Raidės maišosi, žodžiai bėga: kas toji disgrafija?

Dr. Eglė Krivickaitė-Leišienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto (SITTI) mokslo darbuotoja

Su kokiais iššūkiais susiduria disgrafijos – rašymo – sutrikimą turintys asmenys? Kaip atpažinti pagrindinius jo požymius? Kaip apskritai vystosi rašymo gebėjimai? Tokie ir panašūs klausimai ypač aktualūs visiems, auginantiems ar mokantiems vaikus, todėl verta aptarti juos plačiau.

Šiomis dienomis sąvokos „disleksija“ ir „disgrafija“ girdimos pakankamai dažnai – dauguma žino, kad tai yra skaitymo ir rašymo sunkumai. Nors Lietuvoje šios sąvokos „pasislėpusios“ po terminu „specialieji mokymosi (skaitymo, rašymo ir matematikos) sutrikimai“, tačiau jas vis dažniau vartoja tiek tėvai, tiek mokytojai. Lietuvoje daugėja iniciatyvų ir pagalbos centrų, padedančių šiuos iššūkius patiriantiems vaikams ir jų šeimoms.

Specifinių mokymosi sutrikimų turintys vaikai pasižymi įprastu intelektu, tačiau jiems sunkiau įsisavinti skaitymo, rašymo ar matematikos įgūdžius. Šiuos sunkumus dažnai lemia dėmesio, atminties  ir informacijos apdorojimo procesų sutrikimai, dėl kurių vaikams gali būti sunku sklandžiai skaityti, suprasti tekstą, taisyklingai rašyti ar atlikti matematinius veiksmus.

 Dr. Eglė Krivickaitė-Leišienė

Kaip vystosi rašymo gebėjimai?

Pasak Jeilio disleksijos centro atstovų, disleksiją turi kas penktas žmogus – ji sudaro 80–90 proc. visų mokymosi sutrikimų. Tyrimai parodė, kad žmonių, kurie skaito ir rašo gerai, bei tų, kuriems tai sekasi sunkiau, smegenų veikla skiriasi. Disleksiją turinčių asmenų smegenų nervinės jungtys, atsakingos už informacijos apdorojimą, formuojasi skirtingai ir tai lemia mokymosi skirtumus.

Gebėjimas rašyti ima formuotis jau labai ankstyvame amžiuje – nuo tada, kai kūdikis mokosi sugriebti suaugusiojo pirštą ar daiktą. Vėliau – kai mažylis ima laikyti kreidutę ar pieštuką, piešia vadinamas „makaliūzes“. Svarbu suprasti, kad skaitymo ir rašymo gebėjimai nesivysto savaime, tam būtinas kryptingas, sąmoningas mokymasis padedant suaugusiems. Kad galėtų rašyti, vaikas turi atpažinti raides, susieti jas su atitinkamais garsais, atsiminti raidžių formas bei išmokti jas tiksliai atkurti. Tai vadinama fonologiniais gebėjimais, kuriuos reikia kryptingai ugdyti.

Pradėjus mokytis skaityti ir rašyti, vaikams dažnai kyla sunkumų, susijusių su nepakankamai išlavintais fonologiniais gebėjimais. Pastarieji paveikia ne tik vaiko gebėjimą atpažinti ir užrašyti garsus, bet ir bendrą kalbos raidą – o tai dar labiau trukdo įsisavinti rašytinę kalbą. Dėl to svarbu anksti vertinti ir stiprinti šiuos gebėjimus. Vaikams, turintiems rašymo sutrikimų, sunkiau sieti garsus su raidėmis, o silpna fonologinė atmintis apsunkina žodžių ir sakinių užrašymą.

Kaip patikrinti, ar vaiko fonologinis suvokimas išlavėjęs?

Moksleiviai, kuriems pradėjus mokyklą sunku rašyti, dažnai jau ikimokykliniame amžiuje susiduria su tam tikrais sunkumais: ilgiau užtrunka išmokti kasdienių įgūdžių (pavyzdžiui, užsirišti batraiščius), jie nevikrūs, prasčiau orientuojasi erdvėje, blogiau piešia ar konstruoja pagal pavyzdį bei sunkiau sukaupia dėmesį.

Vaikai, turintys rašymo, skaitymo sunkumų, neretai turi ir tarties arba artikuliacijos problemų, jų žodynas skurdokas, sunku rišliai papasakoti, nes pritrūksta žodžių.  Kai vaikas išmoksta taisyklingai ištarti garsą, gali jį lengviau atpažinti ir girdėdamas. Pastebėta, kad vaikams sunku ištarti priebalsių samplaikas žodžiuose, taisyklingai pasakyti ilgesnius žodžius.

