Tarp dangaus ir žemės be sutanos, arba Nematoma pagalbos linija

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto jaunesnysis mokslo darbuotojas Mykolas Deikus

Kapelionai ir dvasiniai asistentai dirba įmonėse ir įstaigose. Rimtai? Visiškai. Vakarų šalyse. Lietuvoje – tai kol kas „egzotika“.

„Coca-Cola Consolidated“, „Tyson Foods“, „Delta Air Lines“, NASCAR, „Toyota“ gamyklos JAV – visas jas vienija bendras bruožas. Kapelionai, kurie nuolat būna tarp darbuotojų. Kodėl?

Tyrimai rodo, kad kapelionai – dvasininkai ir pasauliečiai – padeda sumažinti profesinį stresą, mažinti darbuotojų kaitą, stiprinti moralę. O ką kapelionai ir dvasiniai asistentai veikia Lietuvoje? Į šį klausimą padeda atsakyti naujausias tyrimas.

Rūpi darbuotojai – samdai kapelioną

„Darbuotojai po vyro mirties buvo sunkus gedulas, depresija. Susidėliojome pusei metų susitikimus, rekomendavau psichologą, bet grįžo – sako, pas jus geriau, nors nebuvo giliai tikinti. Po pusės metų jai nutraukė antidepresantus. Jau treji metai, kaip be problemų. Po to, matyt, pasidalijo su kolegomis, pradėjo daugiau ateiti iš jos skyriaus“, – apie savo darbą pasakojo ligoninėje dirbanti dvasinė asistentė, kuri neretai teikia ir psichologinę pagalbą.

Pasaulyje kapelionato tradicijos skiriasi. Vienose šalyse kartu dirba skirtingų konfesijų atstovai, tarp kurių gali būti net ir ateistų. (Skamba paradoksaliai, bet kapelionais dažnai vadinami ir pasauliečiai). Kitur kapelionai privalo teikti pagalbą skirtingų konfesijų atstovams.

Lietuvoje, pavyzdžiui sveikatos priežiūros įstaigose, katalikas dvasinę ir emocinę pagalbą turėtų teikti katalikams, stačiatikis – stačiatikiams. Kadangi kitų konfesijų kapelionų trūksta, katalikų kapelionai ir dvasiniai asistentai padeda ir kitų religijų atstovams.

Gausūs tyrimai rodo, kad darbuotojams kapelionai yra ne tik patarėjai religiniais klausimais, bet ir simbolinė vadovybės rūpesčio išraiška. Jie atliepia ne tik dvasinius, bet ir psichologinius bei socialinius poreikius. Padeda patyrusiems psichologinį smurtą, iš kurio rūšių ekstemalumu išsiskiria mobingas.

Kaip kapelionai pasirengę reaguoti į psichologinį smurtą, ir buvo aiškinamasi kapelionų (kunigų) ir dvasinių asistentų (pasauliečių) apklausoje, naudojant informuotos grindžiamosios teorijos (angl. informed grounded theory) metodą.

Darbuotojų atstovas ar administracijos įrankis?

Skirtingai nei dvasiniai asistentai, kapelionais Lietuvoje vadinami tik kunigai. Jie klauso išpažinčių, aukoja mišias. Ir ne tik.

Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka skelbia, kad kapelionas neapsiriboja religine ir dvasine pagalba. Jis yra ir tarpininkas, tarp darbuotojų ir administracijos. Kitais žodžiais, darbuotojų atstovas.

O kaip yra praktikoje?

Kunigo statusas turi tam tikrą simbolinį „svorį“. Jis praverčia, kai „svorio“ reikia suteikti administracijos sprendimams. Po to, kai Darbo kodekse buvo numatytas reikalavimas steigti skundus dėl psichologinio smurto nagrinėjančias komisijas, kai kurių įstaigų dėmesys nukrypo į kapelionus. Kodėl?

Aiškių atsakymų neturi ir patys kapelionai.

