Virtualioji aplinka religijoms: tarp tendencijų ir paradoksų

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro vadovas asist. dr. Arvydas Kumpis

Nuo 2022 m. spalio 31 d. vykdytas tarptautinis mokslinis projektas DIGITISLAM, kurio lietuviškoje komandoje dirba VDU mokslininkai Arvydas Kumpis ir Egdūnas Račius, jau baigiamojoje fazėje. Nors tyrimai, įtraukę internetinio islamo sielovados kūrėjus ir jų sekėjus, buvo atliekami penkiose šalyse (Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Švedijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje), prasminga žvilgtelti būtent į Lietuvos atvejį, kuris minėtų šalių kontekste yra išskirtinis ne tik musulmonų bendruomenės kompaktiškumu, bet ir išryškėjusiais virtualaus religinio turinio vartotojų įpročiais.

Musulmonų bendruomenės Lietuvoje

Pastaraisiais metais vis daugėja Vidurinės Azijos piliečių Lietuvoje. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, šalyje nuo 2023 m. pradžios iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano, Turkijos ir Uzbekistano piliečių padaugėjo beveik 3,5 karto – nuo 8720 iki 29890. Labiausiai išaugę skaičiai – uzbekų atveju (nuo 1834 iki 9612). Tad būtų galima teigti, jog musulmonų Lietuvoje gana smarkiai padaugėjo.

Tačiau auganti į Lietuvą atvykstančių Vidurinės Azijos piliečių dalis nebūtinai atspindi tikrąją musulmonų bendruomenės situaciją. Trumpalaikiai darbo migrantai sunkiau (arba ne taip noriai) įsilieja į vietines bendruomenes, todėl Lietuvos musulmonų bendruomenė turėtų būti atskirta nuo imigrantų. Vietiniai musulmonai yra totoriai, čia gyvenantys nuo XIV a. pabaigos, tačiau istorinė praeitis nekoreliuoja su dabartine statistika, kuri nėra itin pozityvi – nuo pirmųjų gyventojų surašymų atgavus nepriklausomybę totorių, o kartu ir vietinių Lietuvos musulmonų, skaičius vis mažėja. Tai matoma pažvelgus į pastarųjų 10 metų tendencijas – 2011 metais buvo 1441, o 2011 metais sumažėjo iki 1128. Nors žvelgiant į absoliučius skaičius pokytis atrodo menkas, tačiau žvelgiant į santykinį pokytį matoma, jog per dešimtmetį bendruomenė sumažėjo daugiau nei penktadaliu.

Vietinių musulmonų skaičiaus augimo nepalaiko ir atsivertę į islamą lietuviai, nors pastaroji grupė ir rodo kylančias tendencijas – 2011 m. visuotinio surašymo metu jų buvo 374, 2021 m. – 451 asmuo. Bendrai paėmus tai sudaro maždaug 2100 piliečių grupę, kuri ir buvo projekto tyrimo objektas.

Matant šiuos skaičius savaime kyla klausimas, ar prasminga tokiai kompaktiškai bendruomenei ieškoti religinio turinio bei jį kurti būtent lietuvių kalba? Tiek grupės dydis, tiek lietuvių kalbos populiarumas perša atsakymą, kad taip neturėtų būti nei pasiūlos, nei paklausos segmentuose. Tačiau tyrimo metu į šią pirminę prielaidą buvo pažvelgta iš skirtingų perspektyvų, taikant kompleksinę metodologiją (internetinio turinio kūrėjai savo pastebėjimus ir įžvalgas pateikė interviu metu, o vartotojų įpročiai buvo išsiaiškinti prašant užpildyti anonimines anketas, pateiktas internete), ir gauti rezultatai parodė situaciją esant sudėtingesnę, nei tikėtasi.

Asist. dr. Arvydas Kumpis

Iš kur gauti su islamu susijusios informacijos?

