Prof. Gediminas Karoblis. Švietimas – išėjimas iš priklausomybės

Gediminas Karoblis, Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NMTU) Muzikos instituto profesorius, filosofas

Pranešimas, skaitytas Aukštųjų kursų atidarymo Lietuvoje 100-čio minėjime

2018 metų vasario 16-ąją atšventėme nepriklausomos Lietuvos Respublikos šimtmetį. Jau greit bus dveji metai, kai mūsų tautos istorinė atmintis seka praėjusio šimtmečio išėjimo iš priklausomybės į nepriklausomybę pėdsakais. Šiandien minime Aukštųjų kursų atidarymo šimtmetį. Tai – tik preliudija, nes jau galvojame, kaip po kelių metų švęsime Lietuvos kaip universitetinės valstybės atkūrimą.

Tipenant šiais pėdsakais ne vienerius metus, nesunku pastebėti, koks ilgalaikis, niežtintis, virpantis ir skausmingas yra valstybės kūno auginimas. Aišku, kam valstybei reikia mokesčių arba kariuomenės. O kam valstybei reikia universiteto? Ir kokio būtent reikia universiteto? Tikiuosi, kad atsakymas paaiškės, pagalvojus kodėl ir kokiu būdu tautai ir kiekvienam žmogui švietimas yra išėjimas iš priklausomybės.

Savarankiškas judesys motinos pilve, žingsnis ant savų kojų be pagalbos, užsirištas batų raištelis, atsipjauta duonos riekė, pirmas užrašytas žodis – tai vis išėjimo iš priklausomybės žingsniai. Raitydamas pirmąją raidę, vaikas dažnai sako „neišeina“. Ir rašo, kol išeina! Ir raidė, ir jis pats! Visa tai veda teisinga kryptimi – į savarankišką ir nepriklausomą gyvenimą.

Kartą vienas iš mano vaikų, bemokant jį atsipjauti duonos riekę, sumurmėjo: „Kas aš – ar koks duonos pjaustytojas?“ Ką į tai atsakyti? Klastingas klausimas. Tikrai yra žmonių pasaulyje, kurie savo profesija pasirinko duonos pjaustymą arba moksliniu būdu bando išspręsti efektyvaus duonos pjaustymo problemą. Bet juk žmogui pačiam ir kitiems geriau, kai duonos gali atsipjauti pats: kiti neturi vargintis ir trukdytis, o tu neturi kitų prašinėti ir laukti. Šią įgyjamų gebėjimų liniją, per vieną po kito išmokstamus darbus, nesunkiai galima atvesti iki pradinės mokyklos uždavinių: čia išmokstame skaityti, skaičiuoti, rašyti. Na dar galima pridėti pradinius gebėjimus naudotis „Microsoft Office“.

Be daugelio kitų gebėjimų, tai būtinos sąlygos pačiam apsieiti ženklų pasaulyje: perskaityti skelbimus, parašyti prašymą, suskaičiuoti išlaidas. Ne kartą pats paskutiniais metais turėjau pataisyti buhalterio klaidingai suprastą užduotį ir klaidingai įrašytą formulę sudėtinguose biudžeto „Excel“ failuose: manau, kad negerai, kai institucijose ar jų padaliniuose didesnę sprendimo galią turi ne vadovai, o skaičiuotojai. Neturime bodėtis ir paprasčiausių darbų. Štai visai neseniai Norvegijos darbininkų partija, matyt naujai permąsčiusi savo pavadinimą, susirūpino, kad vaikai nebemoka atlikti daugybės pačių paprasčiausių namų apyvokos, sodo, rankų darbų, kuriuos atlikdami žmonės įprastai apsieina pasaulyje.

