Viešojo kalbėjimo lektorė J. Ančlauskaitė: geras oratorius savo „karūną“ atiduoda klausytojui

Kodėl vieni žmonės kalbėdami prieš auditoriją atrodo užtikrinti, charizmatiški ir lengvai įtraukia auditoriją, o kitiems vos ištarus pirmą sakinį ima drebėti balsas ir pasimiršta mintis? Kodėl vieni pranešėjai geba sužavėti klausytojus nuo pirmųjų sekundžių, o kitus publika greitai pamiršta? Viešasis kalbėjimas daugeliui kelia stresą, tačiau, pasak ekspertų, tai – ne įgimtas talentas, o įgūdis, kurį reikia lavinti.

Su viešojo kalbėjimo lektore, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja Jolita Ančlauskaite kalbamės, kaip tapti įtaigiu kalbėtoju, kaip išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų kalbant viešai ir kaip sukurti tikrą ryšį su auditorija. Visi norintys pagerinti viešojo kalbėjimo įgūdžius taip pat kviečiami dalyvauti kovo 29 d. VDU, Kaune, vyksiančiuose mokymuose „Viešasis kalbėjimas: gero kalbėtojo įrankių rinkinys“, kuriuose ugdomas pasitikėjimas savimi ir praktiškai lavinami oratorystės, efektyvios komunikacijos įgūdžiai.

Viešojo kalbėjimo iššūkiai: nuo auditorijos baimės iki jos valdymo

„Viešasis kalbėjimas – tai kaip šuolis parašiutu. Pirmas kartas gali bauginti, keliai linksta, atrodo, kad krisi ir parašiutas neišsiskleis. Bet kai išmokstamos taisyklės, įvaldoma technika ir pasitikima savimi, nusileidimas būna sklandus. Mano kaip lektorės misija – padėti kitiems išmokti „minkštai nusileisti“ kalbant viešai prieš auditoriją“, – teigia viešojo kalbėjimo lektorė Jolita Ančlauskaitė.

Jos kelias viešojo kalbėjimo srityje prasidėjo dėstant universitete, kai ji pastebėjo, kad studentams kalbėjimas prieš auditoriją kelia didžiulį stresą. Pasitelkusi savo filologinį išsilavinimą, psicholingvistikos žinias, perimtas iš dėstytojos doc. dr. Ingridos Balčiūnienės, ir asmeninę patirtį, pašnekovė ėmė gilintis į tai, kaip galima ne tik padėti studentams sumažinti viešojo kalbėjimo baimę, sukurti tvirtą ryšį su klausytojais, bet ir giliau suprasti patį kalbėjimo fenomeną, kokią informaciją galima sužinoti apie žmogų tyrinėjant jo kalbą.

Anot lektorės, viešasis kalbėjimas – tai menas, kurio paslaptys slypi ne tik turinyje, bet ir gebėjime įtraukti auditoriją bei sukurti emocinį ryšį. „Mane visuomet domino klausimas – kaip savo pasakojimu paveikti auditoriją taip, kad ji klausytųsi, suprastų, įsitrauktų į siūlomas veiklas ir galiausiai liktų patenkinta. Tai – tikrų tikriausias virtuoziškumas, kurio paslaptis troškau išsiaiškinti“, – atskleidžia ji.

Savybės, reikalingos geram oratoriui

J. Ančlauskaitės teigimu, geram oratoriui svarbiausi keli dalykai: atsakingas pasiruošimas, autentiškumas, auditorijos pajautimas, refleksija ir humoro jausmas. Dar vienas pageidautina savybė – mylėti savo klausytoją labiau nei save. Taip pat ruošiantis kalbėti viešai būtina ne tik gerai apgalvoti kalbos struktūrą, bet ir įsigilinti į temą. „Teigiama, kad pasirinkta tema reikia žinoti 40 kartų daugiau nei žinojai iki lipdamas ant scenos“, – tvirtina pašnekovė, paaiškindama, kad taip lengviau išvengti netikėtų klausimų, kurie galėtų išmušti iš vėžių. Taigi, pasak lektorės, atsakingas kalbančiojo pasiruošimas gali ne tik padėti sužavėti auditoriją savo erudicija, tačiau ir sumažinti stresą.

Be to, kalbėtojas turi būti savimi, pažinti savo stipriąsias savybes ir jas išnaudoti, užuot bandęs kopijuoti kitus.

„Galima išmokti visų įmanomų taisyklių, kaip gerai kalbėti prieš auditoriją, bet svarbiausia – pažinti save, suprasti, kuo esi išskirtinis, ir tuo didžiuotis bei naudotis“, – pabrėžia lektorė. Ji prisiminė neseniai klausytą vieną interviu su Arūnu Valinsku, kuriame jis išsakė tokią mintį: „Kam man reikalingas „brendinis“ automobilis, jeigu aš pats sau esu „brendas‘‘ (prekės ženklas – red. past.). Pašnekovės įsitikinimu, jeigu pats jautiesi išskirtinis, toks būsi ir kitiems.