Žiūrint į internetinio turinio vartotojų pusę, iš anketą užpildžiusių  ~77% buvo moterys, kas nežymiai koreliuoja su bendra interneto vartojimo statistika Lietuvoje. Visi respondentai atsakė, jog dažnai naudojasi įvairiais socialiniais tinklais (kasdien ~78% pateikėjų), bet su religija susijusių klausimų ten nesprendžia ir pagalbos kasdien neieško – respondentams žinių apie „tikrąjį“ islamą parankiau ieškoti islamiškuose naujienų kanaluose ar svetainėse (73% respondentų), dedikuotoje literatūroje (60%), iš imamų ir mulų (58%) bei mečečių (54%).

Kalbant apie teikiamą pirmenybę informacijai pastebėtina, kad ieškant religinio pobūdžio turinio tyrimo dalyviai pirmiausia linkę žiūrėti į nepriklausomus islamo tyrėjus ar paskaitininkus, kaip priešpriešą pateikiant Lietuvoje esančių organizacijų pateikiamą informaciją – jai neabejotiną prioritetą teiktų 15% respondentų, kai tuo tarpu nepriklausomų tyrėjų nuomonė svarbesnė dvigubai didesnei daliai apklaustųjų – 33%. Panaši, tik kiek ryškesnė, tendencija matoma ir žvelgiant į tai, ką tyrimo dalyviai mažiausiai rinktųsi kaip religinių žinių šaltinį – lietuviškųjų organizacijų pateikiamą informaciją daugiau nei ketvirtis apklaustųjų tyrimo dalyvių (27%) skaitytų iš bėdos (nepriklausomiems mokslininkams žemą pirmenybę teiktų vos 10%). Paprastai tariant, kuo informacija mažiau susijusi su organizacijomis, ypač lietuviškomis, tuo šaltiniai matomi kaip patikimesni.

Nurodytą situaciją galima paaiškinti tuo, jog Lietuvoje veikiančios religinės musulmonų bendruomenės savo oficialius interneto puslapius administruoja gana vangiai, o informacija religiniais klausimais juose dažnu atveju yra versta iš užsienio šaltinių. Tokiu būdu yra neišnaudojamas vietinio religinio autoriteto potencialas. Čia matomas pirmas paradoksas – aktyviausiai lietuvių kalba turinį apie islamą kurianti organizacija yra viešoji įstaiga (ne religinė organizacija pagal statusą), kuri pati savaime negali būti laikoma religiniu autoritetu. Vis dėlto, turinio lietuvių kalba trūkumą nesunkiai kompensuoja gausus kiekis informacijos anglų kalba – didžiausia dalis, 39% respondentų, nurodė, kad būtent šia kalba ieško reikalingo turinio, susijusio su islamu (lietuvių kalba – 26%, rusų ir arabų – po 12%).

Ar patiklūs lietuviai internete?

Turint omenyje informacijos internete patikimumo iššūkį, tyrimo metu taip pat buvo klausiama apie pasitikėjimą žmonėmis. Klausimas buvo padalintas į keturis lygmenis – pasitikėjimas žmonėmis bendrai, respondento gyvenamojoje vietovėje, bendruomenėje ir virtualioje erdvėje, atsakyti buvo galima pasirenkant balus nuo 0 (visiškai nepasitikiu) iki 10 (visiškai pasitikiu). Atsakymai buvo sugrupuoti į dvi kategorijas – žemieji balai (0-5) ir aukštieji balai (6-10).

Apklausos rezultatai ir aukštųjų-žemųjų balų pasiskirstymas parodė, jog kuo ryšys fiziškai artimesnis su respondentu, tuo pasitikėjimo lygis aukštesnis (bendras pasitikėjimas – 55% aukštųjų balų, respondento gyvenamojoje vietovėje – 59%, respondento bendruomenėje – 69%). Pasitikėjimas žmonėmis virtualioje erdvėje rodo visiškai priešingą situaciją – vos 12% aukštųjų balų buvo skirta šiai kategorijai, kas atitinkamai reiškia, jog 88% reiškia nepasitikėjimą. Dar labiau šį nepasitikėjimą atskleidžia faktas, jog aukštųjų balų kategorijoje aukščiausias įvertinimas buvo 7. Verta prisiminti, kad visi apklausos dalyviai prisipažino internetu besinaudoją itin dažnai.