Dalykai sukrenta į savo vietas, kai viską matuoji laisve

Turiu perspėti dėl dviejų dalykų. Pirma, man labai neaišku, kokius gebėjimus nepriklausomai apsieiti jusliniame pasaulyje mokiniai ir mokinės įgyja mokykloje po pradinės pakopos. Čia net nekalbu apie korepetitorius ir namų darbus tėvams. Ir antra pastaba. Nereikia pamiršti, kad šiuolaikinis vaikas išmoksta tapšnoti ekraną dar prieš pjaustydamas duoną. Dukra ergoterapeutė minėjo atvejį, kai vaikas bando tikrus daiktus perkelti iš vietos į vietą ne sugriebdamas, bet prisiliesdamas prie daikto ir braukdamas jį į šoną, kaip yra pratęs daryti ekrane.

Vaizdo ir garso atkūrimo ekrane pasaulis ardo abu iki šiol istoriją per savo įtampą kūrusius pasaulius: juslinį ir vaizduotės. Iš vienos pusės, ỹra daugybė įprastų santykių jusliniame pasaulyje, kinta net juslinė žmogaus sandara. Kinijoje tarp 12-14 m. vaikų jau 70 proc. yra trumparegiai. Ne tik dėl nežymaus genetinio polinkio Azijos šalyse. Nebėra sveikų kandidatų į pačią skaitlingiausią pasaulyje kariuomenę.

Kita vertus, pamatęs filmą apie Harį Poterį vaikas jau nebegali to berniuko įsivaizduoti kitaip. Ir kam skaityti, jeigu galima žiūrėti filmą? Net sunku aprašyti, kiek pastangų reikia dabar įdėti, kad pavyktų vaiką įvesti ne tik į ženklų, bet ir į knygų pasaulį. Galiu paminėti tą sunkiai pasiektą pergalės akimirką, kai vieną dieną vienas iš mano vaikų, paragavęs skaitymo džiaugsmo, pastebėjo: „Žinai, knygą skaitydamas gali įsivaizduoti kaip nori, o žiūrint filmus taip nėra“. Net vaikas tą supranta. Dalykai sukrenta į savo vietas, kai viską matuoji laisve.

Aristotelis pastebi, kad kiekviena veikla turi savo gėrį, ir visos pilnavertės profesijos turi savo vidinius tikslus. „Gydymo mene tai bus sveikata, karo mene – pergalė, statybos mene – namas, kituose menuose – vis kas kita.“ Sąrašą galiu tęsti toliau: policininko tikslas – žmonių saugumas, teisininko – teisingumas. O koks mokytojo tikslas? Žinios? Geriau pagalvojęs priėjau išvadą, jog mokytojo tikslas – mokyti taip, kad galų gale būtų nebereikalingu mokiniui. Tokių švietimo sistemos absolventų kaip tik ir laukia darbdaviai. Švietimo biurokratai, mokyklos, tėvai turi mokytoją tam įgalinti ir palaikyti. Svarbiausia, ir vėl, – pasitikėti ir suteikti laisvę.

Reitinguose – išsiblaškymas, atskirtis, nepasitikėjimas mokytojais ir pašaliniai dalykai

Kaip sako ir mūsų Švietimo įstatymas, pagrindinis švietimo tikslas – mokinio, o vėliau ir studento, visapusiškas savarankiškumas … per spontanišką smalsumą, per tyrinėjimus, per klaidas, per sukąstus dantis. „Sapere aude! – išdrįsk vadovautis savo protu“, – rašė I. Kantas, atsakydamas į klausimą, kas yra švietimas.

Klausiu: kiek prie šio tikslo prisideda mokyklų reitingai, PISA tyrimai? Niekuo. Savo rankomis užsirišęs batų raištelį vaikas pajaučia savo laisvę, vertę ir subrendimą. Jis jau gali rinktis bet kokius batus, ne tik su lipdukais. Kitaip liktų priklausomas nuo lipdukų. Svarbu, kad vaikas įsisąmonina, kaip gerai, kad batai nesmukčioja ir nekrenta nuo kojos, kad raišteliai nesipina po kojomis. Na ir kas, kad sužinotume, jog visi keturiolikmečiai pasaulyje užsiriša batų raištelius skirtingu greičiu: pavyzdžiui, greičiausiai – Estijoje, o lėčiausiai – Lietuvoje. Ir kad Afrikoje daug vaikų apskritai vaikšto be batų.

