbiausia, ugdymo praktikoje patikrintomis galimybėmis. Žengiant tokiu – naujovių – keliu, jau iki tolei šio tyrėjo buvo daug kas naujo sukurta: dvikalbystės teorija, nauja edukologijos mokslo šaka glotoedukologija, parengtos inžinierių rengimo gairės, akademinės edukologijos kontūrai, susisteminti profesinės pedagogikos pasiekimai… Tuose ieškojimuose edukologui buvo svarbu integruoti užsienio ir lietuvių ugdymo mokslo pasiekimus, atgaivinti nepelnytai užmirštas švietimo ir lavinimo koncepcijas, pagarbiai atsiliepti apie Vydūną, Šalkauskį, Laužiką, Jovaišą, Vaitkevičių, Laužacką, Bitiną… Per 50 kūrybinės veiklos metų pedagogas Vytautas Šernas jautėsi savo gimtosios žemės ir ugdymo barų šeimininku. Šeimininko mentalitetas atitiko jo, kaip ūkininko sūnaus, psichologiją ir vertybines nuostatas – gyvenimas duotas kūrybai ir dvasingumo puoselėjimui. Tad savo gimtojoje žemėje privalai būti šeimininku, kuriančiu vertybes ir darančiu tvarką. Vis straipsniuose ir knygose pedagogas Vytautas rašo apie šeimininkiškumo ugdymą bendrojo lavinimo ir aukštojoje mokykloje. Jis pats, ką besumanytų – kraštotyros akciją ar realizuoti naują ugdymo koncepciją, – viską aprėpia, mato ir vertina šeimininko žvilgsniu.
Vytautui ugdymo mokslo plėtotė buvo pirmiau ir netgi aukščiau už rūpinimąsi savo paties sveikata. Iš ankstesnių pokalbių žinojau, kad jis, tik gydytojų (beje, jo sūnus ir duktė – gydytojai) skatinamas ir jų prispirtas, vis tik ieškojo kai kurių naujovių savigydai: parsisiuntė iš Brazilijos kažkokią „stebuklingą“, dar Lietuvoje nematytą inkstų terapijoje taikomą adatą, parsisiuntė ir brazilų sutaisytų vaistų… Vos kelios dienos prabėgo po to paskutinio pokalbio – man skirto įpareigojimo, ir Vytautas iškeliavo (2010 m.). Bėgo metai, vis mąsčiau apie bendražygio pedagogikos baruose man duotą įpareigojimą, bet niekaip nesugalvojau, kokiu būdu galėtų jis būti realizuotas. Gal reikėtų sulaukti prof. Vytauto Šerno gimimo jubiliejaus ar mirties metinių? Kai nuo netekties prabėgo dešimt metų, artėja 95-osios pedagogo gimimo metinės, – pats metas prisiminti mokslo pasišventėlį, įvertinti jo darbų grožį ir prasmę. Esu vienas iš tų, kurie buvo drauge su Vytautu keliose darbovietėse – MMTI/PMTI ir VDU. Tada, būnant šalia, labiau rūpintasi tuo, ką vadiname čia ir dabar: disertacijų rašymu, vadovavimu kolegų rašomiems darbams, parašytų kūrinių recenzavimu ir oponavimu, naujų publikacijų rengimu…
Tik dabar, kai viskas buvo prieš daugel metų, galima žvelgti į mokslininko asmenybę ir darbus iš deramos distancijos, tarsi iš šalies vertinti jo akademinį darbą ir mokslinius atradimus. Žinoma, sunku įveikti „keblumą“, o būtent: aprėpti prof. Vytauto Šerno mokslinę produkciją – 500 mokslo straipsnių ir per 20 knygų. Juolab, kad rūpi ir daug kas kita – aptarti mokslininko charakterį ir valios savybes, jo darbo stilių.
Pažinojusieji Vytautą vis teigia: atkaklus kaip reta, siekiantis tikslo, iki galo savo įrodinėjantis. Ką šis mokslo vyras sumanydavo, atlikdavo bet kokia kaina ir iki galo, kiekvieną mokslo intrigą užbaigdavo rezultatyviai… Viena yra tokius bruožus konstatuoti, o visai kas kita rasti atsakymą, iš kokių versmių šio pedagogo (Vytautui labiausiai patiko būti pavadintam taip, pedagogu) buvo pasisemta atkaklumo. Aišku, kad tų gyvybinių versmių buvo daug ir įvairių. „Gyvenimo apybraižose“ (2007 m.) autorius prisimena ir aukština netgi penkerius piemenavimo metus, – ir tada buvo įgytas reikšmingas gyvenime patyrimas.