Taip pat J. Ančlauskaitė pabrėžia auditorijos, jos emocijų pajautimo svarbą. „Pavyzdžiui, matote, kad auditorija pavargusi, tačiau vis tiek reikalaujate atlikti kūrybines užduotis, nes taip buvote suplanavę. Arba tris kartus kartojate „pabaigai noriu pasakyti“, tačiau tos „pabaigos“ užsitęsia tiek, kad klausytojai, jau svajojantys apie pietų pertrauką, patiria nusivylimą“, – pažymi VDU dėstytoja.

Pasak jos, tokios situacijos parodo, kaip svarbu ne tik jausti auditoriją, bet ir pačiam suvokti savo kalbėjimo įpročius. Tačiau sėkmingas pranešėjas yra tas, kuris ne tik stebi auditoriją, bet ir girdi save. Todėl gebėjimas reflektuoti savo kalbą – nepakeičiamas įgūdis, padedantis išvengti klaidų. Lektorė siūlo atkreipti dėmesį: ar nekalbėjote per tyliai ar per čaižiai, ar nesėdėjote pasislėpę už stalo ar už kompiuterio. Jeigu atrodo, kad auditorija buvo apatiška ir nesiklausė, galbūt priežastis slypi ne tik klausytojų nuovargyje, bet ir kalbėtojo manieroje.

Venkime standartinių frazių kalbėdami viešai

Paklausta apie dažniausiai pasitaikančius viešų pranešėjų trūkumus, lektorė J. Ančlauskaitė įvardina monotoniškumą ir kūrybiškumo trūkumą. Jos teigimu, bet kurio pranešimo, seminaro ar paskaitos, t. y. viešosios kalbos, esme laikomas turinys. Todėl ji siūlo vadovautis tokia formule: turiniui skirti 70%, o pateikimui – 30% dėmesio. Neretai dalis pranešėjų savo kalbą pradeda ir baigia standartinėmis frazėmis, kurios neįtraukia klausytojų. Pašnekovė siūlo įsivaizduoti, kad konferencijoje visą dieną klausomės pranešimų, prasidedančių vienodai: „Laba diena, mano vardas… Šiandien jums pristatysiu…“, o baigiasi –„Ačiū už dėmesį. Ar turite klausimų?“. „Ar tai nėra fantazijos trūkumas ir apatija?“, – retoriškai klausia lektorė. „Tokiu būdu pranešėjas tarsi nesąmoningai siunčia klausytojams signalą: jis čia atėjo tik tam, kad atliktų savo misiją – perskaitytų pranešimą, o ar auditorija įsitrauks, ar liks abejinga – lieka antraeiliu klausimu“.

Tačiau viešojo kalbėjimo ekspertė tikina jokiu būdu nesiūlanti viešo pranešimo metu kurti šou. Pasak jos, verta pradėti nuo mažų dalykų, pasitelkti kūrybiškumą. Viena iš rekomendacijų – pasistengti prisistatyti kitaip,

pagalvoti įdomesnių teksto jungčių. „Lietuvių kalba yra daug turtingesnė, nei tik frazės „Kaip rodo tyrimai…“ ar „Dabar pereikime prie…“. Užbaigiant kalbą, verta pasakyti kažką įdomaus, intriguojančio, verto diskusijos – kas įsimintų jūsų klausytojams ir būtų verta aptarimo prie kavos puodelio net ir kalbai pasibaigus“, – sako pašnekovė.

Kaip išlaikyti nepažįstamos auditorijos dėmesį

Viešojo kalbėjimo lektorės J. Ančlauskaitės paklausus, į ką verta atkreipti dėmesį ruošiantis vesti mokymus nepažįstamai auditorijai, ji patikina, kad svarbu ne tik tinkamai pateikti informaciją, bet ir užtikrinti, kad klausytojai liktų įsitraukę. Taip pat verta kruopščiai apsvarstyti erdvės pasirinkimą, kurioje planuojami mokymai, kūrybinės dirbtuvės ir kitokio pobūdžio edukacinė veikla. Dideli langai, krentanti dienos šviesa, neutralios sienų spalvos, anot jos, klausytojams padeda ilgiau nepavargti. Verta pagalvoti, ar pasirinktoje erdvėje nebus per šalta, ar per karšta. „Kad mūsų smegenys mokymų metu galėtų dirbti efektyviai, pirmiausiai kūnas turi jaustis komfortiškai“ – pabrėžia ji.

VDU dėstytojos teigimu, kitų lektorių ar pranešėjų dažnai naudojamos interaktyvios skaitmeninės priemonės gali padėti suaktyvinti klausytojų dėmesį. Tačiau šiais technologijų laikais ji siūlo neužmiršti svarbiausio aspekto – bendravimo. Viešojo kalbėjimo ekspertė rekomenduoja įsiminti mokymų dalyvių vardus, diskutuoti, aktyviai klausti jų nuomonės. Taip leidžiant susirinkusiems dalyviams jaustis svarbiais ir reikšmingais. „Asmeniškas dėmesys klausytojams yra viena stipriausių priemonių auditorijos įsitraukimui didinti. Jis leidžia sukurti saugesnę atmosferą ir natūraliai skatina aktyvesnį jos dalyvavimą“, – tvirtina ji.