Man paskutinis PISA tyrimas apskritai save diskreditavo vien dėl to, kad pačiu keisčiausiu būdu jame tris (!) aukščiausias vietas užėmė Kinija. Taip, Kinija (Honkongas), Kinija (Macau) ir Kinija (keturi didžiausi miestai). PISA tyrėjai aiškino esą negalėję užtikrinti tyrimo skaidrumo likusioje šalies teritorijoje. Argumentas neatlaiko jokios kritikos. Gali būti, kad kitais metais Rusija užsimanys atlikti tyrimą tik Maskvoje ir Sankt Peterburge. Po kiekvieno PISA tyrimo rezultatų paskelbimo Norvegijos spaudoje kiekvieną kartą pastebima, kad vargu ar šio tyrimo išryškinami rezultatai apskritai atitinka Norvegijos ugdymo sistemos tikslus.

Kalbant apie mokyklų reitingavimą: Norvegijoje valdant darbininkų partijai jis buvo gerą dešimtmetį uždraustas įstatymu. Dabar ši funkcija yra deleguota universitetams ir atrodo gerokai kitaip nei Lietuvoje, nors net ir dėl šio analizės viešumo nesiliauja ginčai. Švedijoje, pavyzdžiui, mokslininkai patys pasibaisėję, kad iš dalies pavertė savo švietimo sistemą turgumi: kai kurios mokyklos samdo bloggerius ir influencerius, kad pritrauktų turtingesnius tėvus, gabesnius mokinius ir pakeltų mokyklos reitingą. Aš reitinguose matau tik išsiblaškymą, didėjančią atskirtį, nepasitikėjimą mokytojais ir priklausomybę nuo pašalinių mokymuisi dalykų.

Universitetai – galimybė įgyti profesinę nepriklausomybę svarbiausiose gyvenimo srityse

Švietimo įstatymas gražiai kalba apie brandos atestatą. Iš tiesų, taip turėtų būti vainikuojama mokymosi visuma. Kitas žingsnis – darbas, profesijos įgijimas, arba studijos universitete. Išėjimas į savarankišką ir nepriklausomą gyvenimą. Esi subrendęs, autonomiškas ir laisvas nors dešimt kartų keisti profesiją, stoti į vieną ar kitą aukštąją mokyklą. Deja, išėjimas iš mokyklos jos iš tikrųjų nebaigus užvertė dumblu šitą ritualinį gyvenimo slenkstį. Kas penktas Lietuvos moksleivis neišlaikė valstybinio matematikos egzamino, o mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikė šimtai mokinių (6,5%).

Prisimenu, kai vienam iš mano vaikų baigiant paskutinę gimnazijos klasę skambino direktoriaus pavaduotoja dėl žemesnių pažymių kažkuriuose iš dalykų. Mes su žmona atsakėme, kad jis ko gero nepakankamai subrendęs ir galėtų dar metus pasimokyti. Pavaduotoja apstulbo. Aišku, kad tai, ko mes paprašėme, buvo neįmanoma: mokyklos tikslas buvo užglaistyti, kuo greičiau atsikratyti, nesugadinti reitingų. Reitingai – visuomenės, mokyklų vadovų, mokytojų, tėvų priklausomybė, galų gale permetama ant vaikų.

Kaip universitetai išveda valstybę iš priklausomybės? Labai paprastai, suteikdami galimybę savo piliečiams savo šalyje įgyti profesinę nepriklausomybę svarbiausiose gyvenimo srityse. Juk kunigo, teisininko, gydytojo, mokytojo ar inžinieriaus pašaukimai ne tik turi savo vidinius tikslus, bet ir įgyvendinimo tvarką. Įprastai valstybėje bet kas kada tik užsimanęs negali imti kunigauti, gydyti, teisti, statyti tiltus ar mokyti vaikus savo mokykloje. Pakankamus gebėjimus rūpintis sielų išganymu, gydyti ir mokyti, teisti ir tiesti kelius suteikia universitetai. Jeigu tokių žmonių trūktų, siekdama užtikrinti normalų gyvenimą, valstybė turėtų kaip anuomet didysis kunigaikštis Gediminas kviestis atvykti kunigus, gydytojus, teisininkus, inžinierius ir mokytojus.