…Ganykloje jautis, atstatęs ragus, eina link avino jį gąsdindamas… Tada avinas atsitraukia ir įsibėgėjęs traukia ragais jaučiui į tarpuragę. Pasipurtęs jautis dar kartą bando pagąsdinti. Ir vėl gauna į tarpuragę. Taip pamokytas, bulius aprimsta ir pasitraukia į šalį.
Ir Vytauto pavardė Šernas – „iš gamtos“. Matyt, kažkada buvo duota pravardė, tapusi pavarde, atkakliam ir užsispyrusiam protėviui. Kai jis „skandino“ parengtas iš centro vieningas visoms sąjunginėms respublikoms rusų kalbos ir literatūros mokymo programas, maskvėnai jį savaip, išversdami lietuvio pavardę į kaban, pavadino. Prof. Danutė Klumbytė ne sykį „girdėjusi, kai negalint palenkti jo savo pusėn, būdavo replikuojama: šernas yra šernas…“. Tas Kaban rusifikatoriams sutrukdė įdiegti sąjungines programas ir parengtus tipinius vadovėlius, pradėti jau darželiuose mokyti rusų kalbos, įvesti literatūros dėstymą nuo IV klasės ir dargi rusų kalba. Gelbėjo ir padėjo atkaklus lietuvių pedagogo užsispyrimas įrodyti savo tiesą, ir Vytautas, remiamas švietimo Lietuvoje vadovų, ją įrodė.
Ir dar vienas gyvenimo postulatas Vytautui buvo svarbus – įvykių, galimų jų pasekmių, netgi tirtinų ugdymo problemų numatymas. Dėstydamas VISI/VGTU etiką ir ugdymo filosofiją (1982–1994), jis įsidėmi prof. Stasio Šalkauskio priminimą – būtina lietuvių pedagogikoje vadovautis numatymu. Iš prigimimo Vytautas turėjo tokį, numatymo, gebėjimą – stiprią ateities, kas joje gali nutikti, pajautą. Kai 1953 m. Vytautas išvyko į Sibirą lankyti tėvo kapo ir nuvežti seseriai taip reikalingą siuvimo mašiną, viską iš anksto numatė.
Saugumo sekamas vaikinas iš Lietuvos su siuvimo mašina, nuskridęs į Sibirą, užėjo į Irkutsko srities švietimo skyrių ir, padavęs pareiškimą, įsidarbino Čeremchovo mokykloje rusų kalbos mokytoju. Priekabiam kagėbistui jis galės parodyti srities švietimo skyriaus vedėjo įsakymą. Vakaro 11 val. pasiekęs Olonkę, kurioje gyveno sesuo ir motina, jau ryte Vytautas su seserimi Apolonija pėsčiomis (važiuoti buvo pavojingiau – esi sekamas) išsiruošė į ilgą kelią – nuėjo prie tėvo, palaidoto šalia dekabristo Rajevskio, kapo su pastatytu kukliu kryželiu.
Vytauto kraštietis ir klasės draugas iš Šeduvos gimnazijos laikų rašytojas dr. Jonas Linkevičius prisimena, kaip Vytautas dar kartą nuskrido lėktuvu prie Angaros (1991) įvykdyti paskutinio tėvo noro. Surado jis jau perlaidoto tėvo kapą (vietoje senų kapinių buvo pastatyta mokykla) ir į lagamino dydžio sukaltą medinę dėžę surinko tėvo kaulelius ir amžinam poilsiui parvežė į tėvynę. Jonas irgi budėjo prie to neįprasto karsto Vytauto ir Valerijos Šernų bute Stanevičiaus gatvėje ir išlydėjo klasės draugo tėvo, pažinto iš vaikystės, palaikus perlaidojimui į Šeduvos kapines. Numatyti, kas gyvenime gali būti, nutikti ir kaip, kokiu būdu pasitikti lemtį, jam padėjo valia ir ryžtas, aukštas supratingumas ir vaizduotės bei mąstymo subtilumas.
