„Darbai ir dienos“: išskirtinis tarpdalykinis akiratis
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) žurnalas „Darbai ir dienos“ išsiskiria iš daugiau kaip 50 humanitarinių ir per 100 socialinių mokslų žurnalų, leidžiamų Lietuvoje. Jo išskirtinumas pirmiausia sietinas su temine aprėptimi – žurnale publikuojami skirtingų mokslo krypčių ir šakų tyrėjų moksliniai darbai. Be to, jis orientuojasi į tarpdalykinio pobūdžio diskursą, kuris šiuolaikiniame moksle perspektyviausias.
Nors leidinyje dominuoja konkrečių humanitarinių mokslų – istorijos, literatūrologijos, kalbotyros, menotyros – problemas gvildenantys straipsniai, visgi bendras siekis yra aprėpti plačiau, integruojant humanitarinių bei socialinių mokslų (HSM) metodus, ir diskutuoti pasitelkiant įvairesnių įžvalgų nei leidžia tradiciškai suprantamų mokslo šakų ribos. Būtent tai suteikia galimybę svarstyti ne tik dalykinius, bet ir mokslo politikos reikalus, kurie, žinia, humanitarinių bei socialinių mokslų atveju yra labai panašūs ar bendri.
Kitas išskirtinis „Darbų ir dienų“ bruožas – ilgametė žurnalo leidybos tradicija. Pradėtas leisti 1930 m., redaguotas prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus, jis ėjo iki 1940 m. Vėliau, atkūrus VDU, 1995-aisiais jį atgaivino literatūrologas Leonas Gudaitis. Profesorius ne tik išlaikė leidinio humanitarinę pakraipą, iš dalies struktūrą ir numeraciją, bet ir gerokai praplėtė buvusio žurnalo tematiką, aprėpdamas ir kitas humanitarinių mokslų kryptis. Nuo pat pirmo tomo Leonui Gudaičiui buvo svarbu, „kad „Darbai ir dienos“ nevirstų pabirais akademinių straipsnių rinkiniais“, jis ieškojo mokslinių jungčių. Tarpdalykinį pobūdį žurnalas įgavo palengva. Iš pradžių atskiri jo skyriai dar buvo įvardijami disciplinų vardais, vėliau pereita prie teminių ar probleminių formuluočių, kol atsirado teminiai skyriai, o galiausiai ir teminiai tomai, tokie kaip „Laikai ir papročiai“; „Lietuviškas postmodernizmas: literatūra, teatras, dailė“; „Spauda ir laisvė“. Jie atskleidžia tikrąjį, lituanistikoje vis dar sunkiai beįsitvirtinantį tarpdalykiškumą.
Trečiasis redaktorius, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, pratęsė „Darbų ir dienų“ leidybos tradicijas ir įtvirtino trinarę leidinio struktūrą. Pirmoje dalyje skelbiami atskiri straipsniai skirtingomis temomis, antroji – monografinė, kurios tekstai gvildena bendrą temą ar problemą, o trečioji – apžvalgos, recenzijos, poleminiai tekstai, šaltinių publikacijos, kitų akademinių žanrų tekstai. Išskirtinis leidinio bruožas – monografinė dalis – leidžia išvengti fragmentacijos, susitelkti ir skirtingais rakursais pristatyti vieną klausimą, dažniausiai prieš tai svarstytą moksliniame renginyje. Apžvalginė dalis, kuri apima kitus akademinius žanrus (ne straipsnius), yra iš esmės skirta akademinei bendruomenei, randasi iš jos archyvinių tyrimų, diskusijų ir atradimų.