Svarbu stebėti, ar priešmokyklinio amžiaus vaikas geba atpažinti rimą, skaidyti žodžius į skiemenis ir garsus, juos jungti ar pakeisti. Fonologinis suvokimas formuojasi palaipsniui: pirmiausia vaikai atpažįsta žodžius, vėliau – skiemenis, galiausiai – garsus. Šių įgūdžių lavinimas tiesiogiai siejasi su skaitymo ir rašymo gebėjimų raida.

Ne visi rašymo sunkumai vienodi – skirtingos disgrafijos formos

Vaikai, turintys rašymo ar skaitymo sutrikimų, nėra vienalytė grupė. Skirtingi tipai ir jų pasireiškimo formos lemia, kad nėra vieno universalaus sprendimo, todėl tampa sudėtinga tiksliai nustatyti priežastis ir parinkti tinkamus pagalbos ar intervencijos metodus. Bandyta rašymo sutrikimus (disgrafiją) skaidyti į tipus, apibūdinant pagrindines ypatybes.

Tarp išskiriamų tipų, galima įvardinti optinę disgrafiją, kuriai būdingas vizualiai panašių raidžių painiojimas (d–b, m–n), veidrodinis rašymas, sunkumai įsimenant raides ir lėtas rašymo tempas. Motorinė disgrafija – sudėtingų žodžių tarimo klaidos, praleidžiami skiemenys ar raidės, daug grafinių klaidų, sunkiai įskaitomas raštas. Akustinė – panašiai skambančių garsų painiojimas (b–p, d–t, s–z), praleidžiamas minkštumo ženklas, raidės keičiamos vietomis. Artikuliacinė-akustinė – foneminės klausos nepakankamumas, rašymas pagal tarimą (atsiprašau – aciprašau), raidžių ir garsų painiojimas, taisyklių nepaisymas. Semantinė-gramatinė disgrafija – keli žodžiai sujungiami į vieną; priešdėliai rašomi atskirai (iš ėjo); linksnių ir giminės klaidos, balsių ir priebalsių painiojimas, rašybos taisyklių nesilaikymas.

Vis dėlto patirtis rodo, kad vaikams, turintiems rašymo sutrikimų, dažniausiai pasireiškia įvairūs požymiai, todėl vieno aiškaus disgrafijos tipo išskirti dažnai nepavyksta. Vaikas gali turėti ir motorinių, ir akustinių sunkumų, todėl rašytinės kalbos problemos gali būti labai įvairios.

Kaip padėti vaikui?

Disgrafija yra kompleksinis sutrikimas, dažnai susijęs su kelių kognityvinių gebėjimų (dėmesio, atminties, kalbos suvokimo) silpnumu, todėl norint padėti vaikui, būtina nuosekliai stiprinti šias sritis. Vienas iš efektyvių būdų – neuromankštos. Tai specialiai parinkti judesiai, kurie aktyvina tam tikras smegenų sritis ir stiprina ryšius tarp jų. Tokie pratimai ypač naudingi vaikams, turintiems disleksiją ar disgrafiją, nes šie sutrikimai dažnai susiję su silpnesne sensorinių, motorinių ir kognityvinių funkcijų integracija. Reguliarios neuromankštos gerina dėmesio koncentraciją, koordinaciją, erdvės suvokimą, ugdo skaitymo bei rašymo įgūdžius.

Norėtųsi pabrėžti, kad bandant atskirti rašymo sutrikimą nuo įprastų sunkumų, kylančių vaikui tik pradėjus mokytis rašyti, ar nuo motyvacijos stokos, nepakanka vien žinoti, kas yra disgrafija ir kokie jos požymiai. Ankstyvam sutrikimo atpažinimui svarbu sistemingai stebėti mokinio darbą, analizuoti rašto darbus ir ypač klaidas, rodančias ne pavienius netikslumus, o nuoseklius rašymo ar skaitymo sunkumus.

Turiu galimybę pasidalinti dviejų pirmos klasės mokinių (šiame tekste jie žymimi X ir Y) rašytinės kalbos pavyzdžiais. Mokslo metų pabaigoje jiems Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai nustatė specifinius mokymosi (skaitymo ir rašymo) sutrikimus.

Disgrafijos požymiai vaikų rašto darbuose

Vienas iš akivaizdžiausių bruožų – netvarkinga rašysena: daug taisymų, braukymų, rašymo ant viršaus, netolygaus raidžių pasvyrimo ir formų. Apačioje matyti X vaiko netvarkingos rašysenos pavyzdžiai. Tai galima pastebėti jau tik vaikui pradėjus mokytis rašytinių raidžių: sunku išlaikyti taisyklingą raidžių dydį, proporcijas ir sujungti jas. Vėliau – pramokus rašyti – taip pat netrūksta chaoso.

