Filosofuojantys žmonės išliks
Kviečiame skaityti kultūros ir meno žurnale „Kultūros barai“ (Nr. 9, 2018 m.) paskelbtą interviu su rašytoju, filosofu, VDU Filosofijos ir socialinės kritikos katedros docentu dr. Tomu Kavaliausku – šių metų Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos laureatu.
Šį apdovanojimą autorius pelnė už romaną „Originalas“, kuriame atskleidžiamas Kauno intelektualinis, meninis ir bohemos gyvenimas tiek šiandien, tiek tarpukariu. Apie „magnetizuojančias“ pasaulio ir Lietuvos vietas, kultūros ir literatūros istorijos aktualiąsias gijas bei filosofijos likimą su Tomu Kavaliausku susirašinėjo literatūrologas Ramūnas Čičelis.
Ar globalizmo amžiuje žmonėms vis dar reikalinga meilė konkrečiai vietai, miestui?
Priklauso nuo žmogaus – vieni prisirišę prie konkrečios vietos, kiti tokios neturi išsirinkę, o treti, pavyzdžiui, pabėgėliai iš karo kamuojamos Sirijos ar nuskurdusių Afrikos šalių, savo meilę gimtinei gali puoselėti nebent kaip nostalgiškus prisiminimus. Lietuviai tą irgi patyrė dėl Antrojo pasaulinio karo sukrėtimų ir Stalino represijų.
XXI a. vartotojų visuomenė, tapatinama su „vakarietiška“, turi galimybę jaustis globalia, tačiau tik interneto erdvėje, o štai fiziškai tas globalumas pasireiškia labai fragmentiškai – komandiruotė į kitą šalį ar atostogos trunka kelias dienas ar savaitę. Europoje dažniau keliaujama po bendrą Šengeno erdvę, rečiau – į Aziją, Lotynų Ameriką. Lietuviai, dirbantys Norvegijoje ar Londone, dažnai grįžta į tėvynę ir vėl išvyksta. Tai primena savotišką commuting, nuolatinę kelionę.
Taigi net ir vartotojų visuomenė nėra globali viso pasaulio atžvilgiu. Transatlantinių skrydžių gausa, keleivių užtvindyti oro uostai daro nemenką įspūdį, tačiau tai nereiškia, kad globalizacija totali – ji labiau regioninė ir atsitiktinė. Juk dauguma visuomet lieka anapus oro uosto, skrendančiuosius stebi iš apačios, turiu omenyje ir socialines „apačias“. Daugybė planetos žmonių (ne milijonai, o milijardai) labiau rūpinasi geriamuoju vandeniu negu skrydžiais iš kontinento į kontinentą.
Žinoma, jei kalbėtume apie Europos Sąjungą, akivaizdu, kad skrydžiai tapo prieinami kone kiekvienam, ypač dėl pigių oro bendrovių. Įmanoma nebrangiai keliauti po Šengeno erdvę. Anksčiau gyvenimas gimtinėje smarkiai skyrėsi nuo gyvenimo svetur, dabar tų skirtumų sumažėjo. Kur kas mažiau suprantama, kuo europiečiui svetimas kuris nors Europos miestas, negu kuo svetimas miestas Indijoje. Europoje lietuvių sutiksi beveik visur. Tokiame kontekste gali kilti „kosmopolitizmo“ pagunda, o meilė konkrečioms gimtosios šalies vietoms, miesto gatvėms gali išblukti, nes vartojimo rinkoje nostalgija nepaklausi.
Doc. dr. Tomas Kavaliauskas
Vis dėlto galime peržengti tokį plebėjišką vartotojų mąstymą, būdingą sociologiniams „globalėjančios visuomenės“ aprašymams (Hannah Arendt veikale „Žmogaus būklė“ vartotojus apibūdino kaip darbininkus, kurie laisvalaikiu turi prievolę vartoti pagal rinkos dėsnius). Pasvarstykime, ką savas miestas reiškia kultūros žmonėms, rašytojams, kuriems gyvenamoji erdvė nepaprastai reikšminga, nesvarbu, ar tai būtų miestas, ar kaimas su jo kraštovaizdžiu. Tai padės geriau suprasti jau ne globalizaciją, o glokalizaciją.
