„Skalvijos“ direktorė V. Levickaitė: filmai yra daugiau nei pramoga, jie gali provokuoti

Vilma Levickaitė. Modesto Endriuškos nuotr.

„Nekomerciniuose kino teatruose žiūrovų skaičiai atsistatė į priešpandeminį lygį. Tai įrodymas, kad ėjimas į kiną yra svarbus žmonėms, nepaisant to, kad galima patogiai žiūrėti ir namuose: dėl buvimo kartu su kitais, bendros patirties ir pridėtinių verčių, kurias siūlo kino teatrai. Žmonės tapo reiklesni ne tik pačiam filmui, bet ir papildomiems dalykams: jie tikisi, kad bus maloni aplinka, filmo pristatymas ar dar kažkas, kas pagilins jų patirtį“, – pastarojo dešimtmečio pokyčius aptaria kino centro „Skalvija“ direktorė, Kino kultūros asociacijos vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė Vilma Levickaitė.

Pokalbyje su ilgamete kino teatro vadove – apie žiūrovų ir kino kūrėjų auginimą per švietimą, studentavimo laikais pamėgtus filmus ir darbe praverčiančius įgūdžius, įgytus VDU menotyros ir gretutinėse vadybos studijose.

Jau beveik dvidešimt metų „Skalvijai“ vadovaujanti V. Levickaitė pažymi, kad pastaruoju metu netinklinių kino teatrų skaičius stabilizavosi: jų Lietuvoje yra apie 7–8, ir šiam kiekiui augti šiuo metu nėra galimybių dėl finansinių sąlygų.

„Mums pasisekė, nes esame miesto kino teatras: kokia situacija bebūtų, galime atsiremti į miesto valdžią. Kol politikai nenusprendžia, kad kino teatras nereikalingas, tai padeda. Tačiau vis tiek turime galvoti, kaip konkuruojame, tobuliname savo veiklą, augame. Sunku, kai turi mažai panašių kolegų, esi truputį pažeidžiamas, neturi tiek daug tinklaveikos galimybių“, – nevienareikšmišką nekomercinio kino padėtį aptaria V. Levickaitė.

Pasak pašnekovės, kino teatrų populiarumo nuosmukių būta ir didesnių, pavyzdžiui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. „Dažnai mėgstame sieti kino teatrų užsidarymą su tam tikromis krizėmis, bet iš principo tai buvo pasaulinis reiškinys: jie užsidarinėjo dėl to, kad išplito videokasetės. O dabar kino teatrų skaičius yra stabilus. Būtent dėl to, kad įrodyta, jog vis tiek yra žmonių, kurie eis į kino teatrus, nes turi poreikį žiūrėti kartu su kitais. Filmo žiūrėjimas irgi yra socialinis veiksmas, kaip ir ėjimas į kitus renginius“, – pažymi V. Levickaitė.

Vilma Levickaitė. Manto Bartaševičiaus nuotr.

Augina naują kino žiūrovų ir kūrėjų kartą

Pasak jos, šiandieninėse veiklose, vadovaujant kino teatrui, itin praverčia suvokimas apie esminius rinkodaros principus, įgytas dar studijų laikais: norint paskatinti žmones eiti į kiną, reikia sukurti poreikį tą daryti. Nekomercinio kino teatrams tai reiškia ne ekspresyvias reklamas, o ilgą ir nuoseklų žiūrovų auginimą, pavyzdžiui, per edukacinę veiklą: tokias iniciatyvas kaip „Mokausi iš kino“, kuri kasmet į „Skalviją“ žiūrėti kino pritraukia apie 16 tūkst. moksleivių.

„Mūsų tikslas yra parodyti įvairovę, kad filmai yra visokie, kad jie gali skatinti mąstyti, provokuoti kalbėti. Siekiame, kad jauni žmonės suprastų, jog kinas nėra tik pramoga, kurią tu pažiūrėjai ir pamiršai kitą dieną, o kad tai yra kažkas, kas gali ugdyti“, – pasakoja V. Levickaitė.

Kitas projektas, „Skalvijos“ kino akademija, ėmėsi dar didesnės misijos – auginti naują kino kūrėjų kartą. Baigusieji šiuos užsiėmimus, supažindinančius su filmų kūrimu, turi visas galimybes tapti kino profesionalais: šiandien tarp baigusiųjų akademiją yra ir jau pripažinti režisieriai Marija Kavtaradzė („Tu man nieko neprimeni“) bei Vytautas Katkus („Svečias“).

Menotyra ir vadyba padėjo tvirtus pagrindus karjerai

Prisimindama studijų laikus, V. Levickaitė pažymi, jog studijuoti Vytauto Didžiojo universitete menotyrą ji pasirinko ilgai nesvarsčiusi, nes traukė šios programos įvairiapusiškumas.

„Dar mokykloje supratau, kad sritis, kurioje man labiausiai patinka būti, yra kultūra: patiko eiti į renginius, į dramos teatrą, į koncertus. Jau tada pajutau, kad dalyvavimas kultūroje žmogui labai daug duoda. Tačiau kadangi tuo metu nežinojau, kokioje kultūros srityje norėsiu dirbti, man idealiai tiko menotyros studijos VDU, nes jos apėmė visus menus iš teorinės pusės“, – pasakoja „Skalvijos“ direktorė.

Ji pažymi supratusi, kad nori būti ne menininkė, o tarpininkė tarp kultūros kūrėjų ir kultūros dalyvių. Be to, V. Levickaitė pasinaudojo VDU siūloma galimybe šalia pasirinktos pagrindinės studijų programos studijuoti ir gretutinę specialybę – vadybą.