Vytautas puikiausiai numatydavo, su kuriais kolegomis imtis sumanymo ir jį realizuoti. 1998 m. mudu pasitarę nusprendėme – turi būti Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose paminėtas akad. Stasio Šalkauskio jubiliejus. Pasiruošėme – surinkome apie Šalkauskį naujus faktus, numatėme pranešėjus, išleidome bukletą ir pravedėme tris konferencijas. Dariusieji pranešimus parengė žurnalui „Filosofija. Sociologija“ straipsnius. Prof. V. Šerno tas numatymas puikiai pasitarnavo bendradarbiavimui su leidėjais ir redaktoriais, pirmiausia su „Žiemgala“ ir „Lietuvos mokslu“. Vytautas ir mane nusivedė į Žiemgalą, supažindino su leidėju Vytautu Didžpetriu ir leidyklos produkcija, kuri jau tada (1999 m.) darė didelį įspūdį. Po to aš Vytautą vedžiau į „Lietuvos mokslą“ susipažinti su leidėju dr. Algimantu Liekiu. Jiedu čia pat sumušė rankomis – bus išleista dviejų tomų „Akademinė edukologija“. Vytautas, kaip sudarytojas, dirbo su autoriais iš aukštųjų mokyklų, o aš jam talkinau ir kelis straipsnius parašiau. Tas numatymas ypač padėjo dirbant kraštotyros darbą gimtajame Daugyvenės krašte.
Ir dar vienas, taipogi svarbus gyvenimo postulatas minėtinas. Vytautas darė įspūdį negalinčio nurimti tyrėjo, kurio galva tiesiog pilna visokių sumanymų. Jų profesorius nelinkęs atidėlioti. Būdavo taip: pirma jis suranda tinkamą pedagogą ir tada jam atkakliai išdėsto savo sumanymą, kurį, ne paslaptis, buvo nelengva klausančiajam dėl aiškinimo miglotumo iškart suprasti. Būdavo aiškinama iki tolei, kol bus išgirstas pritarimas. Tada Vytautas ryžtingai tardavęs: „Darom!“ Jis linkęs veikti čia ir dabar.
…Atsimenu, kaip jis sumanė parengti straipsnių rinkinį „Lietuvos edukologija“, skirtą Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejui. Buvo sudaryta trijų redaktorių taryba: V. Šernas – atsakingas rinkinio sudarytojas, redaktorius, ekspertas; J. V. Uzdila – redaktorius recenzentas; J. Vaitkevičius – ekspertas. Nutiko Vytautą bėda – paguldė operuoti pas otarinolaringologus į Vilniaus Subačiaus gatvėje esančią ligoninę. Šio sumanymo Vytautas neatidėliojo, nelaukė, kada jį iš ligoninės išrašys. Sukvietė jis mus, rinkinio rengėjus, į… ligoninę, išaiškino sumanymą ir „išdalijo“ užduotis. Dar kartą mudu (abu Juozai) vasaros atostogų metu važiavome miesto maršrutiniu autobusu pas Vytautą į sodą prie Nemenčinės plento ir, susėdę mūrinio namo, dar nebaigto galutinai įrengti, II a., vis gvildenome, kaip turėtų atrodyti lietuvių edukologiją reprezentuojanti knyga („Lietuvos edukologiją“, kaip VDU leidinį, išleido Vilniuje „Leidybos centras“, 1997 m., – p. 265). Supratome – darbas turi virte virti. Jokių pasiteisinimų, kad dar neatėjo įkvėpimas ar nėra laiko – dabar atostogų metas.
Svarbiau už visas šalutines aplinkybes – kategoriškas į(si)pareigojimas: „Darom!“. Toks Vytauto nusiteikimas leido įveikti, kaip dabar atrodo, didelius ir keblius sunkumus, su kuriais susidurta ypač sunkiame kraštotyros bare, kai buvo rengiama knyga „Daugyvenės kraštas“, Rozalime statomas paminklas laisvės kovotojams. Viskas, ką sumanė ir įgyvendino prof. V. Šernas, tarsi kilo iš nebūties į naują būtį.