Dėl šios priežasties Imanuelis Kantas savo knygoje „Ginčas dėl fakultetų“ teologijos, teisės ir medicinos fakultetus vadina aukštesniaisiais fakultetais, kadangi jie tiesiogiai tarnauja valstybei. Visa kita, anot jo, priklauso žemesniajam filosofijos fakultetui, kurio misija – užtikrinti žaismingą ir laisvą proto naudojimą valstybės raidos labui, nuolat ginčijantis su aukštesniaisiais fakultetais.

Iš tiesų, tik taip aš ir galiu suprasti universitetus. O kaip kitos būtinos valstybei veiklos? Aukščiausių sportinių ar meninių rezultatų gali pasiekti jau vaikai. Na sakykite, ką Saboniui ar Mocartui veikti universitete? Nebent išvengti rekrūtavimo į armiją. Na bet tai niekuo nesusiję su universiteto misija. Menas ar sportas – tai sritys, kuriose į nepriklausomą gyvenimą išeinama ne universitetiniais keliais. Dažniausiai pagal amžių anksčiau, nei apskritai įmanoma patekti į universitetą.

Meistriškumas įgyjamas per praktiką, o aukštas meistriškumas – per aukštą praktikos intensyvumą

Deja, daugelyje pasaulio šalių, o taip pat ir Lietuvoje, universitetai yra iškreiptas meno bei sporto finansavimo arba menininkų bei sportininkų pensijinio-socialinio saugumo užtikrinimo valstybėje modelis. Manau, kad toks modelis meluoja žmonėms, laiko juos nelaisvėje ir klaidina visuomenę. Žmogiškosios prigimties sklaida turi atsispindėti ir valstybės institucijose. Kitaip ištisos žmogiškosios prigimties sritys patenka į priklausomybę ir veiklų iškraipymą jas imituojant kaip visai kitas veiklas. Braunantis į universitetinio finansavimo sistemą, menas ar sportas imituojami kaip gydymas arba mokslas.

Kaip sakiau: ne mes vieni klystame. Švedijoje, Suomijoje ir Norvegijoje menų akademijos, pristigusios savivertės ar pinigų, taip pat užsimanė tapti universitetais. Pažįstu daug gerų ir protingų žmonių šiose institucijose, kai kurie iš jų tikrai daugialypių talentų žmonės. Tikiu, kad išskirtiniai asmenys kaip Leonardas da Vinčis gali pasiekti nepriklausomo sprendimo galią ir meninėje, ir mokslinėje srityse, tačiau niekaip netikiu instituciniu tarpdiscipliniškumu.

Gyvenime pasitaiko, kad kunigas gali būti drauge ir gydytojas, o gydytojas – drauge ir teisininkas. Tačiau nepriklausomo veikimo galią kiekvienoje iš šių sričių jis gali pasiekti tik atskirai – per teologijos, medicinos ar teisės fakultetą. Norint surengti savo meno parodą ar koncertą nebūtina baigti universitetą, norint dalyvauti sporto varžybose – taip pat. Yra veiklų, kurioms būtina įveikti universitetinį slenkstį, ir yra veiklų, kurioms nebūtina. Išėjimas į savarankišką veikimą gyvenime ir, atitinkamai, švietimo organizavimas skirtingose gyvenimo srityse gali ženkliai skirtis. Juk niekas nesiūlo sukurti teisės ar medicinos mokyklėlių vaikams tinklą, veikiantį kaip dailės, muzikos ar sporto mokyklos. Taip pat ir menų akademijos veikia kitaip nei teisės ar medicinos fakultetai.