Vieno manymu, kapelionas tinka todėl, kad nėra „nei medikas, nei klebonas“, kitas svarsto, kad „yra dalykų, panašių į išpažintį“. Kitaip tariant, dėl to, kad yra kunigai. Ne dėl žinių ir gebėjimų spręsti konfliktus, kurių daugiau turi pasauliečiai dvasiniai asistentai.

Į mūšį – be amunicijos

Vytauto Didžiojo universitetas – vienintelis Baltijos šalyse, kur rengiami klinikinės pastoracijos specialistai. Tai yra, dvasiniai asistentai. Kadangi pagrindinis dėmesys – ligoniams, žinių „rankiojasi“ gretutinėse studijose.

„Kai studijavau pastoracinę teologiją, dar ėmiau gretutines psichologijos studijas. Taip pat esu baigusi šeimotyros studijas, labai praverčia, nes tenka taikyti šeimos terapijos principus“, – pasakoja viena dvasinė asistentė.

Kapelionai neslepia – darbuotojų sielovados pagrindų jų niekas nemoko.

„Būna daug situacijų, kai reikia specialių žinių, bet Seminarijoje jų negauname. Specialių mokymų kapelionams nėra – baigi seminariją ir tampi visų galų specialistu, pradedant statybomis…“, – ironizavo vienas iš pašnekovų. O kai žinių trūksta, kaip prisipažino vienas iš kapelionų, belieka patarti kreiptis į „pagalbos liniją“.

Yra ir kita išeitis. Kadangi nei seminarija, nei darbdaviai pernelyg nesirūpina kvalifikacijos tobulinimu, tenka krapštyti savo piniginę.

„Specialių programų dvasinei ir psichologinei gerovei nėra. Susimoku už specialius kursus, kurie apima kūno gydymą, psichoterapiją, pokalbius, specialias užduotis. Jie vyksta kartą per metus, kainuoja apie penkis šimtus eurų, – atviravo ilgametę darbo patirtį turintis kapelionas. Ir pridūrė – kadangi nėra klebonas (neturi parapijos), gyvena tik iš kuklaus atlyginimo. Negali „daug išleisti mokslams.“

Atskiros salos

„Labiausiai pasigendu sisteminio požiūrio į kapeliono tarnystę, tiek iš valstybės, tiek ir Bažnyčios, – apgailestavo kitas pašnekovas. Jo žodžiais, Lietuvoje kapeliono darbas tik „minimaliai reglamentuotas“.

Kalbant metaforiškai, kai kurie kapelionai jaučiasi tarsi tarp dangaus ir žemės. „Yra paskyrimo dekretas, o pareigybiniuose dokumentuose – abstrakčios sąvokos. Pavyzdžiui, kapelionas gali vaikščioti be kunigo atributikos, žmonės net nežino, kas jis toks. Darbuotojams kyla klausimų, ar jis kunigas“, – problemas vardijo kapelionas.

Nors kai kurie kapelionai įdarbinami už darbuotojų gerovę atsakingose komisijose, patys rodyti iniciatyvą vengia. Pavyzdžiui, vienoje iš įstaigų įvykus tragedijai, pasikalbėti su sukrėstais darbuotojais kapelionas ėjo tik kviečiamas vadovybės.

„Galiu nueiti pas vadovus su pasiūlymais, bet tai bus mano nuomonė. Ką aš galiu pasiūlyti, jeigu bažnytiniame lygmenyje tarpusavyje nesusišnekame? Neturime bendros nuomonės – kapelionai esame kaip atskiros salos“, – apgailestavo kitas interviu dalyvis.

Taigi, Vakaruose privačios ir valstybinės organizacijos seniai suprato, kad kapelionai darbovietėse – ne dekoracija, kurianti įvaizdį. Lietuvoje kapelionai palikti tarp dangaus ir žemės, o darbuotojai – be svarbaus pagalbos šaltinio.

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-23-34.

Mykolas Deikus, jaunesnysis mokslo darbuotojas, Vytauto Didžiojo universitetas, Katalikų teologijos fakultetas