(1894 04 26, Pabažiai –1981 07 17, Adelaidė, Australija)
Architektas Karolis Reisonas gimė 1894 m. balandžio 26 d. Pabažių kaime (buv. Pėterupė, dab. Saulkrastai) latvių jūrų kapitono Symanio Reisono ir Minnos (merg. Zvaigznė) Reisonės šeimoje. Pakrikštytas Pėterupės Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Mokėsi vietinėje mokykloje, vėliau – Rygos Imperatoriaus Petro I realinėje mokykloje, kurią baigė 1913 m. K. Reisonas studijavo Peterburgo civilinės inžinerijos instituto Architektūros fakultete, į Latviją grįžo 1921 m. gruodį.
1922 m. pradžioje K. Reisonas apsigyveno Šiauliuose, ten iki 1930 m. dirbo inžinieriumi ir miesto Statybų skyriaus vadovu. 1930 m. architektas pakviestas dirbti vyriausiuoju Kauno miesto inžinieriumi ir Statybos skyriaus vedėju. 1930 m. jis vedė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto absolventę Eleną Butnevičiūtę, šeimoje gimė dukra Renata ir sūnus Irvis. 1932 m. K. Reisonas tapo natūralizuotu Lietuvos piliečiu ir kartu su žmona gavo Lietuvos Respublikos pasus. Nuo 1938 m. jis užsiėmė privačia veikla.
K. Reisonas yra vienas garsiausių nepriklausomos Lietuvos architektų, jo darbams būdingi neoklasicizmo ir modernizmo bruožai. Vaisingiausias laikotarpis architekto gyvenime buvo 1930–1938 m. Jo kūryba darė įtaką Lietuvos architektūros raidai. Vienas žinomiausių K. Reisono darbų – Kauno Kristaus prisikėlimo Romos katalikų bažnyčia (bazilika). Jis yra ir Kauno Evangelikų reformatų bažnyčios, Vytauto Didžiojo muziejaus, Žemės banko, kitų administracinių pastatų ir privačių namų projektų autorius ar bendraautoris. Jo suprojektuotų statinių yra ir kituose Lietuvos miestuose – jis suprojektavo Jurbarko tuberkuliozės ligoninę, Tauragės ligoninę, Pasvalio komercijos mokyklą, Šiaulių „Birutės“ saldainių fabriką, kino teatrą, muziejų, pradinę mokyklą ir kt. Pagal K. Reisono projektus Kaune ir Šiauliuose buvo pastatyti Lietuvos nepriklausomybės paminklai. Architektas yra ir kelių mokomųjų knygų, skirtų pastatų statybai, autorius. Viena jų – „Žemės ūkio statyba“ (1926) – 1990 m. išleista pakartotinai.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje K. Reisonas kartu su kolega I. Blankenburgu suprojektavo Rygos Kristaus Karaliaus bažnyčią, stovinčią Sarkandaugavoje. Dirbdamas Kaune, K. Reisonas bendradarbiavo su žinomu lietuvių architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu (1893–1993), kuris architektūrą buvo studijavęs Rygos politechnikos institute (1913–1915, 1918–1919).
Antrojo pasaulinio karo metais K. Reisonas dirbo Panevėžio burmistru (1941–1944). 1944 m. Reisonų šeima pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. persikėlė į Australiją. Gyvendami Adelaidėje, abu su žmona dalyvavo Adelaidės lietuvių draugijos veikloje.
Už nuopelnus Lietuvai architektas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, IV laipsnio Gedimino ordinu ir III laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu.
K. Reisonas mirė 1981 m. liepos 17 d. Palaidotas Adelaidės kapinėse.
(1887 04 07, Ryga – 1944 10 16, Ryga)
Latvių architektas Indrikis Blankenburgas gimė 1887 m. balandžio 7 d. Rygoje Kuršo amatininko Janio Blankenburgo (1852–1934) šeimoje. Mokėsi įvairiose privačiose mokyklose, nuo 1898 m. – Rygos miesto realinėje gimnazijoje. Ją baigęs, 1905 m. I. Blankenburgas įstojo į Rygos politechnikos instituto (RPI) Inžinerinį skyrių, tačiau netrukus studijas teko nutraukti, nes dėl prasidėjusių revoliucinių neramumų mokyklos veikla buvo laikinai sustabdyta.