Būdami atviri daugiakultūrei patirčiai visos Europos kontekste ir visų kitų kontinentų kultūroms, vis tiek turime konkrečią vietą, kur geriausiai jaučiamės dvasine, kūrybine to žodžio prasme. Tokių vietų gali būti ne viena ir ne dvi. Aš asmeniškai esu susigyvenęs su Kauno urbanistine aplinka, ypač V. Putvinskio gatve, kurioje išsirikiavę M. K. Čiurlionio muziejus, Velnių muziejus, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius, Menininkų namai, naujas VDU pastatas, P. Mažylio gimdymo namai, žurnalistų kavinė su jos vidiniame kiemelyje vykstančiais šachmatų turnyrais… Visa gatvė apgaubta išlakiais kaštonų medžiais…
Visiškai kitokia uostamiesčio aura – Klaipėdoje dvelkia jūros drėgmė, kartais pučia atšiaurūs vėjai, girdimos išplaukiančių laivų sirenos. O štai Palangos kopos, ten ošiančios pušys, jau nekalbant apie auksinius Nidos smėlio kalvagūbrius, visada bus mano pačios mylimiausios vietos. Tačiau man tai netrukdo mylėti Bulgarijos miestų, semtis įkvėpimo kerinčiame Plovdivo senamiestyje. Tai netrukdo mėgti prancūziško vyno ir prancūzų kalbos, kur nors Šveicarijoje, gėrintis Ženevos ežeru, leistis į gilias filosofines refleksijas apie sparčiai kintančią Europos tapatybę. Mylėdamas Kauną, ne mažiau myliu Klaipėdos ir Hamburgo prieplaukas, o Bulgarija man tiesiog sava, kaip ir Jonui Basanavičiui.
Nors dvasiškai savo namus randame Europos įvairovėje (kiekvienas pagal savo skonį – juk ne visiems Hamburgas su žuvies turgumi penktą ryto geriau už Paryžių, o Amsterdamo ar Sankt Peterburgo kanalai nebūtinai atrodo įspūdingesni už Venecijos), vis dėlto fiziškai negalima būti tuo pat metu ir čia, ir ten. Geriausiu atveju į čia ir į ten galima padalyti laiką. Juk tada, kai esi ten, tavęs nėra čia, o kai esi čia, tavęs nėra ten. Ir jau, žinoma, jokia „Facebook“ komunikacija ar „Google Street View“ neatstos empirinės patirties, kai savo kojomis užkopi į Gedimino kalną, nes tik taip priartėji prie savo valstybės mitų, legendų ir tautos savasties.
Koks Jūsų santykis su anksčiau Kauną aprašiusiais tarpukario ir vėlesniais rašytojais?
Iš šiuolaikinių rašytojų man ypač svarbus Herkus Kunčius. Nors daug kas jį priskiria literatūros „chuliganams“, bet būtent jis demaskavo sovietinės ideologijos kičą, o pasitelkdamas šaržuotus personažus, atskleidė glitų to meto pataikūniškumą. Romane „Dervišas iš Kauno“ H. Kunčius parodo Laisvės alėją sovietmečiu, žinoma, ne tokią politiškai romantizuotą kaip filme „Emilija iš Laisvės alėjos“.
Iš tarpukario rašytojų išskirčiau kitą bohemišką rašytoją – Henry Parlandą. Jis parašė vienintelį romaną „Sudužo“, bet aktyvus kultūrinis jo gyvenimas Kaune, domėjimasis žydų teatru, draugystė su rusų kilmės žydaite Vera Sotnikova atspindi, koks spalvingas, daugiatautis Kaunas buvo tarpukariu.