Jei gyvenimo postulatai čia suformuluoti tarsi juos išgliaudant iš situacijų ir daug ką lemiančių aplinkybių, tai kas kita yra prof. Vytauto Šerno gyvenimo moto, – jis pats tą moto „Gyvenimo apybraižose“ yra suformulavęs ir aptaręs. Manau, kad ir mokslininko moto turėjo savo versmę – žiemgališką kiltį, protėvių paliktus prisakymus (kai kurie jo buvo užrašyti), kraštiečių kilnumo pavyzdžius. „Mano tėvai buvo žemgalių ainiai“, – su pasididžiavimu sakė Vytautas ir tęsė jų darbštumo, gerumo, meilės gimtajai žemei, tiesai ir Lietuvai įpareigojimus, virstančius įsipareigojimais. „Gyvenimo apybraižose“ Vytautas glaustai formuluoja savo moto: „Atkaklus turiningas, prasmingai motyvuotas darbas – individo visokeriopų sėkmių, jo laimės, pergalių, tautos gerbūvio, doros šaltinis“. Daug kas šiame moto telpa: saviugdos reikšmė – būti darbščiu ir atkakliu, tarnavimas tautai – eiti doros ir mokslo keliu, visados rūpintis saviugda, laimę atrasti prasmingai motyvuotame darbe…
Tikras lietuvis inteligentas yra tas, kuris, dirbdamas savo profesijos darbą, dar randa laiko ir jėgų savo tautos kultūrai. Prisimenamas dr. Jono Basanavičiaus kvietimas: „Neužmirškite, broliai, jog po Dievo ir mūsų tėvų labiausiai turime mylėti tėviškę, Lietuvą“. Daug laiko, o ypač vasaros atostogų metu, profesorius skiria etnokultūriniam Daugyvenės krašto pažinimui: vieši gimtajame Birjagalos kaime, lankosi Rozalime, Klovainiuose, Šeduvoje ir šių seniūnijų kaimuose, su baidare plaukia Daugyvene. Vytautas žino viską, kas svarbiausia: atėjo į pasaulį vienoje iš 29 sodybų (vietiniai sakė – kiemų), kad apylinkėse yra 12 pilkapių, kuriuose protėviai laidoti apdedant jų kapus akmenimis. Žino, kaip skaudžiai sovietinė rusų okupacija smogė gimtajam kaimui: ištremta 17 žmonių, melioracijos vajaus metu sunaikinta 18 sodybų, o dabar Šernų ūkio vietą žymi tik iš Vytauto pasodintos gilės išaugęs ąžuolas.
Pedagogas V. Šernas – savo gimtojo krašto patriotas, pasirūpinęs, kad Rozalimo miestelyje būtų pastatytas šiam kraštui paminklas. Reikšmingi ir kiti paminklai – profesoriaus parengtos knygos. 1999 m. rašiau rekomendaciją, kad Vytautui Šernui už kraštotyrinį darbą būtų suteikta Valstybinė dr. Jono Basanavičiaus premija. Tada nuostabą kėlė iniciatyvus jo darbas Daugyvenės krašte: artefaktų rinkimas, paminklų statymas ir atmintinų vietų ženklinimas, masiniai renginiai, skirti pagerbti iš gimtojo krašto kilusiems kultūros žmonėms, pastatyti paminklai už Lietuvos laisvę žuvusiems partizanams… Premijos nepaskyrė. Vėliau, skaitydamas Sigito Gedos ir Tomo Venclovos kritinius samprotavimus apie premijų skyrimą, radau: jas užvaldo grupė draugų, ir nebūtinai jas gauna tie, kurie labiausiai tokio apdovanojimo nusipelnę; tokių, ypač nusipelniusių, daug – visiems nepaskirsi, o grupėje – draugų mažai, lengva paskirti premiją tam, kuris dar jos negavęs.
Su Vytautu daug metų bendravome toje pačioje įstaigoje dirbdami. Pirma pradžia – MMTI/PMTI. Drauge dirbdami, dalinomės tiriamojo darbo patirtimi – aš dar tik žengiantis pirmus tyrėjo žingsnius ir besirengiantis ginti dr. disertaciją (apgyniau 1975 m.), o Vytautas – jau pedagogikos mokslų daktaras (1966 m.), galintis kompetentingai patarti jaunesniam kolegai. Jis rašo habil. dr. disertaciją, ir Rusų ir užsienio kalbų mokymo sektorius, kuriam jis vadovauja, svarbus mokslo židinys – čia lankosi mokytojai, eksperimentuojantys originalius rusų ir užsienio kalbų vadovėlius, susirenka į programų svarstymus ir mokslo darbų aptarimus ekspertai iš universitetų ir švietimo ministerijos, atsilanko tyrėjai iš kitų respublikų… Kai nuvykęs į Maskvą Vytautas gynė habil. dr. disertaciją „Teoriniai kelių kalbų mokymo pagrindai“ (1979), problemai buvo paskyręs 133 publikuotus darbus. Net daug mačiusius ir žinančius mokslininkus stebino lietuvio produktyvumas, turėjimas visko daug…
VDU dirbame toje pačioje Edukologijos katedroje, netgi įsikūrę viename kambaryje. Prieš naujų mokslo metų pradžią Vytautas manęs prašo, kad savo automobiliu iš Vilniaus nuvežčiau jo knygas (tą mini biblioteką) į Kauną. Sutariame, kad pro šalį į savo sodą vykstantis Vytautas užveš tas knygas (jis irgi vairavo automobilį, tokį raudoną „Mersedesiuką“, bet vengė su juo vykti į Kauną) .
