Prof. Robert van Voren. Abejotini sprendimai

Prof. Robert van Voren, Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas

Kai kurios perskaitytos naujienos dėl kažkokios priežasties kuriam laikui pasilieka mūsų mintyse. Jos sukelia emocijas, tarsi palietus mygtuką, jautrią vietą.

Vakar aš perskaičiau tokį tekstą. Vienas iš Nyderlandų nacionalinių naujienų portalų publikavo straipsnį su nuotrauka, kurioje pavaizduotas vyras, gulintis ligoninės lovoje priešais namą, o jam kitoje lango pusėje mojuoja moteris. Tekste rašoma, kad vyras nepagydomai serga ir jau septynias savaites negalėjo pasimatyti su savo žmona dėl COVID-19 apribojimų. Greitosios pagalbos tarnyba sukūrė specialią programą, skirtą mirštančių žmonių paskutinio noro išpildymui, ir šis žmogus buvo nuvežtas prie savo namų, kad galėtų atsisveikinti su žmona. Paskutinis atsisveikinimas prieš mirtį – pro stiklinį langą…

Man šis pasakojimas puikiai iliustravo kartais griežtas ir bereikalingas izoliacijos taisykles, kurias įvairių šalių valdžios primetė savo gyventojams. Nyderlanduose, kur taisyklės yra ne tokios griežtos, kaip daugelyje kitų valstybių, valdžia uždraudė lankyti pagyvenusius žmones globos namuose ir paliatyvios slaugos centruose, skirtuose sergantiems nepagydoma liga, be jokių diskusijų su dirbančiaisiais tame sektoriuje, jau nekalbant apie pačius tų įstaigų gyventojus.

Dar blogiau, kai buvo išdalintos menkos asmeninės apsaugos priemonės, pirmenybė buvo teikiama medicinos įstaigoms, tačiau globos namai buvo pamiršti. Todėl daugelis profesionalų, dirbančių tuose centruose, užsikrėtė COVID-19. Tuo pat metu, vis daugiau pagyvenusių asmenų reiškė nepasitenkinimą, kad jie verčiau pamatytų savo vaikus ir numirtų nuo COVID-19, nei praleistų mėnesius silpdami vienumoje, kai jiems liko gyventi tik vieneri metai ar mažiau. Laikyti mirštantį vyrą atskirtą nuo žmonos beveik du mėnesius, o tuomet leisti jam atsisveikinti su ja amžiams (!) per stiklinį langą man yra geriausias nežmogiškumo pavyzdys.

Žinoma, kai kurie sprendimai yra nenuginčijamai kvaili. Dvi supervalstybes valdo prezidentai, kurie yra tokio kvailumo čempionai. JAV prezidentas Donaldas Trumpas ignoruoja visus įspėjimus, kuriuos jam išsako vyriausiasis imunologas Anthony Fauci ir Ligų kontrolės ir profilaktikos centras. Pandemijai vis dar siaubiant jo šalį ir žudant daugiau žmonių nei bet kur kitur pasaulyje, jis atkakliai siekia atverti ekonomiką, daugiausia iš baimės, kad į depresiją panirusioje šalyje jis gali nelaimėti ateinančių rinkimų.

Dr. Rickas Brightas, buvęs Biomedicinos pažangiųjų tyrimų ir plėtros tarnybos direktorius, kurį D. Trumpas atleido už prezidento veiksmų pandemijos metu sukritikavimą, įspėjo JAV Kongresą, kad šalyje artėja „tamsiausia žiema naujausių laikų istorijoje“, nes labai didelė tikimybė, kad ateis antroji ir netgi dar mirtinesnė pandemijos banga. Tačiau JAV prezidentui niekas nekliudo palaikyti ginklais mojuojančių protestuotojų, kurie reikalauja, kad grįžtų įprastas gyvenimas, nors jau niekas nebebus įprasta.

Kitoje Atlanto pusėje esančios supervalstybės Rusijos prezidentui sekasi ne ką geriau. Demonstruodamas savo begalinę išmintį, jis įsakė, kad šalies gyventojai grįžtų į darbus tuo metu, kai pandemija yra nevaldoma ir kasdienių naujų atvejų skaičiumi lenkia netgi Jungtines Valstijas.