Be abejo, neverta net minėti, kad nuolatos pagalvoju apie poetą Maironį, jau vien eidamas pro Kauno arkikatedrą baziliką – šventoriuje yra poeto kapas. Pažvelgęs į Kauno kunigų seminariją, prisimenu, kad Maironis mokėsi joje (Vincas Mykolaitis-Putinas – Seinų seminarijoje). Man tai svarbu dėl mano paties romano „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“, kuris neįsivaizduojamas be gilesnės tradicijos ištakų.
Koks bohemos likimas dabartinėje Lietuvoje? Ar pritartumėte Gintauto Mažeikio siūlymui samdyti bohemą, nes ji, regis, beveik išnyko? Ar tarpukario Kauno bohemos tradicija gali mums praversti šiandien?
Anksčiau įkvėptai romantizuotas į bohemą pasinėręs menininkas šiandien prilyginamas „bomžui“ – žmogui, neturinčiam nuolatinės gyvenamosios vietos. Anksčiau jiedu neturėjo nieko bendra, vienas reiškė kūrėją, o kitas – veltėdį, bet vartotojų visuomenės mentalitetas, kuriam vienintelis kriterijus yra pinigai, bohemišką gyvenimą pateisina tik finansinės sėkmės atveju. Jei dailininko arba rašytojo „šedevrai“ nesukrauna jam turtų, tas bohemiškas menininkas laikomas įtartinu nevykėliu. Įsigalėjęs sėkmės lydimo vadybininko įvaizdis persikėlė ir į kūrybos sritį. Menininkas turi būti verslus, dalyvauti įvairiuose projektuose, išlaikyti pusiausvyrą tarp komercinės ir egzistencinės raiškos. Menininko vadybiškumas, veiklumas rinkoje – priešingybė tokiems autoriams, koks buvo legendinis Kauno tapytojas, bohemiško gyvenimo lyderis Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957–1993).
Kaip manote, kodėl šiuolaikinėje lietuvių literatūroje taip mažai detektyvinių romanų? Gal apsimetame visažiniais, kuriems neįdomu narplioti mįsles? Ar nepriartėjome prie to, ką Antanas Maceina pavadino neklausiančiąja žmogaus būsena?
Kažin, ar tai apsimestinės visažinystės klausimas. Veikiau taip jau susiklostė, kad lietuvių literatūra „startavo“ nuo K. Donelaičio įžvalgų apie būrus ir nuo Žemaitės aprašytų moters vargų kaime. Agrarinė aplinka, kaimo ir žemės sureikšminimas išplėtojo atitinkamą literatūros kryptį, apibrėžė atitinkamą lygį, pastūmėjo imtis gamtos aprašymų, jos estetizavimo, lietuviškumo pajautą kuo glaudžiau sieti su kraštovaizdžiu. Kosmopolitinė miesto literatūra atsirado daug vėliau, ypač suklestėjo XX a. paskutiniais dviem dešimtmečiais, kai į viešumą išsiveržė Vilniaus rašytojai – Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Herkus Kunčius. Jie nesiėmė detektyvo žanro konkrečiai, tačiau detektyvo elementų ir mįslių jų kūryboje apstu.
Miesto gyvenimo, miestiečių tarpluominių santykių aprašymus randame ir Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“. Beje, Henrys Parlandas eilėraščius rašydavo knaipėse. Kazio Borutos pastangomis lietuvių literatūrą praturtino linksmas personažas – Pinčiukas. Labai bohemiškas pelkės gyventojas. K. Borutos „Baltaragio malūnas“ pašėlusiai linksmai, tiesiog šarmingai supynė tautosaką, padavimus. Ir tai knyga, parašyta 1945-aisiais, dar karo aplinkoje. Rašytojas parodė tokio lygio sąmojį, kad pats tapo įtariamuoju, – buvo suimtas, tardomas, išvarytas iš Lietuvos ir Latvijos.