Grįžęs iš bibliotekos į namus, randu nustebusią žmoną Nijolę: „Profesorius atvežė knygų prikrautą lagaminą ir, maloniai šypsodamasis, jį pastatė, man sveikindamasis ranką pabučiavo. Valydama grindis, bandžiau tą lagaminą patraukti… Neatkėliau – kaip švino prikrautas“. Taip, Vytautas – stiprus vyras, į mokslą išėjęs nuo žagrės.
Edukologijos katedroje mūsų darbo stalai – vienas priešais kitą. Nors pagrindinis profesorių darbas auditorijose su studentais, bet turime ką veikti ir sėdėdami už rašomųjų stalų – vis konsultuojame rašančius magistro baigiamuosius darbus ir rengiančius daktaro disertacijas. Vytautas, parašęs mokslinio straipsnio tezes, kartais prašo draugiškos pagalbos: „Juozai, peržvelk lituanisto žvilgsniu, ar stilius neužkliūva“… Ir nejučia pradedame diskutuoti, kaip svarbu į švietimo rūpesčius atliepti pedagogikos mokslo naujovėmis, parengtais studentams vadovėliais ir dalyko didaktikos darbais. Vytautui rūpi Lietuvoje būti savo srityje pirmuoju. Jis pirmas parašo „Profesinės pedagogikos“ vadovėlį aukštosioms mokykloms (1995 m.), pirmas atsistoja lingvodidaktikos darbo bare ir drąsiai propaguoja kalbų mokymo naujoves Lietuvoje ir užsienio valstybėse. Jei esi tyrėjas, privalai turėti Lietuvos pedagogikoje savo mylimą ir puoselėjamą ugdymo mokslo šaką. Nuo 1971 m. dirbdamas kaip lingvodidaktas, jis sukuria naują edukologijos mokslų kryptį glotoedukologiją – koordinuotą kelių kalbų mokymo teoriją, išugdo grupę glotologų, kurie kūrybiškai pritaiko lingvodidaktines paradigmas, kalbų mokyme įdiegia naujus didaktikos modelius. Reikšmingiausias prof. V. Šerno mokslinis darbas – dviejų tomų veikalas „Glotoedukologija“ (I t. 2002 m. ir II t. 2006 m.). Tose kabinetinėse diskusijose jaučiu, kaip kolega Vytautas viską, kas jam svarbiausia – sukurti naują ugdymo mokslo šaką ir ją konceptualiai pagrįsti, – nagrinėja giliai ir argumentuotai.
Būta ir taip: į teorines diskusijas įterpiami prisiminimai, ir jau Vytautas pradeda kalbėti apie gyvenimo džiaugsmingas akimirkas – jaunystėje tokį malonų slidinėjimą Varėnos rajone, kai jis dirbo pradžios mokyklos mokytoju, plaukimą baidarėmis su kolegomis Ūlos ir Katros upėmis… Norėta tą žygį baidarėmis pakartoti, net kalbėta apie gero pasirengimo svarbą, bet glotoedukologija buvo svarbiau… Ir vis tik tuose atviravimuose daug kas asmeniško ir paslaptingo mums bendraujant nebuvo minėta… Žinojai, kas buvo pirmo mokytojavimo Varėnos rajone metais, bet nesužinojai, kas buvo vaikystės ir jaunystės metais. Tarsi vengta kalbėti apie tėvų socialinę kilmę, tėvų ir sesers deportaciją į Sibirą. Tik perskaitęs „Gyvenimo apybraižas“, viską matai kaip ant delno. Vytautas – jauniausias pasiturinčio (žemdirbio, turinčio valaką) ūkininko sūnus, penkerius metus iš eilės piemenavęs – ganęs savo, o ne kokio kaimo turčiaus bandą. Piemens priedermė jam teikusi gyvenimo patyrimą ir džiaugsmą – priešybė J. Baltušio „Parduotų vasarų“ piemenuko nusiteikimams. Tėvas, pats baigęs carinės pradinės mokyklos tris klases, leido sūnų mokytis, nors norėjo, kad ateityje Vytautas iš jo perimtų ūkį. Išgelbėjo sesuo Apolonija, įtikinusi tėvą leisti brolį mokytis į Šeduvos progimnaziją. Mokslo vaisiai jam buvo saldūs – baigė Šeduvos gimnaziją (1946), turėdamas brandos atestate tik du ketvertus ir visus kitus penketus. Gražūs gimnazijos prisiminimai; Vytautas grojo moksleivių orkestrėlyje mandolina, grojo stovėdamas greta būsimo poeto Vytauto Bložės. Po vidurinės mokyklos baigimo jis sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į VU, bet jo nepriėmė studijuoti ekonomikos – buožės sūnus (?). Tada jis pasiprašė priimamas studijuoti tuo metu nepopuliarią rusų kalbą ir literatūrą VVPI (studijavo 1946–1949 m.).