Neverbalinės komunikacijos galia

Bet kuriam stovinčiam prieš auditoriją ir kalbančiam viešai svarbu ne tik tiesioginė komunikacija, pasirinktas žodynas, bet ir gebėjimas valdyti kūno kalbą bei balsą. Visų pirma, J. Ančlauskaitė ragina vengti slėpimosi už stalų ar kompiuterių, nes tai sukuria psichologinį atstumą tarp kalbėtojo ir auditorijos bei trukdo užmegzti ryšį. Pašnekovė rekomenduoja būti kuo arčiau savo klausytojų ir, žinoma, žiūrėti jiems į akis, nes antraip gresia situacija tapti standartiniu „PowerPoint“ skaitytoju.

Antra, kiekvienam pranešėjui verta išmokti valdyti balsą. Lektorės manymu, naudinga įsirašyti savo kalbą (pranešimą ar paskaitą) ir ją perklausyti, siekiant įvertinti, kaip skamba balsas ir ką galima patobulinti. „Kartais viskas, ko trūksta, – tai gyvesnė ir ekspresyvesnė kalba“, – pabrėžia ji.

Dar viena viešojo kalbėjimo ekspertės rekomendacija pranešėjams – padirbėti su savo kalboje naudojamu žodynu. Jos teigimu, retas kuris susimąsto, iš kurio asmens perspektyvos kalba atsidūręs prieš auditoriją. „Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai pasakodami apie savo patirtis naudojate antrąjį asmenį, pavyzdžiui: „Kai tu

nori padėti studentams, stengiesi atrasti vis naujų interaktyvių mokymosi programėlių“. Pasak jos, nors atrodo, kad pasakojame apie save, bet vartojame antrą asmenį, tarsi būtume savęs išsigandę. Siekiant didesnio kalbos įtaigumo, lektorė siūlo šias frazes keisti pirmuoju asmeniu: „Kai aš noriu padėti studentams, stengiuosi atrasti vis naujų interaktyvių programėlių“.

Įkvepiančio oratoriaus pavyzdys

Kaip vieną geriausių oratorių Lietuvoje lektorė J. Ančlauskaitė išskiria žurnalistą ir TV laidų vedėją Rytį Zemkauską. Tai lemia ne tik talentas, išmintis, išskirtinis balsas ir charizma, bet ir gebėjimas padaryti savo klausytoją svarbiausiu. O tai, jos manymu, yra esminė gero oratoriaus savybė. Galima pastebėti, kad „daugelis, išėję į sceną ar vesdami pokalbių laidą, pamiršta „nusiimti karūną“ ir ją perduoti savo klausytojui. Atrodo, kad charizma ir autoritetas spinduliuoja savaime, tačiau jeigu visa dėmesio šviesa lieka tik laidų vedėjui ar pranešėjui, pasirodymui ar pokalbiui gali pritrūkti tikro ryšio“. Anot pašnekovės, ilgainiui tai gali lemti, kad auditorija apskritai praras susidomėjimą žiūrima TV laida ar klausomu pranešimu.

VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytojas, žurnalistas Rytis Zemkauskas

Žinomą TV žurnalistą J. Ančlauskaitė pamini ne veltui ir dėl kitos priežasties – neseniai lektorei teko galimybė pas jį mokytis interviu meno. „R. Zemkausko, kaip viešojo kalbėtojo, filosofija daugeliu aspektų sutampa su manąja. Supratau, kad einu teisingu keliu ir mokausi iš geriausiųjų“, – sako ji, šią patirtį apibūdindama kaip neįkainojamą.

Knygos, padedančios įgyti pasitikėjimo savimi

Norintys lavinti viešojo kalbėjimo įgūdžius, pasak lektorės J. Ančlauskaitės, turėtų įdėti nemažai pastangų ne tik mokydamiesi viešojo kalbėjimo technikos, bet ir siekdami geriau pažinti save – ugdydami mąstymą, stengdamiesi perprasti ego ir išmokdami su juo susitarti. Todėl ji rekomenduoja skaityti kokybišką psichologinę literatūrą, pavyzdžiui psichologės-psichoterapeutės, pedagogės Linos Vėželienės knygą „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“. Anot jos, ši knyga ne tik gali padėti geriau suprasti žmogaus psichologiją ir atrasti vidinius mąstymo blokus, bet ir leidžia pažvelgti į save be pagražinimų ir su gera humoro doze.

„Jeigu skaitydami nuoširdžiai juoksitės iš savo silpnybių, žinokite – viešojo kalbėjimo scena taip pat nebebaugins. Juk vienas svarbiausių viešojo kalbėjimo įgūdžių yra saviironija, mokėjimas pasijuokti iš savęs – tai ne tik nuginkluoja auditoriją, bet ir padeda jaustis laisviau“, – tikina lektorė, kurios teigimu, siekdami įvaldyti viešojo kalbėjimo meną, turime ugdyti ne tik pasitikėjimą savimi, tačiau ir gebėjimą neperspausti savęs, mokėti atsipalaiduoti ir nebijoti padaryti klaidų.