Arvydas Pakštalis straipsnyje „Bohemos gyvenimo atspindžiai XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kaune“ rašo: „Taigi, to meto Kaunas tiems, kurie jį pažino gal labiau išoriškai, tikrai galėjo pasirodyti provincialus. Juk dar ketvirto dešimtmečio pradžioje netoli Laisvės alėjos buvo galima išgirsti kriuksinčias kiaules ir mūkiančias karves bei užuosti dvokiantį mėšlą. Tačiau užsieniečiams, geriau pažinusiems miestą, Kaunas galėjo pasirodyti didmiesčiu ne pagal savo didumą, bet pagal savo gyvenimo įvairumą. […] Konrado kavinėje prie staliukų burdavosi artimesnių pažiūrų draugai. Bet būdavo ir išimčių. Štai, pavyzdžiui, Jono Marcinkevičiaus buvo pilna visur – čia jis su vienais išgers puoduką kavos, čia jau sėdi su kitais […] rūko ir geria kavą, jei tik kas pavaišina.“ Halina Korsakienė prisimena ir Kazį Binkį, kuris „laisvai vaikštinėdamas tarp staliukų […] žarstė sąmojį“. O kur dar Petras Cvirka su savo triukais ir parodijomis, kiti literatai, menininkai, kultūros veikėjai…
Kauno miesto muziejaus nuotr.
Koks Vytauto Didžiojo universitetas buvo tarpukariu, iškart po atkūrimo ir koks yra dabar? Kokias paraleles ir kontroversijas galima įžvelgti?
Tarpukario VDU didžiosios asmenybės ir garbingiausi profesoriai, tokie, kaip Stasys Šalkauskis ar Levas Karsavinas, atsisakęs Oksfordo ir pasirinkęs Kauną, civilizaciškai artimesnį Rusijai,[1] kurioje jis nebegalėjo dirbti, buvo giliai religingi, filosofinį mąstymą siejo su krikščionybe. Antanas Maceina, tuo metu studijavęs VDU, vėliau savo raštais įrodė, kad filosofinis jo mąstymas suderintas su bažnytiniu mokymu, iškėlė būtent religinę filosofiją. Juozas Girnius, knygos „Žmogus be Dievo“ autorius, irgi neišvengė teologijos įtakos.
Katalikų filosofai, religinio teizmo šalininkai, nė nepajuto, kaip filosofinė mintis, derinama su bažnytinėmis tezėmis, praranda savarankiškumą. Vėliau jie studijavo Vokietijoje, pažino modernios Europos filosofinę dvasią, M. Heideggerio būties fenomenologiją. Vis dėlto S. Šalkauskio ir L. Karsavino atnešta ar užnešta rusiškoji mintis, XIX a. V. Solovjovo mokyklos eurazinė pakraipa padarė lemiamą įtaką lietuviškai filosofijai: juk jei V. Solovjovas matė „dvasingosios“ Rusijos misiją kaip esančią tarp Azijos ir industrializuotos „nedvasingosios“ utilitaristinės Vakarų Europos, tai S. Šalkauskis rašė apie Lietuvą kaip turinčią misiją esant tarp slaviškojo ir germaniškojo pasaulio, esą lietuviai gali sukurti slaviškųjų Rytų ir germaniškųjų Vakarų sintezę, mat esame dvasingi kaip slavai ir veiklūs, aktyvūs kaip vokiečiai. Tame S. Šalkauskis įžvelgė mūsų tautos universalumą ir tokį idealą. Šį idealą pasiekti jam buvo visos tautos misija.
Tokios idėjos derėjo su tautinio ugdymo idealais ir tautine emancipacija, tokia reikalinga to meto Lietuvos valstybingumui sutvirtinti. Šiandien galima tik pasvajoti apie tokio didingumo idėjas, kai visos idėjos sukasi apie emigracijos sustabdymą ir Rusijos informacinį karą. Vis dėlto VDU tarpukario (1922–1930 m. besivadinusio Lietuvos universitetu) didieji intelektualai taip ir neatsidūrė Europos didžiųjų mąstytojų panteone. Emmanuelis Levinas atsidūrė, bet jis Kaune nestudijavo. Vis tik lietuviškai mokėjo, tarpukario žurnale „Vairas“ 1933 m. publikavo tekstą apie apie prancūzų ir vokiečių kultūras.