2019 m. „Darbus ir dienas“ ėmėsi redaguoti lingvistė prof. Rūta Petrauskaitė. Stengdamasi išlaikyti savo pirmtakų tradicijas – žurnalo akiračio plotį ir mokslinių įžvalgų gylį, leidinio tarpdalykinį pobūdį bei trinarę struktūrą – ji siekia kuo labiau suaktualinti monografinę dalį, joje svarstyti tai, kas HSM bendruomenei svarbu čia ir dabar. Šią bendruomenę suprasdama plačiau nei siekia Lietuvos ribos, profesorė kviečia bendradarbiauti kitų šalių humanitarus ir taip sustiprinti žurnalo tarptautiškumą. Diskusijoms ir atradimams skirta dalis bus papildyta naujais žanrais, tokiais kaip svarbiomis progomis sakytos iškilmingos kalbos, prisiminimai, ypatingos paskaitos ar tekstai su rubrika „In memoriam“. Pastebėjusi, kad į atskirų straipsnių dalį paprastai rašo jaunieji tyrėjai, vyriausioji redaktorė ieško jiems dėmesingų ir geranoriškų recenzentų, galinčių patarti, kaip geriau pristatyti tyrimą, patobulinti tekstą.
Pernai taip pat pasikeitė „Darbų ir dienų“ rėmėjas. Iš Lietuvos mokslų akademijos leidinys perėjo į Lietuvos mokslo tarybos rankas ir yra finansuojamas iš Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos, kuri įpareigoja paryškinti lituanistinę tematiką (nors plačiai suvokta lituanistika visada buvo „Darbų ir dienų“ ašis).
Pasikeitė ir žurnalo leidyba – geriau panaudojami leidybos platformos, Atvirosios žurnalų sistemos, privalumai – ne tik atviroji prieiga prie skaitmeninių tomų, bet ir kitos funkcijos. Straipsnių prieduose pateikiamos iliustracijos, autoriai kviečiami publikuoti ir duomenis, kuriais buvo paremtas tyrimas, tai labai padidina publikacijos vertę. Duomenys, žinia, sensta lėčiau nei jų interpretacijos, jie gali būti panaudojami kituose tyrimuose, o pateikti drauge su straipsniu daro jį geriau suprantamą ir patikimą. Ir apskritai duomenimis grįsto mokslo, taip pat ir humanitarų, vertė nuolat auga.
Recenzentai, prisijungę prie Atvirosios žurnalų sistemos, gali rinktis, kaip recenzuoti straipsnį – ar pildyti vertinimo anketą, ar pateikti įprastinę teksto pavidalo recenziją. Abiem atvejais jų prašoma prisegti recenzuojamo straipsnio rankraštį su komentarais, kurie yra labai pravartūs autoriams, paraštėse. Kiekvieno žurnalo tomo spausdinama 50 egzempliorių, vis labiau susitelkiama į elektroninę leidybą, tad Atviroji žurnalų sistema laikoma šio žurnalo namais. Juos norima padaryti kuo patogesnius – rengiamas elektroninis teksto šablonas, į kurį iškart galima rašyti tekstą reikiamu formatu. Dabar tai ypač svarbu, nes pasikeitė ir bibliografinių nuorodų pateikimo tvarka.
Du 2019 metų žurnalo tomus galima rasti elektroniniame archyve. 71-asis tomas yra skirtas atkurtojo VDU trisdešimtmečiui, čia svarstoma „kodėl Lietuvos mokslas ir studijos neišeina į magistralinį sėkmingos raidos kelią“ (A. Kulakauskas), „ar galima gerai gyventi be piliečių filosofų“ (K. Skrupskelis), publikuojami VDU atkūrimo dokumentai ir tekstai to meto spaudoje (K. Raškauskas), taip pat Jurgio Gimbuto atsiminimai (K. Raškauskas).
72-ojo tomo monografinę dalį sudaro keletas straipsnių, parengtų pagal pranešimus, skaitytus VDU rengtoje konferencijoje „Rašytojo ir visuomenės santykis modernėjančioje Europoje“. Be to, čia ryškus „In memoriam“ akcentas, skirtas dviem iškiliems VDU žmonėms – Leonui Gudaičiui ir Leonidui Donskiui. Publikuojamas Leono Gudaičio ir Rimvydo Šilbajorio susirašinėjimas (L. Bucevičiūtė), straipsnis apie Leono Gudaičio redagavimo principus (A. Mykolaitytė), paskaita apie Leonidą Donskį kaip filosofą (M. Drunga).