Visose srityse galioja tas pats Aristotelio principas: meistriškumas įgyjamas per praktiką, o aukštas meistriškumas – per aukštą praktikos intensyvumą. Kiekvienos veiklos gėris – gebėjimas ją atlikti be kitų pagalbos, o aukščiausias gėris – gebėjimas ją atlikti geriausiu įmanomu būdu. Ir Rene Dekartas, kaip jis pats teigia, metęs savo scholastinius mokslus, pasiryžo mokytis iš gamtos, gyvenimo ir būti šalia žmonių, kurie savo veikloje priima svarbius sprendimus. Todėl mergaitė, norinti tapti politike, teeinie į mokinių tarybą, o ne studijuoti politologijos. Berniukas, norintis tapti geru žurnalistu, teskaito gerus žurnalus (tokių Lietuvoje praktiškai neliko) ir terašo žurnalistinius straipsnius ar reportažus, kol išmoks rašyti taip, kad tomis aplinkybėmis, kai klaida gali atnešti didelę žalą, būtų pakankamai pasiruošęs jos išvengti. Programavimas, algoritmų rašymo meistriškumas taip pat pasiekiamas per aukštą praktikos intensyvumą.

Ką aš čia šneku? Dabar vaikai nori tapti „YouTube“ bloggeriais, „Facebook“ influenceriais ir kompiuterinių žaidimų bandytojais. Ką tai turi bendro su universitetais? Kol kas visiškai nieko. Šios veiklos tarpsta toje atvaizdo ir garso ekranizacijos erdvėje, kuri atsivėrė plyšyje tarp juslumo ir vaizduotės. Dabartinėje Lietuvoje, kai žmogus nežino ką daryti gyvenime, pareiškia eisiąs studijuoti medijas, kurios kaip tik yra niekio sritis tarp pilnaverčių profesinių laukų. Kodėl įvairiausios sunkiai apibrėžiamos veiklos užsimanė tituluoti save atskirais fakultetais? Viena vertus, universitetus supurtė mano minėtas ontologinis juslinio ir vaizduotės pasaulių drebėjimas. Kita vertus, neatlaikęs ginčo įtampos savo viduje subyrėjo pats filosofijos fakultetas – tai knyga, kurią tenka prirašyti I. Kanto „Fakultetų ginčo“ paraštėje.

Svarbiausia – geras kitų tyrėjų pažinimas ir griežtas kitų tyrimų atribojimas nuo savojo

O kaip yra su mokslu? Kokiu būdu mokslas padeda išeiti iš priklausomybės? Čia atkreipsiu dėmesį į mano jau minėtą trumpą I. Kanto „atsakym[ą] į klausimą: kas yra švietimas“. I. Kantas teigia: „Viešu aš laikau tokį naudojimąsi savo protu, kai kas nors kaip mokslininkas naudojasi juo prieš visą skaitančią publiką. O privačiu naudojimusi aš vadinu tokį, kai žmogus gali naudotis savo protu užimdamas kokį nors jam patikėtą pilietinį postą ar eidamas kokią tarnybą.“

Sekant šiuo mąstymu būtina pastebėti, kad mokslinis darbas neturėtų būti suvokiamas kaip paprasčiausia brandos atestato tąsa arba tarnybinės karjeros dalis. Deja, bet čia mes esame patekę į ph-dri-klausomybę. Mokslininkas kaip mokslininkas įtvirtina savo nepriklausomybę ne taikydamas situacinę sprendimo galią tam tikroje srityje, bet būtent prieš visą skaitančią publiką viešai pasisakydamas ir atlaikydamas kritiką dėl konkretaus dalyko principų ir taisyklių.

Kadangi mokslininkas atveria didelę (ar mažutėlę) žinojimo arba supratimo sritį, kurios niekas anksčiau nėra atvėręs, būtent dėl to joje jis tampa nepriklausomu ir vieninteliu žinovu skaitančiai publikai. Tačiau tai ir yra sunkiausias uždavinys – įsitikinti pačiam ir įtikinti skaitančią publiką, kad įdėjus pakankamai laiko ir pastangų ieškojimui, niekur pasaulyje nepavyko aptikti kitų, tyrinėjusių tą patį dalyką tokiu pat būdu. Jeigu tokių yra, mokslininkas priklausomas nuo jų. Taigi, siekdamas nepriklausomybės, mokslininkas pirmiausia pasaulyje turi surasti visus tuos, nuo kurių mokslinis tyrimas gali būti priklausomas moksline prasme, ir juos gerai pažinti. Mokslinę nepriklausomybę galima pasiekti tik per gerą kitų tyrėjų pažinimą ir griežtą kitų tyrimų atribojimą nuo savojo. Dėl to moksle keliami patys griežčiausi reikalavimai idėjų naudojimui, citavimui ir parafrazavimui.