… Grįžęs po pirmų studijų metų vasaroti į gimtąją Birjagalą, dvidešimtmetis Vytautas 1947 m. liepos 10 d. pateko į ekstremalią situaciją. Tada kaime Lietuvos partizanus užklupo iš Šeduvos atvažiavę KGB kareiviai ir stribai. Atsišaudydami partizanai pasitraukė į mišką. Kareiviai jų nepersekiojo, o sugužėjo į Šernų trobą. „Greitai didelis kambarys prisipildė stačių ginkluotų vytų“, – pasakojo sesuo Apolonija (Daugyvenės kraštas, p. 174). Šeduvos KGB viršininkas Loginovas trenkė automato buože į stalą, ir ugnies liepsnelė suvirpuliavo iš vamzdžio – šūvis į lubas. Vytautas metėsi pro virtuvės duris ir, išbėgęs į kiemą, pro šulinį dingo už mūrinės. Vos ne kaktomuša jis užšoko ant pasaloje buvusio kareivio, kuris nuspaudė šautuvo gaiduką. Šūvis nepasigirdo. Kareivis, pamatęs dvidešimtmetį vaikiną, iš šautuvo išėmė neiššovusį sprogstamąjį patroną ir padavė Vytautui: „Beri patron, tvoj bog tebia spas“…Šerno ūkis buvo apsuptas saugumui sužinojus, kad tarp partizanų buvo Šernas (toks buvo kario savanorio slapyvardis). Paaiškėjus, kad Šerno šeimoje ne trys, o tik du sūnūs, Vytauto nesuėmė. Laimė, kad tuo metu iš Panevėžio garnizono atvyko kareiviai su karininku, kuris sugėdino Loginovą, kad ne partizanus persekioja, o nekaltą šeimininką lupa.
Ir vis tik VPI baigti Vytautui nepavyko. Išvežus tėvus ir seserį į Sibirą (1949 m.), tremtinių sūnų pašalino iš instituto. Padėjus geriems žmonėms, Vytautas įsidarbino Matuizų kaime miškų meistru, o nuo 1949 m. rugpjūčio 15 d. jis – jau Pabaronės dviejų komplektų pradinės mokyklos vedėjas. Baigė Gardino pedagoginį institutą (1952 m.), tapo Druskininkų švietimo skyriaus inspektoriumi. Druskininkuose dirbdamas, įsteigė Matuizų septynmetę ir atidarė Kamorūnų mokyklą. Ir tuomet padėjo gera nuojauta. Kai juo pradėjo domėtis saugumas, Vytautas iš Druskininkų nuvyko į Kretingos vidurinę. Regis, Žemaitijoje jis mokytojavo neilgai. Buvo pastebėtas Vytauto polinkis moksliniam darbui – jau Šeduvoje gimnazistai jį vadino mokslininku. Tuo metu Vilniuje įsteigus MMTI (1958 m.), ieškota mokytojų, norinčių dirbti mokslinį darbą, ir Vytautas buvo rekomenduotas. 1959 m. Švietimo ministro įsakymu jis buvo perkeltas moksliniu bendradarbiu. 32 metų pedagogas pasiryžęs mokslo srity kalnus nuversti. Didelis Lietuvos laimėjimas – įvairių dalykų pradėti rengti originalūs vadovėliai (didelis MMTI/PMTI mokslinių bendradarbių nuopelnas). Ir vis tik 18 metų trukęs darbas MMTI/PMTI – pakankamai ilgas ar netgi per ilgas vienoje įstaigoje.