Galbūt arčiausiai tokios sėkmės galėjo būti A. Maceina su savąja „Jobo drama“, kurioje jis, egzistencinį skundą iškeldamas kaip kreipinį į Kitą, ieško atsvaros M. Heideggerio aptartam egzistenciniam nerimui ir baimei, o ištikus kančiai ir nubūtėjimui, egzistencinį skundą supranta religiškai – tai kreipinys į transcendenciją. Deja, nepasirūpinta šio veikalo išversti į kitas Europos kalbas, nesiimta jo populiarinti. Turiu pasakyti, kad ir man pačiam aktualu nuolat grįžti prie praeities religinio filosofavimo, o A. Maceinos raštai visada po ranka – pirmosios filosofinės knygos, kurias perskaičiau, buvo jo veikalai. Tai ne tik sentimentai, bet ir filosofinės brandos pradžia.
Būtina prisiminti profesorių Vosylių Sezemaną, į VDU Filosofijos katedrą pakviestą 1923 m. Suomis, turintis rusišką Sankt Peterburgo išsilavinimą, pasižymėjo itin plačia kosmopolitine erudicija. Beje, jis globojo Henry Parlandą savo namuose.
XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios VDU buvo kokybiškai kitoks – katalikiškas Teologijos fakultetas išliko, tačiau sekuliarios Europos kontekste, technologijų amžiuje jis nepajėgė išugdyti naujo S. Šalkauskio ar pasikviesti naują L. Karsaviną. Bet būtina prisiminti šio fakulteto aukso amžių 1990-ųjų pradžioje, kai auditorijos būdavo sausakimšos, o per Šventojo Rašto egzegeto Dominyko Valenčio paskaitas auditorijoje netelpantys studentai susėsdavo ant palangių. Šio fakulteto klestėjimo laikotarpis paženklintas didžiulio noro prisiliesti prie teologijos, draustos sovietmečiu. Klestėjo ir kunigų seminarija, vyko išskirtinai aktyvus intelektualinis gyvenimas.
VDU intelektualai Leonidas Donskis, Gintautas Mažeikis, Egidijus Aleksandravičius padarė įtaką visos Lietuvos intelektualiniam diskursui (pradedant televizijos laidomis, baigiant apsikeitimu „Santaros-Šviesos“ idėjomis). Tai sekuliarūs ir liberalūs mąstytojai. Kartu su nauja VDU „žvaigžde“ Liudu Mažyliu, su pirmuoju VDU rektoriumi Antanu A. Avižieniu, kurio kompiuterinės žinios ir atradimai pravertė NASA laboratorijose, su Mykolu Drunga, filosofu ir žurnalistu, nepamirštamu JAV lietuvių išeivijos spaudos redaktoriumi, „Laisvosios Europos“ radijo balsu, jie siekė, kad šiandieninė VDU profesūra būtų laisva nuo bažnytinių doktrinų, tačiau tolerantiška įsitikinimų įvairovei.
Koks, Jūsų manymu, galėtų būti mūsų dienų filosofuojančio žmogaus antropologinis portretas? Ar filosofavimas išlikęs tik akademiniuose sluoksniuose?
Jūs to klausiate būtent dabar, kai nesurinkus privalomo 15 stojančiųjų skaičiaus į bakalauro programą beuždaromos VDU, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų Filosofijos katedros! Jei norima, kad VU liktų vieninteliu universitetu su filosofijos programomis, tuomet čia lyg ir su potekste: filosofofuoti galima, bet tik sostinėje. Tiesa, VDU Filosofijos ir socialinės kritikos katedra surinko pirmakursių ir jie jau sėkmingai pradėjo 2018-ųjų rudens semestrą, tad viltis išsaugoti filosofijos studijas antrame pagal dydį Lietuvos mieste išliko.