Šie neprotingų sprendimų pavyzdžiai yra akivaizdūs, tačiau galima rimtai kvestionuoti ir kitus, priimamus siauresniuose kontekstuose. Jie tikriausiai bus nagrinėjami tyrimuose ir parlamentinėse komisijose po pandemijos, kai gyvenimas grįš į įprastesnes vėžes. Švedija yra plačiai kritikuojama už tai, kad neįvedė visuotinio karantino, o mirusiųjų skaičius, tenkantis 100 tūkst. gyventojų, šalyje gerokai lenkia kitų Skandinavijos valstybių rodiklius. Tačiau taip pat reikia pripažinti, kad šis skaičius yra ženkliai mažesnis už Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir netgi D. Britanijos – valstybių, kuriose įvestos griežtos karantino priemonės.

Nyderlanduose vis daugėja kalinių ir jų šeimų skundų, kad kontaktai yra smarkiai apriboti, taisyklės nėra visur vienodai taikomos, o saugos priemonės yra kartais visiškai ignoruojamos. Vienam kaliniui, neturinčiam jokių kitų šeimos narių, nebuvo leista pasimatyti su savo mirštančiu tėvu, o tuo pat metu statybininkams buvo leista atlikti remonto darbus. Kai kuriais atvejais, paprastos apsauginės priemonės, pavyzdžiui, dezinfekcinis skystis, nebuvo suteiktos, nors jų turėta, o apsaugos darbuotojai vykdė patikrinimus be jokių apsauginių priemonių. Artimieji jau viešai išsakė daugybę nusiskundimų, tačiau Teisingumo ministerija ir toliau neigia, kad kažkas yra negerai.

Sunku suprasti ir kai kurias Lietuvoje taikomas priemones. Nors bažnyčios atsidarė, mokyklos yra ir toliau uždarytos ir atsivers tik palaipsniui, iki mėnesio pabaigos. Vaikai gali ištverti buvimą namuose, jei jie gyvena name su sodu, tačiau kai gyveni priemiesčio daugiabutyje, mažame bute devintame aukšte su tėvais ir broliais ar seserimis, du karantino mėnesiai yra žudantys. Telefono pagalbos linijos vaikams Lietuvoje pastebėjo, jog skambučių sumažėjo, nes vaikai negauna pakankamai privatumo, kad galėtų paskambinti, tačiau pokalbių internete padaugėjo, kaip ir atvejų, kai vaikai nori žudytis.

Policija pranešė, kad padaugėjo smurto artimoje aplinkoje, o Europos mastu staiga smarkiai išaugo tiek smurto artimoje aplinkoje, tiek seksualinio išnaudojimo atvejų. Prancūzija ir Nyderlandai įvedė specialų kodinį žodį moterims, kurioms reikia pagalbos: pasakius šį žodį vaistinėje, vaistininkas tučtuojau paskambins policijai.

Tokiam ilgam laikui uždarius vaikus, kurie yra iš esmės nelaikomi epidemiologine ligos platinimo grėsme, yra smarkiai žalojama jų psichinė sveikata, ir sunku paaiškinti, kodėl mokyklos uždarytos, kai bažnyčios atidarytos, kur daugelis parapijiečių yra vyresnio amžiaus ir didesniame pavojuje mirti nuo COVID infekcijos. Tai galioja ne tik tokiai šaliai kaip Lietuva, bet ir valstybėms, kur pagrindinė religija yra ortodoksų, ir, lyg to nebūtų gana, kur ikonos bučiavimas yra apeigų dalis. Sunku įsivaizduoti geresnį būdą platinti ligą.

COVID-19 pandemija užtiko pasaulį visiškai nepasiruošusį, nepaisant daugybės įspėjimų. Ji suteikė didžiules galimybes autoritariniams režimams ir šalių vadovams, kurie pasinaudojo panika ir įvedė priežiūros arba apribojimo priemones, kurias bus sunku atšaukti. Mano nuomone, daug šalių, jei ne dauguma, padarė vieną esminę klaidą – į patariamąsias institucijas neįtraukė psichologų arba psichiatrų, kurie būtų subalansavę apribojančias priemones, atkreipdami dėmesį į jų psichologinį poveikį visiems gyventojams arba atskiroms jų grupėms. Sprendimai buvo priimami neįtraukiant jais paveikiamų žmonių.

Specialiame generalinio sekretoriaus pranešime Jungtinės Tautos pritarė, kad psichinės sveikatos klausimai buvo pražiūrėti ir kad jie išties tapo centrine problema, nusipelniusia visapusiško nacionalinių valdžių dėmesio. Psichinės sveikatos srityje pagaliau įsigalioja geroji praktika į sprendimų priėmimo procesą įtraukti ir psichinės sveikatos paslaugų vartotojus. Tikiuosi, kad, kai planetą ištiks dar viena pandemija – o tai atrodo neišvengiama – mes būsime pasimokę ir nepradėsime žiūrėti į psichinę sveikatą tik tada, kai žala jau bus padaryta.