Darbas universitete – jau kitoniškas kūrybinės asmenybės išbandymas. Vytautą traukia akademinis darbas kaip atsiverianti galimybė pritaikyti mokslinę tiriamąją patirtį ir kartu pasireikšti pedagogu akademinio ugdymo baruose. Pasitaiko gera proga Vytautui keisti darbo profilį. 1982 m. iš VISI Estetikos katedros doc. pareigų esu kviečiamas į VPI užimti Etikos katedros vedėjo vietą. Priėmęs man tinkantį pasiūlymą, kalbinu kolegą Vytautą užimti mano turėtą VISI etatą – dėstyti filosofinės etikos dalyką, jauniems dėstytojams inžinieriams skaityti aukštosios mokyklos pedagogiką, gilintis į profesinio rengimo problemas. Vytautas mielai sutiko, ir, pritarus katedros vedėjui prof. Algirdui Gaižučiui, instituto rektorius akad. Aleksandras Čyras pasirašė V. Šerno įdarbinimo įsakymą. 1982–1994 m. dirbdamas VISI/VGTU, Vytautas atsideda, kaip yra rašęs, „grynai edukologinėms problemoms“: parengia apie keturis šimtus inžinierių pedagogų, suorganizuoja 8 respublikos aukštųjų mokyklų dėstytojų konferencijas, išleidžia per 10 akademinėms studijoms skirtų leidinių, vadovauja instituto Pedagogų draugijai, paruošia studentus SMD konferencijose skaityti pedagoginio pobūdžio pranešimus. Etikos kurso skaitymas pasitarnauja profesoriaus (nuo 1984 m.) mokslinių darbų metodologinėms įžvalgoms. Deja, panirusį į akademinio ir tiriamojo darbo rūpesčius prof. V. Šerną užklumpa senjoro metai, ir profesorius turi išeiti į pensiją (1994 m.). Buvo Lietuvoje toks laikotarpis, kada daug veiklių VU, VGTU ir kitų aukštųjų mokyklų profesorių turėjo palikti akademinį darbą. Tik pristigus aukštosiose mokyklose prityrusių pedagogų mokslininkų, pradėta senatų nutarimu ilginti galimybę dirbti bent iki 71 metų.
1995 m. prof. Vytautas Šernas buvo pakviestas dirbti į VDU – drauge su Klaipėdos universitetu organizuoti jungtinę Socialinių mokslų (edukologijos) doktorantūrą, skaityti edukologijos magistrantams ugdymo filosofijos, profesinės pedagogikos kursus, vadovauti magistrų baigiamiesiems darbams ir edukologijos daktarų rengimui. Katedrai talkina iš JAV atvykstantys profesoriai Vytautas Černius ir Ada Skrupskelienė, ir VDU tampa vienu iš pagrindinių Lietuvoje edukologijos mokslininkų rengimo centrų. Tuo metu katedros docentai Rimantas Laužackas, Margarita Teresevičienė, Kęstutis Pukelis apgina socialinių mokslų (edukologijos) habil. dr. disertacijas, VDU Senatas jiems suteikia profesorių pedagoginius mokslo vardus. Ir VDU Edukologijos katedra sukomplektuota pagal aukščiausius kvalifikacijų kriterijus. Su pasididžiavimu profesorius Vytautas Šernas kalba apie kūrybingus kolegas dėstytojus ir jo vadovautus disertantus (iš VDU ir kitų aukštųjų mokyklų), tapusius daktarais: A. Ramoškienę, G. Stunžėnienę, S. Statkevičienę, B. Miniotienę, V. Škudienę, I. Žindžiuvienę, J. Šliogerienę, J. Suchanovą ir kt.