1906 m. pavasarį Blankenburgas kaip laisvasis klausytojas lankė paskaitas Dancigo Aukštosios technikos mokyklos Inžineriniame skyriuje, o rudenį studijas tęsė RPI Architektūros skyriuje. Inžinieriaus architekto diplomas jam buvo įteiktas 1913 m. Studijuodamas RPI, Blankenburgas atliko praktiką architektų A. Vanago (A. Vanags), E. Laubės (E. Laube) ir M. Nukšos (M. Nukša) biuruose. Baigęs studijas, jis dirbo taksuotoju
draudimo bendrovėje „Rossija“. 1915 m. pradžioje Blankenburgas išvažiavo į Tulą (Rusija), kur vadovavo karinės paskirties pastatų ir statinių remonto darbams.
Į Latviją I. Blankenburgas grįžo 1920 m. Nuo 1922 m. liepos iki 1924 m. rugpjūčio jis dirbo architektu Latvijos Centrinėje žemės ūkio bendrovėje, vėliau, iki 1940 m. vadovavo Latvijos Respublikos Švietimo ministerijos Mokyklų departamento Statybos skyriui, kurio paskirtis – rengti mokyklų pastatų projektus ir prižiūrėti jų statybos darbus visoje Latvijos teritorijoje.
Per XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius I. Blankenburgas suprojektavo daugiau nei 30 mokyklų: pradinės mokyklos pastatytos Aknystoje, Apėje, Borovkoje, Demenėje, Duobelėje, Alūkštoje, Jūrmaloje, Krustpilyje, Mazirbėje, Nycoje, Pededzėje, Raunoje, Rucavoje, Smiltenėje, Trapenėje, Tukume, Varnavičiuose, Zilupėje; gimnazijos pastatytos Agluonoje, Balvuose, Cėsyse, Duobelėje, Rėzeknėje, Rygoje, Rūjienoje, Smiltenėje, Valkoje, Viliakoje, bet to, Rygoje pastatytas Prancūzų licėjus, o Jelgavoje, Valmieroje ir kt. – neprigirdinčiųjų mokyklos. Architektas mokykloms projektavo ne tik naujus pastatus, bet ir rengė rekonstrukcijų projektus. I. Blankenburgo mokyklų projektams būdingas tiek funkcionalizmo, tiek Art deco ir neoklasicizmo stilius, kuris monumentaliems pastatams teikė reprezentatyvumo. Architekto projektuotų pastatų fasadai išlaiko klasikines proporcijas, pabrėžiama centrinė dalis. Dėl gausaus kūrybinio palikimo šioje srityje I. Blankenburgas į Latvijos architektūros istoriją yra įrašytas kaip mokyklų architektas. Dauguma jo projektuotų mokyklų veikia iki šiol.
Alūkštoje ir Kuldygoje pagal I. Blankenburgo projektus buvo pastatyti bankai, Rygoje – Latvijos Valstybinio istorijos archyvo priestatas (Slokas g.) ir kt.
I. Blankenburgas buvo vienas iš Latvijos Architektų draugijos (1924), dabartinės Architektų sąjungos, steigėjų ir vadovų (1929–1932), dar studijų metais (1907) jis buvo įsitraukęs į latvių studentų korporacijos „Talavija“ veiklą. 1934 m. apdovanotas IV laipsnio Trijų Žvaigždžių ordinu.
I. Blankenburgas mirė 1944 m. spalio 16 d. Palaidotas Rygos Miško kapinėse (Meža kapi).
(1888 02 22, Pikajervės dvaras, Valgjervės valsčius, Veru r. – 1974 08 03, Talinas)
E. J. Kuusikas yra vienas garsiausių XX a. Estijos architektų, pasižymėjęs ne tik architektūros srityje, bet kūręs ir interjero bei baldų dizainą, dirbęs pedagogu.