Blogiausio scenarijaus atveju filosofija neišnyks, nes reikės ieškoti atsakymų į ontologinius klausimus, pavyzdžiui, koks žmogaus santykis su robotais ir dirbtiniu intelektu. Arba – kaip transhumanizmo epochoje judama mirties link? Ką reiškia siekti nemirtingumo virtualioje erdvėje? Kokia priimtina internetinės visuomenės etika? Kas yra Artimasis fiziniame pasaulyje, o kas yra Kitas interneto virtualybėje? Ką reiškia Dievo sąvoka Didžiojo sprogimo teorijos akivaizdoje? Ką filosofijai sako nauji fizikų ir astronomų atradimai visatoje?
Esame priartėję prie naujo kolumbiško atradimo – tai bus nauja Žemė, gal net nauja nežemiška civilizacija. Gal jos ir nerasime, bet ieškome intensyviau negu kada nors anksčiau. Net Vatikanas jau ėmė teoriškai svarstyti, kad nežemiškos civilizacijos protingas būtybes reikėtų pakrikštyti.
Jei akademinė filosofija bus dėstoma tik Vilniuje ir sėkmės atveju Kaune, tai anaiptol nereiškia, kad Klaipėdoje ir Šiauliuose nebeliks filosofuojančių subjektų, kurie klausiamai žvelgs į žvaigždes ir į visatą. Gyvas filosofijos klasikas Arvydas Šliogeris savo knygose kaip tik atsisuka į provinciją, į gamtą ir nusisuka nuo miesto, nuo hominizuoto pasaulio, kuriame klesti dirbtinumas, urbanizacija, kamieninių lastelių inžinerija ir nano technologijos.
Paradoksalu – sostinės filosofijos profesorius, o ne „kaimo“ filosofas, knygoje „Bulvės metafizika“ vietoje civilizacijos pasiekimų renkasi bulvę dirvožemyje, kur jam tvyro grynoji Būtis: „[…] aš noriu papasakoti, ką pamačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę. Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ovalo centre išvydau Viską ir netgi daugiau negu Viską, ir akimirką – tik akimirką – tapau tikrų tikriausio Alefo matytoju – bulviaregiu. Ar gali taip būti, kad paskutiniuoju aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?” [A. Šliogeris. Bulvės metafizika, Apostrofa, 2010.]
Tad jeigu jau Vilniaus universiteto filosofo kūryba iš miesto atkelia mus į Krosnos kaimą, provinciją, kodėl tad neišsaugojus filosofijos (ir kitų humanitarių mokslų) regionų universitetuose?
Ačiū už atsakymus.
Ir Jums ačiū už klausimus.
Dėl tikrosios L. Karsavino atvykimo į Kauną priežasties Andrius Konickis savo straipsnyje rašo: „Karsavinas savo gana racionalų pasirinkimą mistifikuoja. Mat tuo pat metu profesorius buvo gavęs kitą kvietimą – į Oksfordo universitetą, tad į gausius draugų, kolegų bei giminių klausimus, kodėl Kaunas, o ne Oksfordas, nuolat atsakinėdavo: „Lietuva – Rusijos imperijos atplaiša“, „Lietuva arčiau namų“, „Lietuvoje kepa juodą duoną – tokią pat kaip ir Rusijoje“. Vargu ar šiuos motyvus galima laikyti rimtais ar bent svariais – kad ir dėl to, jog, pavyzdžiui, 1926-aisiais visiškai kitais sumetimais mąstytojas buvo patraukęs iš Vokietijos į Prancūziją, t. y. kaip tik toliau nuo namų ir juodos duonos. Kur kas įtikinamiau skamba toks Karsavino paaiškinimas: „Oksforde ir be manęs netrūksta profesorių“. Ir vis dėlto tam tikra prasme Lietuva gali būti dėkinga Rusijai už Karsaviną – bet ne todėl, kad Lietuvon jis važiavo norėdamas būti arčiau Rusijos, o todėl, kad, jeigu 1922 m. jis nebūtų buvęs ištremtas iš Rusijos, 1927 m. jo niekas nebūtų kvietęs į Kauną. Išties – felix culpa, „laiminga nuodėmė“” [ A. Konickis, Levo Karsavino kontekstai, 2004. Prieiga: http://www.litlogos.eu/eidos/research/konicky2.html