Mokslininkas įveiks priklausomybes tik pažinęs mokslo praeitį

Kam aš kalbu tokius paprastus dalykus? Tik toks paprastas principų išdėstymas leidžia suprasti, kaip toli nuo jų yra mūsų mokslas ir švietimas. Pakaks paminėti, kad netgi Europos Komisijos prezidentės Ursulos von der Leyen doktoratas buvo ne vieno Vokietijos mokslininko ir teisininko pripažintas plagiatu kaip tik dėl to, kad eksperimentinis tyrimas buvo pristatytas jame tokiu būdu, kuris neįtikina dėl mokslininkės gebėjimo nepriklausomai mąstyti ir išreikšti savo mintis: kiti autoriai minimi, bet jų tekstai įtraukiami nenurodant, jog yra cituojama ir taip toliau. Po skandalo politikė visgi išlaikė savo laipsnį. Ir vis tiek kažkas buvo ne taip. Pats mačiau ne vieną tokį darbą ir Lietuvoje: tokie kvazi-mokslininkai toliau dirba mūsų kvazi-universitetuose.

Antra, dėl I. Kanto minimos skaitančios publikos: šiais laikais tai yra angliškai skaitanti publika. Didžioji dalis daktaro disertacijų angliškų santraukų, kurios yra patekusios į mano rankas Lietuvoje, buvo paprasčiausiai nesuprantamos. Didžioji dalis daktaro disertacijų gynimų, kuriuose teko dalyvauti Lietuvoje, tik imitavo tarptautiškumą. Dažniausiai skaitanti publika atrinkinėjama iš draugų rato, net neieškant geriausių ir nepriklausomų konkrečios ir artimiausios dalyko srities žinovų pasaulyje.

Mokslininkas įveiks savo priklausomybes tik geriau pažindamas mokslo praeitį. Trumpai paminėsiu, kad norint geriau suprasti šiuolaikinį taikomąjį Lietuvos mokslą, reikia prisiminti abonentinių dėžučių priešistorę. Kadangi ne visiems tai žinoma, patikslinsiu. Kaip viena pagrindinių Šaltojo karo priemonių, abonentinės dėžutės buvo tiesiogiai iš Maskvos finansuojami mokslinių tyrimų centrai ar institutai, dažniausia slapti, kurie vykdydavo sovietų karinio-pramoninio komplekso užsakymus. Kiek žinau, branduolinė energetika ir biotechnologijos buvo tos pagrindinės sritys, kurias sovietų karinis pramoninis kompleksas buvo paskyręs Lietuvai. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, deja, Lietuvai nepasisekė su branduoline energetika, nors biotechnologijų srityje labai arti priartėjome prie Nobelio premijos.

Kad moksliniam proveržiui labai svarbi nepriklausomybė, rodo naujausi poslinkiai Jungtinėje Karalystėje. Boriso Johnsono kabinetas, patariamas Dominico Cummingso, rengiasi mesti į mokslą 18 mlrd. svarų, ir, ko gero, bent dalis šių pinigų mėgins atkartoti ne ES biurokratinį modelį, o garsųjį ARPA (Advanced Research Projects Agency) projektą, įgyvendintą JAV Šaltojo karo metu.  Anot „The Economist“ straipsnio, tai sėkmingiausia istorijoje mokslo finansavimo agentūra, pakeitusi šiuolaikinį pasaulį. Palikusi didelę veikimo laisvę mokslininkams, „agentūra pakeitė šiuolaikinį pasaulį, padėdama sukurti apsauginį priešraketinį skydą, karinės maskuotės technologijas, taip pat internetą, personalinį kompiuterį, lazerį ir GPS“, rašoma savaitraštyje. JAV prezidentas D. Eisenhaueris tuoj po to, kai 1957 m. sovietai paleido „Sputnik“, įsteigė šią agentūrą, skirdamas 500 mln. dolerių pirmiesiems metams, ir prisakė, kad ji „numatytų neįsivaizduojamus ateities ginklus“.