E. J. Kuusikas gimė Pietų Estijoje dvaro valdytojo šeimoje. 1906 m. baigė Tartu realinę mokyklą. 1906–1914 m. mokėsi Rygos politechnikos institute, kur įgijo inžinieriaus architekto profesiją. Diplominio darbo tema – centrinė Talino pirtis. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo darbų vykdytoju ir inžinieriumi, dalyvavo Estijos laisvės kovose, už ką buvo apdovanotas Laisvės kryžiaus garbės ženklu. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje E. J. Kuusikas bendradarbiavo kuriant monumentus ir kitus atminimo ženklus Laisvės kovoms atminti. 1920–1922 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos Statybos valdyboje. Administracinis darbas ribojo architekto kūrybinius siekius, todėl E. J. Kuusikas nutarė užsiimti privačia veikla (1922–1937). Pirmieji realizuoti projektai – nedideli privatūs namai ir Tartu miesto Tamės priemiesčio planas. Trečiajame dešimtmetyje jaunasis architektas ne kartą stažavosi Vakarų Europoje (Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kt.) – tai stiprino kūrėjo pasitikėjimą, formavo meninį braižą.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje E. J. Kuusikas daugiausiai dirbo interjero ir baldų dizaino srityje. Kūrė interjerus bankams, įstaigoms, studentų korporacijoms, kino teatrams. Ankstyvesniems darbams būdingi tautiniai motyvai, vėliau – moderno, art deco stilius ir funkcionalizmo elementai. Vienas iš žinomiausių architekto darbų – Talino bendruomenės rūmų (1925) vidaus patalpų interjeras ir baldai.
Aktyviausias kūrybinis E. J. Kuusiko laikotarpis – ketvirtasis dešimtmetis. Jo pradžioje architekto darbams buvo būdingas funkcionalizmas (Talino meno rūmai, suprojektuoti kartu su A. Soansu, 1933–1934), o dešimtmečio pabaigoje architektas dėmesį sutelkia į jam pačiam labiausiai patinkančias klasikines architektūros formas. Bendradarbiaujant su A. Soansu, suprojektuoti Veru miesto banko rūmai (1937–1938), daugiabučiai gyvenamieji namai Taline.
Nuo ketvirtojo dešimtmečio pabaigos iki penktojo dešimtmečio vidurio E. J. Kuusikas dirbo įvairiose Talino miesto ir valstybinėse institucijoje. 1944-ieji metai E. J. Kuusikui buvo ypatingi – architektą pakvietė dirbti Talino Valstybiniame taikomosios dailės institute (dabar Talino dailės akademija) dekanu ir patalpų dizaino dėstytoju, o nuo 1946-ųjų metų – profesoriumi. Stalininių represijų metais E. J. Kuusikas buvo atstatydintas iš dekano ir katedros vedėjo pareigų ir dvejiems metams išbrauktas iš Estijos SSR Architektų sąjungos. Iki pat gyvenimo pabaigos E. J. Kuusikas dirbo pedagoginį darbą, retsykiais sudalyvaudamas įvairiuose architektūros konkursuose.
Skirtingai nuo kitų to meto architektų, E. J. Kuusikas aktyviai bendradarbiavo spaudoje, tyrinėjo architektūros teorijos klausimus, etnografinius baldus. 1973 m. buvo išleista profesoriaus architektūros teorijos monografija „Statybos menas“. Įdomūs ir vertingi E. J. Kuusiko prisiminimai – septintajame dešimtmetyje parašyta autobiografinė knyga „Atsiminimai ir apmąstymai“ buvo išleista tik 2011 m. Joje autorius aprašo trečiojo dešimtmečio Rygos studentų gyvenimą, pateikia ryškiausių dėstytojų portretus.
Profesorius E. J. Kuusikas palaidotas Talino Miško kapinėse. Jo asmeninis archyvas saugomas Estijos architektūros muziejuje.