Apgintos glotoedukologinio pobūdžio disertacijos – išvystyta nauja edukologijos mokslo kryptis. Lietuvių edukologijoje dirbant kryptingai ir tik su mažomis pertraukomis 45 metus, iškilo edukologijos moksle nauja aukštuma; teoriškai pagrįsta originali svetimųjų kalbų mokymo(–si) sintetinė paradigma. Jos esmė – rėmimasis individualizuotu komunikacinių kompetencijų ugdymo modeliu, lengvinančiu kalbų mokymosi realizavimą dėka auditorinio ir autonominio mokymosi. Sintetinė paradigma padeda realius pagrindus kalbų mokymosi „autodidaktikai, labai svarbiai tęstinio kalbų mokymosi (lifelong) realizavimui“, – teigia V. Šernas („Glotoedukologija“, t. II, p. 3). Glotoedukologija „yra esminis indėlis ne tik į atskirų kalbų mokymo(–si) didaktiką, – teigia dr. A. Ramoškienė, – bet ir į bendrąją sintetinę veiklos didaktiką, kuriai pradmenis davė profesorius“ (Šernas V., Gyvenimo apybraižos, p. 160).
Nors prof. V. Šernas užimtas akademinio ir tiriamojo darbo rūpesčiais, jis neužmiršta savo, kaip iš Žiemgalos krašto kilusio inteligento, priedermių – toliau plėsti ryšius su gimtosios Daugyvenės žmonėmis, gaivinti jų istorinę atmintį ir šioje žemėje statyti materialinius ir dvasinius paminklus. 2006 m. birželio 25-ąją Daugyvenės kraštas pagerbiamas paminklu Rozalimo aikštėje, priešais bažnyčią – pastatomas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę. „Tai jo sumanytas paminklas, – rašo dr. Jonas Linkevičius, – jam vadovaujant surinktos kelios dešimtys tūkstančių litų sumanymui įgyvendinti“. Rozalime atlaidų dieną atidengtas paminklas, pasakyta Vytauto rūpestingai parengta kalba, bendrauta su parapijiečiais ir iš visos Lietuvos atvykusiais svečiais. Skaitytojų interesas tenkinamas išleidžiant svarią kraštotyros studiją „Daugyvenės kraštas“ (Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998, – p. 630}. Ir vėliau su įkvėpimu tęstas kraštotyros darbas – parengtas turistų vadovas „ Žiemgala/Zemgale“ (2003). Gerai atsimenu, kaip Vytautas, dalyvaudamas Vilniaus „Expo“ rūmų salėje surengtose mano knygos „Šeštokai XX amžiuje: kraštas ir žmonės“ sutiktuvėse (2005 m.), man įteikė šį turizmo vadovą su gražiu įrašu: „Gerb. kolegai, Bičiuliui, gimtojo krašto istorijos, kraštotyros aktyviam puoselėtojui (…). Iš Jūsų veiklos mokosi ir Žiemgalos krašto istorijos, kultūros, švietimo tyrinėtojai“. Vytautas mokėjo džiaugtis kolegų darbo sėkme.
Metas bendrinti, kas pasakyta ir parašyta. Vytautas išėjo į Lietuvą didelį darbą nudirbti. Žengdamas, kaip dera iš ūkininko šeimos kilusiam mokslo vyrui, šeimininko žingsniu, daugybę kartų ėjo per Daugyvenės kraštą, ėjo ir per ugdymo barus. Ne dejuota sutikus sunkumus, o numatyta, kaip geriausiai tinka veikti. Žvelgta filosofiškai: visados asmuo turi pasirinkimo laisvę, kuria disponuojant galima pakilti aukščiau okupacijos vargų ar gimtajame krašte taip greitai suvešėjusio merkantilizmo. Vytautas, matydamas grėsmes, o kartais atsidurdamas ir po jų presu, nei dejavo, nei skundėsi; jis rinkosi šviesią viltį ir kūrybos kelią. Laimėjo jo pasirinkimas. Rašytojas Jonas Mikelinskas „Daugyvenės krašto“ sutiktuvių Lietuvos kultūros ministerijoje metu (1998 m.) tarė pagiriamąjį žodį knygos sudarytojui: „…Išėjus iš spaudos šiai Daugyvenės krašto enciklopedijai, mes drąsiai galime sakyti ir apie jos pagrindinį autorių profesorių Vytautą Šerną: nebūtų Rozalimo valsčiuje Birjagalos kaime gimęs ir gyvenęs šis darbštuolis, nebūtų dienos šviesą išvydęs ir „Daugyvenės kraštas“. Arba bent jau būtų gerokai pavėlavęs.“ Tinka prisiminti ir poetą Algimantą Baltakį, perfrazuoti jo garsią frazę: Vytautas gimė nei per anksti, nei per vėlai – gimė jis pačiu laiku.
Profesorius, socialinių mokslų habilituotas daktaras Juozas Vytautas Uzdila
Vilnius, 2020 m. kovas