Universitetas – kaip kinestetinis žmonių spiečius, bruzdantis bendram tikslui

Kokia ateitis laukia Lietuvos universitetų? Kaip minėjau, neįmanoma pervertinti to fakto, kad tarp juslinio ir vaizduotės pasaulių atsivėrė milžiniška vis didėjanti atvaizdo pasaulio properša, kurioje ima viešpatauti dirbtinis intelektas. Čia turiu omenyje ne tik paprastą mūsų vėpsojimą į ekranus, kurių turinį pagal įpročius parinkinėja programėlės. Turiu omenyje ir milijardais būdų iš juslinio ir iš paties atvaizdų pasaulio ištraukiamus atvaizdus-duomenis, pavyzdžiui, biometrinius, socialinių tinklų, medicininių tyrimų, bankinių pervedimų atvaizdus, kuriuos atvaizdų atpažinimo, pačia plačiausia prasme, programėlės toliau neša normatyvinės analizės programėlėms ir t.t.

Ar tai reiškia, kad ateities universitetuose studentai mokysis neišeidami iš namų ar darbų, prisijungę prie virtualių klasių, kurias administruos kokia nors Alexa and Siri, o kokia nors „DeepMind“ iš duomenų bazių parinkinės paskaitų, diskusijų ar tinklalaidžių įrašus ir generuos individualizuotas užduotis remdamasi studento kognityvinių, medicininių ir psichologinių duomenų analize? Neabejoju, kad tokie ar panašūs universitetai tikrai rasis autoritarinėje Kinijoje, kur gyvenimą jau dabar apibrėžia santykis tarp valstybinės duomenų bazės ir žmogaus duomenų. Europiniu požiūriu tai būtų gal ir keistas, bet visgi pats ekologiškiausias universitetas. Net neabejoju, kad ateities Europoje eko-standartai bus taikomi ne tik automobiliams, bet ir institucijoms. Galų gale, amerikietišku požiūriu – tai didžiausią pelną nešantis universitetas. Kodėl „McDonalds“ ar „Starbucks“ galų gale negalėtų tapti modeliu Harvardui ar Stanfordui?

Aš stengiuosi matyti universitetą visų pirma kaip kinestetinį žmonių spiečių, einantį, besigrupuojantį, bruzdantį, sūkuriuojantį bendram tikslui… ne pastatus, ne vietą reitingų lentelėse ir ne kartu sudėtus visus atvaizdus ar duomenis apie šito spiečiaus veiklą. Kai, amžiną jam atilsį, profesorius Edvardas Gudavičius ilgą laiką dėl sunkios ligos negalėdavo ateiti pas studentus, studentų spiečius ateidavo pas jį į namus. Ten ir buvo Universitetas: profesoriaus namuose.

Prieš šimtą metų atidaryti Aukštieji kursai taip pat visų pirma buvo tam tikro žmonių spiečiaus tvarinys. Judėdamas vingiuotu istorijos keliu toliau jis buvo Lietuvos, Kauno universitetu, Vytauto Didžiojo universitetu, po to okupantų buvo išsklaidytas tarp pasaulio lietuvių, Vilniaus ir Kauno, galų gale greta savo senųjų fakultetų atgaivino nudžiūvusias savo humanistines šakas, kad laikui bėgant vėl sujungtų į viena praėjusias, esamas ir būsimas Universiteto kartas. Man Universiteto tęstinumas sietinas ne su institucijų istorija ar ginču kas kam priklauso, bet gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu pačia giliausia prasme. Universitetas perduodamas iš kartos į kartą ne kaip raktų ryšulys, archyvas ar duomenų paketas, bet kaip kolektyvinės kinestetinės bendrystės, atminties, vaizduotės ir empatijos plevenimas.