Situacijos nevienareikšmiškumą parodo ir įdomus paradoksas – pasirodo, jog kasdien ieškantys informacijos apie islamą internete yra nelinkę pasitikėti žmonėmis virtualioje aplinkoje.  Žvelgiant į skaičius situacija atrodo taip: iš beveik 23% respondentų, kasdien ieškančių su islamu susijusios informacijos internete, 91% iš esmės nepasitiki žmonėmis tenai. Atrodytų, jog žmonių siekis ieškoti atsakymų ten, kur esančia informacija nepasitikima, yra nelogiškas. Tačiau tokį neįprastą santykį būtų galima paaiškinti bendrąja, vis didėjančia, interneto vartojimo tendencija, kas reikštų, jog pirmiausia bet kokios informacijos ieškoma internete dėl žinių prieinamumo ir greito rezultato. Pastebėtina, jog tyrimo duomenys neleidžia atsakyti į klausimą, ar internete rasti patarimai yra priimami nekritiškai.

Religinis turinys lietuvių kalba – nepopuliarus

Matant tyrimo metu gautus rezultatus tampa aišku, jog turinio lietuvių kalba poreikis yra santykinai mažas. Vien žvelgiant į paieškos kalbos prioritetą jau būtų galima teigti, kad situacija iškalbinga – kaip minėta, kita, o ne lietuvių, kalba informacijos apie islamą ieško 74% apklaustųjų. Šalia to, veiksnių visuma leidžia suponuoti, kad paieškos kalba yra tik viena monetos pusė. Žinių kilmė, jų pateikimas, šaltinio autoritetas yra ne ką mažiau svarbūs faktoriai informacijos patikimumui. Tyrimo metu kalbinti turinio kūrėjai pripažįsta, jog situacija yra sudėtinga dėl įvairių priežasčių (žmogiškųjų išteklių ir finansavimo trūkumas, laiko sąnaudos – turinio kūrėjai ir svetainių administratoriai dažniausiai yra savanoriai, o ne samdomi darbuotojai, kas atima laiką nuo pagrindinių darbų), tačiau sutinka, kad lietuviškai medžiaga turi būti pateikiama. Tad čia matomas trečias paradoksas – objektyvus situacijos suvokimas neveda prie konkrečių veiksmų. Galima teigti, jog turinio trūkumas yra paveiktas ir poreikio nebuvimo, nes naujai atsivertę į islamą neretu atveju yra lietuviai emigrantai užsienyje, ypač Jungtinėje Karalystėje.

Galiausiai, ne mažiau svarbūs yra ir charizmatiški socialinių tinklų veikėjai, vadinamieji imamai-įžymybės, kurie patraukia mases „YouTube“, „X“ ar „TikTok“ platformose. Nors lietuvių kalba tokį statusą turinčių asmenybių nėra, matomi bandymai įveiklinti ir socialinius tinklus. Vis dėlto, tam tikra prasme provincialumas žinių sklaidos formatuose turi įtakos esamai situacijai.

Lūžinis laikotarpis

Žvelgiant į atlikto tyrimo rezultatus paaiškėjo, jog galutinio situacijos vertinimo pateikti negalima – jei dedikuotų svetainių kūrėjai laikosi užsispyrusios, ganėtinai optimistinės ir lietuviakalbio turinio plėtimą palaikančios pozicijos, tai vartotojų nuomonės anketose atskleidžia kitokias tendencijas. Tačiau manytina, kad dabarties virtualios islamiškosios aplinkos išgyvena kaitos etapą. Jei pirmieji bandymai ankstyvosios nepriklausomybės laikais dalintis žiniomis buvo iš esmės entuziastų pastangomis, ilgainiui išaugo religinių organizacijų bei su jomis susijusių viešųjų įstaigų vaidmuo. Dabartinės naujosios kartos veikėjai, turintys žinių ir įrankių, ima keisti kiek nepelnytai aprimusią situaciją – originalaus turinio pateikimas, socialinių tinklų intensyvesnė panauda žinių sklaidai yra tai, kas gali turėti reikšmingos įtakos išjudinti virtualiąją islamiškąją aplinką.

Projektas finansuotas Lietuvos mokslų tarybos, reg. Nr. CHANSE-106, finansavimo sutartis Nr. S-HERA-2022-3/ VDU-S-1258.