„Intuityviai supratau, kad vadyba, arba organizacijos valdymas, veiklų planavimas, yra svarbus ir kultūroje, ten galioja tie patys principai, kaip ir versle. Tad įgytas menotyros bakalauras ir verslo vadybos sertifikatas padėjo tvirtus pagrindus mano profesiniam keliui kino kultūros srityje: tiek meno istorijos, kultūros kontekstas, meno kūrinių analizė, tiek strateginio valdymo, rinkodaros pagrindai, personalo vadyba, finansų apskaita“, – apibendrina pašnekovė.

Vilma Levickaitė. Dovaldės Butėnaitės nuotr.

Įvairiapusis lavinimas – visada aktualus

Kino kultūros asociacijos vadovė prisimena, kad vadybos studijos VDU jau tada, prieš daugiau nei 25 metus, garsėjo kaip vienos progresyviausių Lietuvoje: jas baigę draugai pasakojo, kad tolesnės studijos kituose universitetuose atrodė atsiliekančios, priešingai nei VDU, kur buvo pristatomos naujausios vadybos tendencijos ir akcentuojamas modernumas.

Tuo pačiu V. Levickaitė džiaugiasi, kad universitetas iki šiol palaiko artes liberales principus, leidžiančius studentams laisvai rinktis dalykus, neapsiribojant pasirinkta specialybe, ir patiems susidaryti dalykų tvarkaraščius, rinktis daugiau nei iš trisdešimties užsienio kalbų, dalyvauti įvairiose papildomose veiklose.

„Man atrodo, įvairiapusis žmogaus lavinimas visada bus labai aktualus. Tai ne tik galimybė gauti kuo platesnį išsilavinimą, bet ir tuo pačiu lavinti savo pasirinkimo discipliną: sąmoningai galvoti, kas tau įdomu, susiformuoti dominančių temų paketą. Naudojausi ir galimybe mokytis daug kalbų – mokiausi prancūzų ir anglų“, – pažymi VDU absolventė.

Studijų laikais ją bene labiausiai pradžioje traukė ne kinas, o teatras: ypač dėl tuo metu didelį įspūdį palikusios dėstytojos, teatrologės Vitalijos Truskauskaitės.

„Vitalija buvo tas žmogus, kuris labai daug žmonių patraukė į teatrą. Tiesiog taip būna, kad jauno žmogaus gyvenime būtent mokytojai lemia, ar jis susidomės kažkokia sritimi, ar jį įkvėps, sudomins, užburs savo meile dėstomam dalykui, ar ne“, – pasakoja V. Levickaitė, atskleisdama, kad meilė kinui atėjo vėliau, vėlesnėse studijose, kuriose jai dėstė kino kritikė Živilė Pipinytė.

Kino paskaitose susipažino su A. Tarkovskiu

V. Levickaitė atsimena, jog studijų VDU laikais kino teatrai Kaune išgyveno ne pačius geriausius laikus, jų repertuarai nebuvo labai turtingi. Visgi tuomet, vėlyvame XX a. dešimtame dešimtmetyje, jai didelį įspūdį paliko „Kanklėse“ pamatytas Jimo Jarmuscho „Negyvėlis“ ir „Senajame treste“ peržiūrėtas Alano Parkerio miuziklas „Evita“. Aptardama tuomet dominusius kino filmus ir režisierius, VDU alumnė išskiria Andrejų Tarkovskį, Ingmarą Bergmaną, Peterį Greenaway ir kitus intelektualaus, filosofinio kino kūrėjus – su daugeliu jų ji susipažino kino paskaitose.

„Iš kino istorijos paskaitų susižinodavome, kokie autoriai yra svarbūs, ir tiesiog viską nuomavomės. Turėjau savo bendrabučio kambaryje atsivežusi iš namų vaizdo kasečių grotuvą, televizorių, susikviesdavau draugų iš barako ir mes darydavome peržiūras. Tad viskas prasidėjo grynai studentiškai. Vėliau, aišku, pradėjau labiau gilintis. Šiandien man vis dar labai patinka, su vidiniu pasauliu rezonuoja amžinatilsį Béla Taras“, – atskleidžia V. Levickaitė.

„Praeitais metais man labai patiko „Konklava“ ir „Pietinia kronikos“. Pastarasis yra tiesiog fenomenas lietuviškame kine, nes sukurti gerą, kokybišką, žiūrovišką komediją yra labai sudėtinga“, – pastarojo meto favoritus išskiria pašnekovė, papildydama, jog šalia kino laisvalaikiu mėgsta vaikščioti į parodas, keliauti.

Pokalbio pabaigoje dalindamasi patarimais dabartiniams dvyliktokams, sprendžiantiems dėl savo ateities, Vilma Levickaitė palinkėjo jiems klausytis širdies ir būti politiškai aktyviems.

„Dvyliktokams palinkėčiau kiekvieną dieną galvoti apie laisvę ir kaip ją apginti, būtinai domėtis politika ir partijomis, dalyvauti rinkimuose. Palinkėčiau, kad širdis pasakytų, kur yra jų profesinis kelias, ir kad jie sugebėtų ją išgirsti. O tada – kad sugebėtų atsilaikyti prieš kitus: tarkim, jei tėvai sakys, kad čia blogas pasirinkimas. Aišku, reikia išklausyti, neatmesti iškart to, ką sako vyresni, bet svarbiausia yra jų pačių sprendimas“, – pabrėžia „Skalvijos“ direktorė.