Pav. 1. X vaiko netvarkingos rašysenos pavyzdžiai

Reikėtų paminėti, kad ne visi X vaiko sąsiuvinio lapai tokie chaotiški ir netvarkingi. Rašymas reikalauja daug energijos. Jei vaikas pavargęs, išsiblaškęs, nėra tinkamai nusiteikęs, tuomet, tikėtina, jo rašto darbas bus nedarnus.

Y vaiko raštas taip pat sunkiai įskaitomas, matyti daug braukymų ar pasitaisymų, skirtingų dydžių raidžių.

Pav. 2. Y vaiko netvarkingos rašysenos pavyzdžiai

Vaikų, turinčių disleksijos požymių, rašytinei kalbai taip pat būdinga daugybė įvairaus pobūdžio klaidų. Rašto darbuose pasitaiko tiek pavienių raidžių praleidimų ar sukeitimų, tiek žodžių, kuriuos sunku ar neįmanoma perskaityti. Pavyzdžiui, vaikas X dažnai užrašo tik dalį žodžio.

Pav. 3. X vaiko rašytinės kalbos pavyzdžiai

Artėjant mokslo metų pabaigai, tokių atvejų X rašto darbuose pastebimai sumažėjo – vaikas įgijo daugiau rašymo įgūdžių. Tai rodo, kad rašytinė kalba yra procesas, kuriame svarbus ne tik praktikos kartojimas, bet ir fonologinė analizė – gebėjimas skaidyti žodžius į garsus, suvokti jų struktūrą. Šis gebėjimas, kaip ir kiti su raštu susiję įgūdžiai, pamažu stiprėja, ypač jei vaikui skiriama papildomo dėmesio ir individualizuoto darbo.

Y vaiko rašto darbuose beveik nepastebėta atvejų, kai žodžiai būtų taip iškraipyti, kad jų neįmanoma suprasti. Tačiau šis vaikas dažnai sujungia du ar net tris žodžius į vieną. Jam sunku jausti, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas – tai rodo nepakankamą žodžių segmentavimo įgūdį. Pavyzdžiui: virėplytkošele (= virė pelytė košelę), paliastitigėlės  (= palaistyti gėles) ir pan.

Pav. 4. Y vaiko rašytinės kalbos pavyzdžiai, kai keli žodžiai sujungiami į vieną vienetą

Pasitaiko, kad vaikų savarankiškai užrašytas mintis sunku suprasti. X vaiko atveju, kartais tai sudėtinga ne tik dėl iškraipytų žodžių, bet ir dėl nerišlaus minties dėstymo bei gausių gramatinių klaidų – ypač netaisyklingo linksnių vartojimo.

Pav. 5. X vaiko rašytinės kalbos pavyzdžiai

Taip pat abiem vaikams sunku įsisavinti (atsiminti ir taikyti) vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko linksnių žodžių galūnės rašybą – dažnai nosinė nėra uždedama arba rašoma ilgoji balsė. Tai rodo, kad vaikas rašo taip, kaip girdi – vadovaujasi klausa ir užrašo ilgąjį garsą.

Pav. 6. X (viršuje) ir Y (apačioje) vaikų rašytinės kalbos pavyzdžiai

Tik Y vaiko rašto darbuose užfiksuota ir optinio pobūdžio klaidų, kai painiojamos pagal vaizdą panašios raidės, pavyzdžiui, d ir g, ir akustinio pobūdžio, kada painiojamos panašius garsus žyminčios raidės, pavyzdžiui, k ir g.

Iš šių pavyzdžių matyti, kad pasitaiko įvairių klaidų: garsų praleidimo, įterpimo, dvibalsių rašybos klaidų, ilgojo ir trumpojo balsio, taip pat minkštumo ženklo nerašymo ir kt. Tai – tik dalis dažnai pasitaikančių rašytinės kalbos netikslumų. Pažymėtina, kad ne visi klaidų tipai būdingi abiejų vaikų rašytinei kalbai.

Praktikoje dažniausiai nustatoma mišri disgrafijos forma – gana retai pasitaiko atvejų, kai galima išskirti tik vieną konkretų disgrafijos tipą. Vis dėlto, kaip rodo šių vaikų rašto darbų analizė, tam tikri bruožai gali būti ryškesni: vienam vaikui labiau būdingi akustiniai sunkumai, kitam – motoriniai ar vizualiniai rašymo sutrikimo požymiai.

Apibendrinant norėčiau papildyti, kad mokiniai, turintys mokymosi sunkumų, dažnai susiduria ir su emociniais bei socialiniais iššūkiais. Neigiamos emocijos, tokios kaip nerimas ar nusivylimas, gali slopinti motyvaciją, o teigiamos – džiaugsmas ir pasididžiavimas – skatina mokymąsi bei gerina rezultatus. Todėl svarbu kuo anksčiau atpažinti disgrafijos simptomus ir suteikti vaikui tinkamą pagalbą.